Į lrytas.lt klausimą, kodėl prieš dešimtmetį sumanė pasodinti būtent riešutmedžių sodą, A.Jušinskas valiūkiškai atsakė: „Graikinis riešutmedis – tinginių medis. Pasodinai jį, ir pradeda augti pinigai ant medžių. Anksčiau viename hektare turėjau obelų sodą. Jį per metus reikėjo du kartus genėti, kelis kartus purkšti, po to skinti obuolius. Per daug darbo. Riešutmedžių sode tereikia žolę nupjauti, o derlius pats nukrinta, skinti nereikia, tik surinkti nuo žemės laiku.“
A.Jušinskas mano, jog graikinių riešutų augintojų Lietuvoje yra nedaug todėl, kad žmonės per mažai išmano apie šiuos augalus.
„Lietuvoje graikinių riešutų rinka beveik tuščia. Šie augalai mūsų šalyje buvo pradėti auginti maždaug prieš du šimtus metų daugiausia dvaruose.
Norint auginti graikinius riešutus reikia tik noro, žinių ir žemės.
Daug žmonių Lietuvoje turi žemės, kurios nenori arti, sėti, ar šiaip ji yra nederlinga. Tuomet patarčiau auginti riešutus.
Investicijų reikia daug mažiau nei, tarkime, vyšnių ar obelų sodui.
Pavyzdžiui, vienam hektarui tereikia šimto graikinių riešutmedžių sodinukų, o vyšnių – viso tūkstančio.
Riešutmedžių sodai – investicija kelioms kartoms, nes graikinis riešutmedis vaisius duoda du tris šimtus metų.
Pačiam seniausiam mano pasodintam graikiniam riešutmedžiui trisdešimt metų – pati jo gyvavimo pradžia“, – pasakojo A.Jušinskas.
Sodininkas teigė, jog pastarasis medis užaugina apie 100 kilogramų riešutų. Gausesnis derlius būna kas treji metai.
Šiemet riešutų bus mažiau, nes lapus pakando šalnos.
„Atliekamų riešutų neturiu. Juos naudoju selekcijai, saviems poreikiams ir lauktuvėms“, – sakė A.Jušinskas.
Nors graikinį riešutmedį sodininkas vadina tinginių medžiu, darbo tūkstantiniame medelyne – per akis.
„Sodinuką išauginti nėra paprasta – jį reikia „auklėti“. Medelis mėgsta augti kaip šluota, jį reikia apskabyti, kad augtų tiesus, jo kamienas turi būti lygus kaip mergaitės, – pasakojo žodžio kišenėje neieškantis A.Jušinskas. – Kuoliukas prie sodinuko – šventas reikalas. Ramiai miegu tik tada, kai visą medelyną prie kuoliukų priraišioju.“
Sodininkas teigė, jog medelyne triūsia be padėjėjų, nes esą mažai kas išmano, kaip reikia teisingai elgtis su sodinukais, kuriuos mugėse pirkėjai, už vieną medelį litų negailintys 50-ies, graibstyte išgraibsto.
A.Jušinskas realizuoja trimečius sodinukus. Pirmuosius riešutus jie pradeda megzti po penkerių metų.
Graikinių riešutmedžių nereikia genėti, purkšti, nes jų nepuola ligos ir kenkėjai, šių medelių neapgraužia kiškiai.
„Pirmaisiais metais riešutų būna vienetai. Jų kasmet gausėja, tačiau nereikia tikėtis greito pelno“, – sakė A.Jušinskas, neslepiantis, kad graikiniam riešutmedžiui jis jaučia ypatingą meilę.
Didžiausi riešutų sodo priešai – varnos.
„Jos, ko gero, šimtą kartų už žmogų protingesnės. Tenka dažnai jas baidyti iš medelyno.
Nežinau, kokiu būdu varnos užuodžia riešutus, bet visada kapstosi prie subestų kuolų, išsikrapšto iš žemės riešutą, perskelia snapu kevalą ir išlesa branduolį“, – stebėjosi sodininkas.
Žinia apie kokybiškus A.Jušinsko graikinių riešutmedžių sodinukus senokai pasklido po atokiausius Lietuvos regionus.
Sodininkas pirkėjams negaili vertingų ir šmaikščių patarimų.
„Konkurencijos nebijau. Juk, pavyzdžiui, obuoliai auginami bemaž kiekviename kieme, o turguje jų pirkėjų vis tiek netrūksta.
Lietuvoje klimatas šiltėja. Gali būti, kad graikinių riešutų sodų bus vis daugiau.
Jei kas sumanys užsiauginti medelį iš parduotuvėje pirkto graikinio riešuto, nebus nieko gero. Atvežtiniai riešutai auga ne mūsų klimato sąlygomis, bus neatsparūs“, – pabrėžė sodininkas.
A.Jušinskas įspėjo nepirkti blogai laikytų, pelėsiu aptrauktų riešutų.
„Vadinasi, jie buvo blogai išdžiovinti. Galite prisišaukti mirtį, nes pelėsis turi nuodingų medžiagų, – teigė sodininkas. Jis atkreipė dėmesį, kaip atpažinti kokybišką graikinį riešutą. – Kevalas turi skilti paspaustas pirštais, kad nereikėtų plaktuko.“
A.Jušinskas, akcentavęs graikinio riešuto naudą žmogaus sveikatai, patarė neišmesti nei kevalų, nei juose esančių pertvarėlių.
„Užpylę juos degtine po savaitės gerkite kasdien po šaukštelį. Taip atitolinsite vėžio grėsmę“, – tikino sodininkas, turintis ne tik graikinių riešutmedžių plantaciją, bet ir vegetatyviniu būdu auginantis lazdynų riešutus.
Prieš kelerius metus A.Jušinskas sumanė riešutmedžių auginimo patirtimi pasidalyti knygoje. Energingas sodininkas prisipažino, jog tebėra įstrigęs knygos rašymo pabaigoje.
