Prieš metus savo pačių pagamintų papuošalų, atviručių, šventinės atributikos ir interjero detalių parduotuvę-studiją „Mūzi“ Šiauliuose, Vilniaus gatvės pėsčiųjų bulvare įkūrusios D.Leimontaitė ir G.Ščeponavičienė šiam žingsniui ryžosi nekreipdamos dėmesio į skeptikų pastabas.
„Viskas prasideda nuo svajonės. Mes apie tai kliedėjome, tai sapnavome. Mintyse netgi buvome susitaikiusios pirmuosius metus dirbti be atlygio, kad tik pavyktų šią idėją realizuoti. Tačiau realybė pranoko mūsų lūkesčius.
O svarbiausia, pavyko įgyvendinti tai, apie ką daugelis žmonių tik svajoja – suderinti hobį su darbu“, - portalui lrytas.lt sakė parduotuvės-studijos „Mūzi“ bendrasavininkės ir vienintelės jo darbuotojos D.Leimontaitė ir G.Ščeponavičienė.
Apie 80 procentų akiai ir sieliai mieloje krautuvėlėje parduodamų prekių pagamintos šių į pasaulį su šypsena žvelgiančių ir pirkėjams ne tik gražius rankdarbius siūlančių, bet ir gerą nuotaiką dovanojančių moterų rankomis.
Rankdarbių išmokė močiutė
Adatą dar vaikystėje Dovilę paimti paskatinusi močiutė išmokė ne tik siūti, bet ir nerti bei megzti. Jovaro pagrindinėje mokyklos darbų mokytojai Dovilei suteikė keramikos, pynimo, tekstilės, vitražų kūrimo pradmenis.
O akiratį D.Leimontaitei dar labiau išplėtė Šiaulių universiteto Menų katedros, kurioje ji neakivaizdžiai studijavo audiovizualinį meną, dėstytojai.
Nors Gabrielė taip pat mokėsi Jovaro mokykloje, D.Leimontaitė su ja artimiau susipažino Šiaulių universitete.
Nuo mokyklos laikų siūti drabužius bei žaislus mėgusi Gabrielė profesinėje mokykloje gilinosi į floristikos subtilybes ir reklamos gamybą, o universitete kaip ir Dovilė studijavo audiovizualinį meną.
Pirmenybę praktinei veiklai teikusi Gabrielė sakė, kad studijos universitete jai padėjo ne tik praplėsti akiratį, bet ir suformavo požiūrį į menines vertybes.
Kamavo nesėkmės baimė
Po studijų baigimo darbo pagal specialybę negavusi D.Leimontaitė įsidarbino pardavėja Šiaulių pėsčiųjų bulvare veikusioje išparduotuvėje.
„Darbe turėjau gan daug laisvo laiko, kurį skirdavau rankdarbiams.
Mano pomėgį rankdarbiams pastebėjusi patalpas išparduotuvei nuomojusi verslininkė kelis kartus užsiminė, kad turėčiau ko nors imtis šioje srityje.
Tokie verslininkės žodžiai mane pamalonindavo, tačiau mintį savarankišką verslą iškart užgoždavo baimė, kad tai - ne mano jėgoms“, - atviravo D.Leimontaitė.
Pasigedo šventinių aksesuarų
Minčių apie savarankišką verslą D.Leimontaitei kildavo ir pabendravus su pas ją į parduotuvę užsukdavusia G.Ščeponavičiene.
„Kartą į išparduotuvę, kurioje dirbau, užsukusi Gabrielė padejavo, kad ruošiasi dukters gimtadieniui, tačiau Šiauliuose niekur neranda nei papuošalų vaikams, nei aksesuarų gimtadienio šventei. Pati jų pasigaminti nusprendusi Gabrielė paprašė ir mano pagalbos.
Mintis, kad reikėtų kažką daryti, vėl kilo per kursiokų susitikimą, kai sėdusios prie arbatos puodelio su Gabriele pasvarstėme, jog galėtume pamėginti daryti tai, ką jau mokame – įvairių papuošalų bei aksesuarų pasigamindavome ne tik sau, bet ir savo artimiesiems bei draugams.
Pasiguodėme, padejavome ir išsiskyrėme, tačiau prie šio pokalbio vėl sugrįžome, kai sužinojome, kad bulvare išnuomojamos patalpos nedidelei parduotuvei“, - metų senumo įvykius prisiminė D.Leimontaitė.
Ryžosi įgyvendinti savo viziją
Parduotuvės-studijos įkūrimo istoriją D.Leimontaitei ir G.Ščeponavičienei primena jų įrašai albume, kurį bendrasavininkės retkarčiais pavarto ir dabar. Puošnus albumas su parduotuvės įkūrėjų įrašais guli ant jų darbo stalo gerai matomoje vietoje.
