Pasaulio emaliuotų meno kūrinių (emalių) rinkinys – viena iš aštuonių kolekcijų, sukauptų į fondą „Khalili Family Trust“ ir turinti per 25 000 eksponatų. Visi jie įvairiu metu dalimis buvo demonstruojami Britų muziejuje, Viktorijos ir Alberto muziejuje, Niujorko Metropolitene, Sankt Peterburgo Ermitaže ir kituose muziejuose. Muziejų interesas suprantamas: kiekviena kolekcija, tarp kurių „Islamo pasaulio menas“, „Meidži laikotarpio japonų menas“, „Japonų kimono“, „Švedijos tekstilė“, „Ispanijos Damasko metalai“ ir kitos, yra pačios pilniausios savo segmente.
Kolekcijos kainos N.Khalili linkęs neskelbti, prisidengdamas standartine fraze „menas neįkainojamas“ ir primygtinai teigdamas, kad iš „neįkainojamo“ neuždirba jau daugiau kaip 30 metų. „Forbes“ pasišnekėjo su kolekcininku milijardieriumi apie tai, kokį vaidmenį šiandieną atlieka menas ir ar galima meno kolekciją laikyti investicijų instrumentu. Milijardierius iš lūšnynų
„Forbes“ duomenimis, N. Khalili 2013 metais užėmė 36 vietą turtingiausių Didžiosios Britanijos žmonių sąraše. Milijardieriaus turto kilmė iki šiol lieka mįslė: jis vykdė ir sėkmingas komercines operacijas nekilnojamojo turto pardavimo srityje, ir užsiiminėjo plėtros projektais, netgi farmacijos verslu. Jis vadina save „self-made billionaire“ („savadarbiu milijardieriumi“) ir mėgsta pasakoti apie neturtingą vaikystę ir jaunystę.
Nasseras Khalili gimė 1945 metais Irane žydų šeimoje. Jo tėvas buvo smulkus prekiautojas meno kūriniais. Nuo vaikystės Khalili jį lydėdavo, kai šis vaikščiodavo po namus supirkinėdamas ir pardavinėdamas antikvarinius daiktus. 1967 metais 22 metų ambicingas jaunuolis, turėdamas kišenėje tik 800 dolerių, išvažiavo į Niujorką ir įstojo į Karalienės koledžą.
Mokydamasis koledže N.Khalili lygiagrečiai pradėjo uždarbiauti „Howard Johnson`s“ tinkliniame restorane, bet veikiai suprato, kad tik veltui ten gaišta laiką. Tada jis nuėjo pas žinomą Manheteno antikvarą Alaną Hartmaną ir pasiūlė savo paslaugas – tarpininkauti sudarant sandorius su turtingais Irano kolekcininkais, su kuriais būsimasis kolekcionierius jau tada buvo pažįstamas.
Pirmieji pardavimai atnešė jaunuoliui pelno. O plačios žinios, kurių jis įgijo padėdamas tėvui, meilė grožiui ir fenomenali atmintis užbaigė pradėtą darbą.
„Aš pradėjau pirkti meno kūrinius per išpardavimus, aukcionuose. Porą-trejetą geriausių daiktų pasilikdavau sau, kitus parduodavau pustrečio karto brangiau“, - aiškina N.Khalili.
Per keletą metų jis tapo milijonieriumi. N.Khalili vienas iš pirmųjų praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje pradėjo supirkinėti islamo meno kūrinius. Konkurentų jis turėjo nedaug, bet visi jie buvo rinktiniai: pavyzdžiui, Kuveito karališkoji šeima. Tada jis vedė, sutikęs savo meilę - Marion Easton – antikvariate, kitoje prekystalio pusėje. Netrukus po vestuvių kolekcionierius su šeima persikraustė į Londoną ir atidarė islamo meno dirbinių parduotuvę. Ne tam, kad užsiiminėtų prekyba, o kad galėtų susipažinti su prekybos tarpininkais, išplėsti pažinčių ratą ir supirkinėti meno kūrinius žemesnėmis kainomis. Lygiagrečiai jis sudarinėjo komercinės paskirties nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, pirkdamas jį Britanijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje. O viską, ką uždirbdavo, vėl investuodavo į meną.
Kadangi savo turto kilmę N.Khalili laiko paslaptyje, Vakarų žiniasklaida tvirtina, kad didžiąją dalį pinigų jis uždirbo, pardavinėdamas meno kūrinius Brunėjaus sultonui Hassanalui Bolkiahui ir kad netgi šiandieną nė vienas stambesnis sandoris N.Khalili dominančiuose segmentuose neapsieina be jo.
