„Diagnozė: žingeidus“, „Intelektų kovos“, „Protų skerdynės“, – tai tik maža dalis pavadinimų, po kuriais slepiasi intelektualus laisvalaikio leidimo būdas. Protų kovos apie muziką, apie krepšinį, apie futbolą – šiais metais dalyviai gali rinktis iš kaip niekad didelės žaidimų gausos.
Į protų kovas ir jų rengimą yra įsitraukę ir žinomi žmonės - krepšinio komentatorius Robertas Petrauskas, žurnalistas ir prodiuseris Vytaras Radzevičius, humoristas Paulius Ambrazevičius. Intelektualinių žaidimų pasaulyje save išbandyti kaip organizatorių nori ir rašytojas bei laidų vedėjas Andrius Tapinas.
Verslas klesti
Iš pradžių protų žaidimai buvo nemokami, bet po metų juos papildomai apmokestinus, barai jau būdavo pilni – žaidėjų neatbaidė tradicinis penkių ar šešių litų mokestis. Kavinių ir barų savininkai tokiais vakarais vos spėja skaičiuoti pelną – žmonių paprastai būna sausakimša.
Nelygu protmūšio populiarumas, į tokį vakarą gali susirinkti ir iki trisdešimties komandų, dažniausiai - po maždaug 8 žmones, kurie paprastai užsisako bent po arbatos puodelį, kiti – ir po kelis alaus bokalus per vakarą.
Paklaustas, ar protų kovų mada padeda verslui, baro „Juoda raudona“ direktorius Marius Mateliūnas nedvejodamas atsakė - be abejonės. „Nors vienas pavalgo mažiau, kitas daugiau, apyvartai tokie žaidimai padeda, kadangi tai sudomina žmones, užėjusius pasišildyti prie puodelio arbatos“, – aiškino pašnekovas.
Nors išlaidų būna, tačiau protų kovas rengti vis tiek apsimoka, tad šiuo metu šios mados vyti už durų verslininkas dar neplanuojantis. Vilniuje taip pat jau yra atsiradę barų, kurie yra orientuoti vien tik į protų kovas, kurias rengia visų darbo dienų, o kartais - ir savaitgalių vakarais.
Klausimų kūrimas – ilgas procesas
R.Petrauskas protų kovas rengia keliose vietose iškart. Jo vedami turai vienu metu vyksta ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir Briuselyje, Kopenhagoje, Londone.
Pasiteiravus, kiek trunka kurti klausimus, R.Petrauskas atsakė, kad tai – ilgas procesas. Pasak jo, anksčiau klausimus jis kurdavo pats, po to komanda padidėjo, tad dabar R.Petrauskas turi pagalbininkų.
„Didžiausias pagalbininkas, žinoma, yra mūsų žaidėjai, siunčiantys klausimus. Tiek, kiek gali prigalvoti du ar trys tūkstančiai žmonių, vienas nesugalvosi. Žaidėjai, dalyvaujantys ne pirmus metus, įgyja didžiulės patirties. Darosi vis sunkiau juos „apgauti“ ir nustebinti. Tad iš tos klausimų kiekybės turime atrinkti geriausius“, - teigė jis.
Anot vedėjo, klausimų kūrimas trunka visą laiką ir iš esmės yra kūryba. Tačiau net ir rašant knygą įkvėpimas užeina retai. Todėl, pasak R.Petrausko, kokie keturi penktadaliai visko yra tiesiog darbas.
Paklaustas, ar būna dienų, kada nesiseka galvoti, R.Petrauskas atsakė, kad tam ir yra komanda. „Susirgome profesine liga: kai žiūri televizorių, skaitai knygą, eini gatve, esi svečioj šaly, visą laiką daraisi dalykų, kuriuos būtų galima paversti klausimais. Iš esmės didžiąją dalį visko, kas matosi ar girdisi aplinkui, galima paversti klausimais“, - teigė pašnekovas.
2009 pradžioje bare “Mano alibi” vertėja Ina Rosenaitė pradėjo rengti britiškas baro viktorinas. Palaipsniui jos išpopuliarėjo. „Sėdi ir dirbi“ – trumpai klausimų kūrimo procesą apibūdino I.Rosenaitė.
„Tai, galima sakyti, yra darbas visu etatu“, – teigė ji ir pridūrė, kad būna dienų, kai klausimus kurti einasi lengvai, būna ir tokių, kada reikia pailsėti ir užsiimti kuo nors kitu.
Gaunamas atlygis matuojamas subjektyviai
Į klausimą, ar iš tokios veiklos įmanoma pragyventi, protų kovų organizatorė I.Rosenaitė, kaip ir pridera, filosofiškai atsakė, kad žmogaus poreikiai yra reliatyvus dalykas.