Šiaulietės prisiminė, kad pirmas pokalbis su patalpų nuomotoja nebuvo lengvas.
Kai moterys užsiminė norinčios įkurti rankdarbių parduotuvę, patalpų nuomotoja nustebo: „Kokios iš jūsų verslininkės?!“.
„Tačiau mes neatlyžome. Diskutavome, aiškinome, kas ir kaip turi būti. Viskas prasideda nuo svajonės. Mes tai sapnavome, apie tai kliedėjome. Jei atvirai, tai mes netgi žinojome, ko norime“, - verslo pradžią prisiminė Dovilė ir Gabrielė.
Savo viziją jau turinčios partnerės prieš imdamos ją įgyvendinti dar apvaikščiojo bulvare įsikūrusias parduotuves, apžiūrėjo jų asortimentą ir kainas. Tą patį šiaulietės padarė ir nuvykusios į Vilnių.
Prireikė knygų iš močiutės palėpės
Šiaulietės neslepia, kad iš pradžių buvo sunku. Dovilei teko mesti laikiną darbą, Gabrielė į kuriamą verslą investavo visas savo santaupas.
Entuziazmo nestokojusioms šiaulietėms įsikurti parduotuvėje padėjo ir šeimos nariai, draugai bei kaimynai.
„Viskas vyko žingsnis po žingsnio. Kūryba prasidėjo jau kuriant pačios parduotuvės interjerą.
Įrenginėdamos patalpas pamatėme, kas čia labiau tiktų – taip vieną sieną apklijavome iš močiutės palėpės ištrauktų knygų lapais.
Ką turime daryti – jau žinojome. Norėjome įkurti mielą parduotuvėlę, kurioje būtų ir prekybos salė, ir kūrybinės dirbtuvės.
Buvome apsisprendusios pardavinėti ne tik savo pačių, bet ir kitų kūrėjų rankdarbius“, - sakė G.Ščeponavičienė.
Mokesčių inspektorė tik padrąsino
Šiaulietės neslėpė, kad kuriant verslą sunkiausia buvo išsiaiškinti, kokių pažymų reikia, kokius mokesčius teks mokėti.
„Lengva pasakyti, kad viską galima rasti internete. Ten viskas taip suvelta, kad norint gauti atsakymą į paprastą klausimą tektų sugaišti ne valandą ir ne dvi.
Kaip organizuoti verslą, kokių dokumentų reikia ir kokius mokesčius teks mokėti, mes klausinėjome savo pažįstamų.
Mums pasisekė, kad užsukusios pasikonsultuoti į mokesčių inspekciją mes pataikėme pas nuostabią konsultantę, kuri ne tik mums patarė, bet ir mus padrąsino“, - verslo pradžią prisiminė G.Ščeponavičienė.
Rezultatas pranoko lūkesčius
Ilgai dėl parduotuvės pavadinimo svarsčiusios šiaulietės galiausiai nusprendė pasirinkti „Mūzi“ pavadinimą.
„Mūzi“ - kas tai? Iki šiol niekas to pasakyti negali, bet garantuoju, kad žodis kilo nuo žodžio „Mūza“, - paklausta apie parduotuvės pavadinimo reikšmę juokavo D.Leimontaitė.
Parduotuvės-studijos „Mūzi“ logotipą ir firminį parduotuvės stilių sukūrė Dovilės ir Gabrielės kursiokė Vaida Guobytė.
Netrukus vienerių metų bendro darbo sukaktį paminėsiančios D.Leimontaitė ir G.Ščeponavičienė sakė, kad idėją pavyko įgyvendinti dar geriau nei buvo svajota.
„Prekybos centre įsikūrusios parduotuvės lyginti su pėsčiųjų bulvare esančia krautuvėle net negalima. Čia net aura visai kitokia.
Mūsų parduotuvė turi savo išskirtinį kvapą, čia visada skamba lyriška, pozityvi muzika, visada yra pamerkta gyvų gėlių, kurias po to sudžioviname ir panaudojame dėžutėms dekoruoti.
Stengiamės, kad parduotuvėje būtų kuo daugiau gyvos gamtos akcentų – vasarą ją puošia pievų gėlių puokštės“, - sakė G.Sčeponavičienė.
Mėgstamas darbas neišvargina
„Mes esame lyg iš kitos planetos. Tiek kurdamos parduotuvės interjerą, tiek gamindamos rankdarbius mes neskubame, leidžiame laikui viską sudėlioti viską į savo vietas, paliekame vietos improvizacijai.