Milijardierius tai neigia ir sako, kad pakankamai uždirba prekiaudamas nekilnojamuoju turtu ir užsiiminėdamas kitomis verslo rūšimis. Jis iš tikrųjų susipažino su Bolkiahu 1984 metais, kai jo kaip islamo meno specialisto buvo paprašyta pakonsultuoti pastarąjį muziejaus įkūrimo Brunėjuje klausimu. N.Khalili prisipažįsta, jog padėjo sultonui įsigyti eilę daiktų ir netgi pardavė šį bei tą iš fondo kolekcijos, tačiau kategoriškai neigia susikrovęs turtą iš šių sandorių.
Didžiosios Britanijos žiniasklaida rašė, kad praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje N.Khalili meno kūrinių pirkimą iš dalies finansavo rizikos kapitalo investuotojai, bet jų pavardės laikomos paslaptyje. Tuo pačiu metu kolekcionierius uždirbinėjo iš akcijų pardavimo, operacijų su nekilnojamuoju turtu ir kitų verslo rūšių. Viename iš interviu milijardierius užsiminė apie vėžio gydymo technologijas kuriančios bendrovės akcijas, kurių jis pirko 8-ojo dešimtmečio pabaigoje.
Pasak N.Khalili, 1987 metais jis uždirbo 15 mln. dolerių pardavęs bendrovę, gaminusią tabletes nuo virškinimo sutrikimų. Praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje jis pirkdavo ir parduodavo prekybos centrus D. Britanijoje (Lankasteryje, Edinburge, Farnbore), padidindamas savo turtą milijonais. Šio amžiaus 1-ajame dešimtmetyje pradėjo investuoti į stambių biurų centrų statybą. Nekilnojamojo turto plėtros bendrovė „Favermead“, kurios direktorius jis yra nuo 1994 metų, dalyvavo keliuose stambiuose projektuose, tarp jų ir statant stambų biurų centrą Londono centre, Holborno rajone, kuris gavo „Bangos“ vardą.
N.Khalili taip pat investavo per 90 mln. svarų sterlingų į dviejų apgriuvusių namų rekonstrukciją Kensington Palace Gardens alėjoje Londono centre, kur ketino gyventi pats. Tačiau milijardieriaus žmona atsisakė kraustytis į tokį prabangų pastatą, ir vieną namą nusipirko Indijos plieno magnatas Lakshmi Mittalas.
Tik tai, kas geriausia
Konsultacijų įmonės „Wealth-X“ reitinge „2013 metų milijardierių-meno kolekcionierių dešimtukas“ N.Khalili užėmė šeštąją vietą. Ta įmonė tvirtina, kad beveik visos milijardieriaus lėšos investuotos į jo meno fondą. „Mes visada pirkdavome sau tik tai, kas geriausia. Devyniasdešimt procentų daiktų fondo kolekcijoje yra idealios būklės. Pavyzdžiui, vienas iš pačių brangiausių kolekcijos daiktų – unikalus emaliu dengtas XVIII amžiaus stalas, padarytas Kinijos imperatoriui. Tokių stalų yra tik du vienetai.
Vienas Kinijos muziejuje, gana prastos būklės, o kitas – idealios būklės – pas mus. Ir dar su imperatoriaus parašu“, - pasakoja pats N.Khalili.
Kiek kainuoja meno dirbiniai ir rankraščiai, esantys „Khalili Family Trust“ kolekcijoje, pasakyti sudėtinga. Juk daugelis kolekcijų, kurias N.Khalili įsigijo praėjusio amžiaus 8-9 dešimtmečiuose, šiandien, pasak ekspertų, pabrango 10-50 kartų. Jų kaina šoktelėjo dar ir todėl, kad islamo menu susidomėjo nauja verslininkų karta iš Artimųjų Rytų šalių. Įtakos turėjo ir naujų muziejų statyba: Abu Dabio muziejaus ir Islamo meno muziejaus Dohoje.
Neseniai teisme nagrinėtas N.Khalili ieškinys jo buvusiam verslo partneriui Farbodui Dowlatshahi atskleidė galimą ieškovo kolekcijos kainą. F.Dowlatshahi tvirtina, kad tarpininkavo ketinant sudaryti 2-4 mlrd. dolerių vertės didžiosios dalies N.Khalili kolekcijos (Khalili Collection) pardavimo Abu Dabiui sandorį (kuris, tiesa, taip ir nebuvo pasirašytas). Tai panašu į tiesą, kadangi praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje, kada N. Khalili pasisiūlė savo islamo meno kolekciją padovanoti Britanijai mainais už jo vardo muziejaus įsteigimą, ji buvo įvertinta 1 mlrd. svarų sterlingų. O kainos meno dirbinių rinkoje nuo to laiko smarkiai išaugo.
