Į lrytas.lt klausimą, kodėl prieš dešimtmetį sumanė pasodinti būtent
riešutmedžių sodą, A.Jušinskas valiūkiškai atsakė: „Graikinis
riešutmedis – tinginių medis. Pasodinai jį, ir pradeda augti pinigai
ant medžių. Anksčiau viename hektare turėjau obelų sodą. Jį per metus
reikėjo du kartus genėti, kelis kartus purkšti, po to skinti obuolius.
Per daug darbo. Riešutmedžių sode tereikia žolę nupjauti, o
derlius pats nukrinta, skinti nereikia, tik surinkti nuo žemės laiku.“
A.Jušinskas mano, jog graikinių riešutų augintojų Lietuvoje yra nedaug
todėl, kad žmonės per mažai išmano apie šiuos augalus.
„Lietuvoje graikinių riešutų rinka beveik tuščia. Šie augalai mūsų
šalyje buvo pradėti auginti maždaug prieš du šimtus metų daugiausia
dvaruose.
Norint auginti graikinius riešutus reikia tik noro, žinių ir
žemės.
Daug žmonių Lietuvoje turi žemės, kurios nenori arti, sėti, ar šiaip ji
yra nederlinga. Tuomet patarčiau auginti riešutus.
Investicijų reikia daug mažiau nei, tarkime, vyšnių ar obelų sodui.
Pavyzdžiui, vienam hektarui tereikia šimto graikinių riešutmedžių
sodinukų, o vyšnių – viso tūkstančio.
Riešutmedžių sodai – investicija kelioms kartoms, nes graikinis
riešutmedis vaisius duoda du tris šimtus metų.
Pačiam seniausiam mano pasodintam graikiniam riešutmedžiui
trisdešimt metų – pati jo gyvavimo pradžia“, – pasakojo A.Jušinskas.
Sodininkas teigė, jog pastarasis medis užaugina apie 100 kilogramų
riešutų. Gausesnis derlius būna kas treji metai.
Šiemet riešutų bus mažiau, nes lapus pakando šalnos.
„Atliekamų riešutų neturiu. Juos naudoju selekcijai, saviems poreikiams
ir lauktuvėms“, – sakė A.Jušinskas.
Nors graikinį riešutmedį sodininkas vadina tinginių medžiu, darbo
tūkstantiniame medelyne – per akis.
„Sodinuką išauginti nėra paprasta – jį reikia „auklėti“. Medelis mėgsta
augti kaip šluota, jį reikia apskabyti, kad augtų tiesus, jo kamienas turi
būti lygus kaip mergaitės, – pasakojo žodžio kišenėje neieškantis
A.Jušinskas. – Kuoliukas prie sodinuko – šventas reikalas. Ramiai
miegu tik tada, kai visą medelyną prie kuoliukų priraišioju.“
Sodininkas teigė, jog medelyne triūsia be padėjėjų, nes esą mažai kas
išmano, kaip reikia teisingai elgtis su sodinukais, kuriuos mugėse
pirkėjai, už vieną medelį litų negailintys 50-ies, graibstyte
išgraibsto.
A.Jušinskas realizuoja trimečius sodinukus. Pirmuosius riešutus jie
pradeda megzti po penkerių metų.
Graikinių riešutmedžių nereikia genėti, purkšti, nes jų nepuola ligos ir
kenkėjai, šių medelių neapgraužia kiškiai.
„Pirmaisiais metais riešutų būna vienetai. Jų kasmet gausėja, tačiau
nereikia tikėtis greito pelno“, – sakė A.Jušinskas, neslepiantis, kad
graikiniam riešutmedžiui jis jaučia ypatingą meilę.
Didžiausi riešutų sodo priešai – varnos.
„Jos, ko gero, šimtą kartų už žmogų protingesnės. Tenka dažnai jas
baidyti iš medelyno.
Nežinau, kokiu būdu varnos užuodžia riešutus, bet visada kapstosi
prie subestų kuolų, išsikrapšto iš žemės riešutą, perskelia snapu
kevalą ir išlesa branduolį“, – stebėjosi sodininkas.
Žinia apie kokybiškus A.Jušinsko graikinių riešutmedžių sodinukus
senokai pasklido po atokiausius Lietuvos regionus.
Sodininkas pirkėjams negaili vertingų ir šmaikščių patarimų.
„Konkurencijos nebijau. Juk, pavyzdžiui, obuoliai auginami bemaž
kiekviename kieme, o turguje jų pirkėjų vis tiek netrūksta.
Lietuvoje klimatas šiltėja. Gali būti, kad graikinių riešutų sodų bus
vis daugiau.
Jei kas sumanys užsiauginti medelį iš parduotuvėje pirkto graikinio
riešuto, nebus nieko gero. Atvežtiniai riešutai auga ne mūsų klimato
sąlygomis, bus neatsparūs“, – pabrėžė sodininkas.
A.Jušinskas įspėjo nepirkti blogai laikytų, pelėsiu aptrauktų riešutų.
„Vadinasi, jie buvo blogai išdžiovinti. Galite prisišaukti mirtį, nes
pelėsis turi nuodingų medžiagų, – teigė sodininkas. Jis atkreipė
dėmesį, kaip atpažinti kokybišką graikinį riešutą. – Kevalas turi
skilti paspaustas pirštais, kad nereikėtų plaktuko.“
A.Jušinskas, akcentavęs graikinio riešuto naudą žmogaus sveikatai,
patarė neišmesti nei kevalų, nei juose esančių pertvarėlių.
„Užpylę juos degtine po savaitės gerkite kasdien po šaukštelį. Taip
atitolinsite vėžio grėsmę“, – tikino sodininkas, turintis ne tik
graikinių riešutmedžių plantaciją, bet ir vegetatyviniu būdu auginantis lazdynų
riešutus.
Prieš kelerius metus A.Jušinskas sumanė riešutmedžių auginimo
patirtimi pasidalyti knygoje. Energingas sodininkas prisipažino, jog
tebėra įstrigęs knygos rašymo pabaigoje.