Parduotuvė mums tapo tarsi antrais namais, kur leisti laiką yra gera, kur ir dirbi, ir pailsi.
Mūsų daug kas klausia, kodėl dirbame kartu, o ne po vieną, nes taip turėtume daugiau laisvadienių. Tačiau jei atvirai – tai nelabai mums tų laisvadienių ir reikia“, - kolegei antrino D.Leimontaitė.
Bendraudamos su pirkėjais Dovilė ir Gabrielė neapsiriboja tradicinėmis pardavėjų frazėmis:„laba diena“ ir „viso gero“.
„Pas mus ateina tie, kurie supranta ir vertina rankų darbą. Pačios pirkėjams į akis nelendame, tačiau paprašytos stengiamės ir patarti, ir suderinti įsigyti ketinamas prekes.
Su nuolatiniais klientais santykiai tampa ypač glaudūs. Per Kalėdas sulaukėme ne tik sveikinimų, bet ir dovanų - dovanotais saldumynais buvo nukrautas visas stalas“, - sakė parduotuvės-studijos „Mūzi“ įkūrėjos.
Stengiasi neprarasti geros nuotaikos
Už parduotuvės sienos esančiose patalpose dirbtuves įsikūrusios D.Leimontaitė ir G.Ščeponavičienė daugiausia laiko jose praleidžia vasarą ir rudenį.
Norint įvykdyti užsakymus vestuvėms, krikštynoms ar pirmajai Komunijai partnerėms neretai tenka ir pavakaroti.
„Kad ir kaip būtume užimtos, visada randame laiko ir mini pertraukėlėms – pasiėmusios arbatos puodelį kartais išeiname į bulvarą pažiūrėti kaip atrodome iš šalies.
Kad ir kiek daug užsakymų užgriūtų, stengiamės išvengti streso ir mėgautis darbu bei gyvenimu.
Esame pastebėjusios, kad daiktas, kurį pagaminome būdamos gerai nusiteikusios, bus greičiau nupirktas už tą, kuris buvo pagamintas „iš reikalo“. Todėl visada stengiamės dirbti, kai esame geros nuotaikos“, - atviravo parduotuvės-studijos „Mūzi“ įkūrėjos.
Prekiauja tik originaliais gaminiais
Pačios įvairias sages, auskarus, apyrankes, karolius, dėžutes, atvirutes, interjero detales, šventinės atributikos aksesuarus gaminančios šiaulietės neužsiima masine gamyba.
„Stengiamės nekopijuoti savo pačių gaminių. Jei darome atvirutes, tai stengiamės, kad jos būtų skirtingai papuoštos arba bent jau skirtųsi savo atspalviu“, - paaiškino D.Leimontaitė.
Parduotuvės-studijos „Mūzi“ įkūrėjos sakė, kad Šiauliuose sunku gauti priemonių papuošalų ir aksesuarų gamybai. Popierių, dažų, bižuterijos detalių šiaulietės siunčiasi iš Kauno ar Vilniaus.
Apie 80 procentų „Mūzi“ parduodamų prekių yra pagamintos šios parduotuvės įkūrėjų. Likusi dalis gaminių pardavimui paimta iš kitų menininkų.
„Parduoti imame tik tas prekes, kurios patinka ir mums pačioms – turime puikių Vilniaus auksarankių pagamintų sagių iš organinio stiklo“, - sakė G.Ščeponavičienė.
Skonį turinčių pirkėjų netrūksta
Per vienerius darbo metus pirkėjų skonį perprasti jau spėjusios D.Leimontaitė ir G.Ščeponavičienė sakė, kad sostinėje žmonės labiau pageidauja minimalizmo, avangardo, o Šiauliuose populiarūs „mieli gražūs daikčiukai“.
„Orientuojamės į kliento poreikius, tačiau jam pataikauti nesiruošiame - viskas mums gaunasi kažkaip natūraliai.
Nemanėme, kad Šiauliuose yra tiek stilingų meniškos sielos žmonių, kurie nori išskirtinių papuošalų ar aksesuaro detalių.
Galiu pasakyti, kad Šiauliuose tikrai yra žmonių gebančių įvertinti originalų daiktą“, - tvirtino D.Leimontaitė.
Iš pradžių dvejojusios, ar prekybos centrų manijos laikais jos sulauks pakankamai pirkėjų savo krautuvėlėje, dabar Dovilė su Gabriele gali drąsiai pasakyti, kad yra nemažai žmonių, kurie iš principo nekelia kojos į didžiuosius prekybos centrus.