R.Petrauskas jai tarsi pritarė. „Išgyvenimo suma, reikalinga kiekvienam žmogui, yra labai skirtinga. Kažkam tai, galbūt, būtų išgyvenimo minimumas, kitam tokia suma jau atrodytų visai nebloga, net siektina.
Tad mano atsakymas būtų lakoniškas – man užtenka. Jeigu nieko daugiau nedaryčiau, tik vesčiau protų kovas, vis tiek sugebėčiau nusipirkti ne tik duonos, bet ir sviesto, ne tik kūnui, bet ir širdžiai malonių dalykų“, - teigė protų kovų vedėjas.
Publika – įvairi ir smalsi
Publika į protų kovas paprastai renkasi labai įvairi – nuo vėjavaikių studentų iki rimtų senjorų, tačiau juos visus vienijantis dalykas yra noras gerai praleisti laiką.
Baro savininkas M.Mateliūnas teigė, kad pats dalyvauja jo bare rengiamose protų kovose, kai pasilaiko laisvo laiko. Anot jo, publikos pobūdis priklauso nuo klausimų sudėtingumo ir vedėjų. Nuo to iš dalies priklauso ir to vakaro pelnas.
„Jeigu ateina žmonės-intelektualai, kurie gali sau daugiau leisti, užsisako tiek maisto, tiek gėrimų. Tačiau būna ir tokių, kurie nieko neužsisako, jiems svarbiausia – pažaisti“, - apie klientų elgesį pasakojo verslininkas.
R. Petrausko pasiteiravus apie lietuvių publiką ir taip išpopuliarėjusią intelektualią madą, vedėjas iš pradžių paaiškino, kad, anot jo, šis reiškinys nėra mada. „Manau, kad žaidėjų, kurie žaidžia tik dėl to, kad kiti tai daro, yra vienetai. Dauguma dalyvaujančių yra smalsūs, jiems yra įdomu“, - teigė vedėjas.
Anot R.Petrausko, žaidėjus vienija azartas. „Kad ir ką jie veiktų, kad ir koks būtų jų socialinis sluoksnis, pasaulėžiūra ir interesai, visi nori nugalėti. Protų kovose nereikia turėti fizinių duomenų, tačiau lenktyniavimo elementas yra, o lenktyniauti gali visi. Suvienijus tą norą nugalėti, tobulėti, smalsumą ir šiaip gerą laiko praleidimą su draugais, su kuriais mes galbūt retai randame laiko susitikti, išeina visai nebloga pramoga“, - teigė R.Petrauskas.
„Vesdamas protų kovas, matau, kad pirmą kartą atėję žaidėjai iš pradžių bijo, drovisi pasirodyti ne tokie protingi, kokie atrodė. Bet kai jie pradeda žaisti, užsidega jų akys, ir tas velnias pasirodo ne toks baisus, kokį jį piešė. Man dėl to smagu“, - džiaugėsi protų kovų vedėjas.
Jau atsirado ir asociacija
1997-ais atsiradęs “Protmušis”, kuriame atsakinėti teisę įgaudavo pirmieji paspaudę mygtuką, iš pradžių prasidėjęs kaip studentiškas žaidimas, apie 2005-us tapo visuotine pramoga. Šių viktorinų organizatoriai prisidėjo ir prie Pasaulio viktorinos čempionato išplėtimo į Lietuvą.
Nuo 2012 metų tokia pramoga užsiimančius organizatorius vienija Intelektualinių žaidimų asociacija, rengianti žaidimus, konsultuojanti jų organizavimo klausimais. Jos prezidentė Giedrė Užkurėlytė, paklausta, kaip asociacija įsikūrė, teigė, kad pats asociacijos branduolys yra daug senesnis.
„Šią asociaciją nutarėme įkurti dėl žaidimo „Protmūšis“, kuris buvo organizuojamas Vilniaus Universitete jau nuo 1997 metų. Tai yra registruotas prekės ženklas, tad nutarėme, kad turėdami atskirą asociaciją, galėsime efektyviau jį ginti, taip pat plėtoti ir populiarinti žaidimą“, – atsiradimo istoriją pasakojo ji.
Paklausus, ar daug veiklos šiuo metu turi asociacija, G.Užkurėlytė atsakė, kad, "Protmušis" per metus turi du sezonus (rudens ir pavasario), kurie sutampa su semestrais universitete. Pavasaris jau atėjo, tad organizatoriai jau jau pasirengę.
„Veikla intensyviausia būna sezono metu, kai reikia pasirūpinti auditorija, skelbimais ir priminimais žaidėjams, klausimais, surasti rėmėjus. Mūsų žaidimas yra visiškai nemokamas, tačiau žaidėjus, klausimų kūrėjus, norisi apdovanoti, tad visada ieškome rėmėjų. Tokia yra pagrindinė veikla“, – darbo specifiką aiškino pašnekovė.
Anot jos, galbūt ateityje, prie asociacijos prisijungus daugiau intelektualinių žaidimų, veiklos dar padaugės.