Pirmą kartą į parduotuvę užsukusiam pirkėjui „Mūzi“ savininkės prekių neperša. „Tiems, kam patiko, čia prekių išsirinkti užsuks ir antrą, ir dešimtą kartą“, - atviravo šiaulietės.
Iš partnerių virto draugėmis
Kurti bendrą verslą sumaniusios D.Leimontaitė ir G.Ščeponavičienė sakė, kad šį sprendimą priėmė net nebūdamos artimomis draugėmis.
„Nusprendusios tapti partnerėmis iškart sutarėme, kad viską darysime kartu, o pinigus dalinsimės perpus. Neprabėgo nė pusmetis, kai iš partnerių virtome draugėmis.
Jau anksčiau buvome sutarusios visada viena kitai sakyti tik tai, ką galvojame ir ieškoti kompromisų. Šių taisyklių laikomės nuo pat pirmos dienos.
Darbe niekada nekyla problemų dėl to, kuri iš mūsų daugiau laiko praleido dirbtuvėse ar padarė keliais rankdarbiais daugiau. Mes paprasčiausiai viena kitą jaučiame ir stengiamės viena kitos neapvilti.
Bendrą verslą suvokiame kaip gyvenimą šeimoje, kur nuomonėms išsiskyrus nors per milimetrą turi išsikalbėti ir paaiškinti savo poziciją.
Galime tik pasidžiaugėme, kad taip viskas taip gerai klostosi, kad mes būdamos skirtingo temperamento sugebame viena kitą papildyti“, - atviravo D.Leimontaitė.
Išvykusios grybauti parsineša net tik grybų
G.Ščeponavičienė sakė, kad sprendimas pradėti bendrą verslą ją ne tik suartino su iki tol mažai pažinota Dovile – parduotuvės bendrasavininkėmis tapusios moterys dabar bendrauja ir šeimomis.
„Pasikeitė ir mūsų požiūris į darbą. Juokaujame, kad „Mūzi“ reikalai kasdien mūsų gyvenime užima visas 24 valandas.
Vyrų prašome dovanoti tik smulkių gėlių, kad vėliau jas sudžiovinę galėtume panaudoti gaminių dekoravimui.
Išvykusios grybauti parsitempiame ir pintinę kankorėžių, kuriuos taip pat panaudojame puošybai.
Idėjų ieškome savyje ir stebėdami aplinką – o ne interneto platybėse“, - portalui lrytas.lt sakė G.Ščeponavičienė.
Mėgaujasi tuo, ką daro
Per metus laiko ant kojų atsistoti planavusios šiaulietės sakė, kad pasidžiaugti savo darbo vaisiais galėjo kur kas greičiau.
„Jei kalbėti apie finansinius rodiklius, tai jie dar nėra tokie įspūdingi, kad pačios be savo antrųjų pusių pagalbos galėtume savarankiškai išlaikyti šeimą.
Visai kas kita jei kalbėti apie tą pilnatvės jausmą, kuris gali atsirasti tik tada, kai tu gali daryti tai, kas tau patinka ir tuo mėgautis.
Suprantame, kad dviračio neišrasime, bet galime pasistengti kai ką padaryti kitaip. Atradusios savo verslo nišą tikrai nesibaiminame konkurencijos.
Mūsų stiprybė yra tai, kad mes naudą gauname parduodamos ne kitų, o savo pačių pagamintus rankdarbius“, - vienerių metų bendro darbo pasiekimus apibendrino parduotuvės-studijos „Mūzi“ įkūrėjos.
Mažiau laiko skirtų dvejonėms
Paklaustos, kaip elgtųsi, jei galėtų gyvenimą atsukti vieneriais metais atgal, D.Leimontaitė ir G.Ščeponavičienė atsakė, kad viską darytų taip pat, tik mažiau laiko skirtų dvejonėms.
„Projektas vienareikšmiškai pavyko. Žinome, kur link reikia žengti, klientų klausiame, ko jiems trūksta, ko jie pageidautų, kokias klaidas mes galbūt darome.
Mes suvokiame, kad norint gauti, reikia duoti. Todėl jau prieš pradėdamos šį verslą buvome tiksliai apsibrėžusios, kiek laiko galėsime dirbti be atlygio.
Džiugu, kad sėkmė mus aplankė daug anksčiau, nei planavome pačios“, - prieš metus priimtu sprendimu pradėti verslą pasidžiaugė D.Leimontaitė ir G.Ščeponavičienė.
Kardinaliai nieko savo veikloje keisti neketinančios parduotuvės-studijos „Mūzi“ įkūrėjos sakė šiemet bandysiančios užmegzti santykius su vestuvių planuotojomis, dalyvauti vestuvinių aksesuarų parodoje bei keliose rankdarbių mugėse.