„Visos aštuonios kolekcijos neįkainojamos. Viena kainuoja 2 mlrd. svarų, antra 3 mlrd. svarų, trečia – 4 mlrd. svarų“ – pasakoja N.Khalili. Pasak milijardieriaus, fondą „Khalili Family Trust“ jis įsteigė, kad apgintų kolekciją ir neleistų jos išparduoti po savo mirties.
„Įkapių drobulė kišenių neturi, su savimi į aną pasaulį nieko nepasiimsi, ir emalių į karstą taip pat neįsidėsi. Aš taip ir pasakiau Romos popiežiui, kai su juo buvau susitikęs. Ir įsivaizduokite, jis panaudojo mano žodžius savo kalboje, pasakęs, kad drobulė su Kristaus karste atvaizdu kišenių neturi“.
Ir nors meno dirbinių rinkos ekspertų nuomone N. Khalili kolekcija yra kaip reta sėkmingos investicijos į meną pavyzdys, jis atkakliai tai neigia. „Mano fondas – tai investicija? Ne, visiškai ne! Investicijos yra kai jūs perkate, o kai parduodate brangiau – uždirbate. Tai verslininko požiūris, bet jis man nėra prie širdies. Aš, aišku, tikiuosi išgyventi ligi 120 metų amžiaus, bet ir po mano mirties kolekcija gyvens‘, - tikina kolekcionierius.
Šiandieną N.Khalili praktiškai nieko nebeperka aukcionuose. Dažniausiai meno kūriniai pas jį patenka sudarius privačius sandorius. Jeigu milijardierius ir kaunasi dėl kolekcijos, tai kruopščiai maskuoja savo interesą, išrikiuodamas ilgą eilę, kad smarkiai neišpūstų kainos. Juk jo vardas – dirbinio autentiškumo ir vertingumo garantas. Jo nuomone, kiek kolekcininkas bemokėtų už meno kūrinį, tarkime, susižavėjęs juo aukcione, jis vis tiek išloš, nes gauna geidžiamą daiktą, tuo tarpu investuotojas tuos pinigus gali ir prarasti.
Anot N. Khalili, geriausias būdas meno kūriniams patikrinti – išbandyti juos laiku. Jis turi išmiklintą akį: kaip prisipažino pats kolekcionierius, klastotę jam pardavė tik vieną sykį ir tik dėl to, kad daiktas turėjo Oksfordo universiteto išduotą autentiškumą patvirtinantį dokumentą.
N.Khalili labai abejojo, intuicija jam sakė: kažkas ne taip. Kodėl, išaiškėjo „gana greitai: jis pamerkė senovinį molinį daiktą į vonią su karštu vandeniu, ir šis suskilo į dvi dalis – seną ir naują. Ekspertizei į Oksfordą, kaip paaiškėjo, buvo nusiųstas originalus dirbinys. Už teisę besąlygiškai pasikliauti savo intuicija N. Khalili sumokėjo 86 000 dolerių.
Muziejus muziejams
N.Khalili pelnytai vadina savo fondą muziejumi – jo kolekcijos pilnumo gali pavydėti didžiausi pasaulio muziejai. Jai aprašyti menotyrininkams prireikė 40 tomų, 90 proc. jau išleista. Pastato, kuriame būtų galima įkurti muziejų ir vienoje vietoje eksponuoti visą savo unikalią kolekciją, neturėjimą kompensuoja aktyvi fondo veikla, organizuojant parodas. O šiaip didžioji meno kūrinių dalis laikoma Anglijos ir Šveicarijos saugyklose.
„Iš kiekvienos savo kolekcijos mes rengiame parodas, kai kada trunkančias labai ilgai. Tačiau skirtingai nuo muziejų, kurie šiandien ima pinigus už tai, kad duoda savo eksponatų, mes paprastai pinigų neimame. Jeigu mums patinka tai, ką daro muziejus, su žmonėmis, kurie jame dirba, sutampa „chemija“, mes suteikiame kolekciją nemokamai. Žinoma, sąlygos gali keistis, viskas priklauso nuo to, ar tai pilna paroda, ar dalinė“, - aiškina N.Khalili.
Štai emalių paroda, kurią planuojama surengti 2015 metais Maskvoje, skirsis nuo emalių parodos Ermitaže 2007 metais.Tai bus milžiniška ekspozicija, sudaryta iš maždaug 5000 eksponatų.
N.Khalili yra vienas iš „Maimonido asociacijos“ įkūrėjų ir jos pirmininkas. Šios asociacijos veikla siekiama palaikyti taiką, didinti supratimą tarp judaizmo, krikščionybės ir islamo. Jis yra vienas iš fondo „Heritage“ („Paveldas“) steigėjų. Fondas įkurtas tam, kad būtų atkurtas ir išsaugotas Irano kultūros paveldas. 2012 metais N.Khalili suteiktas UNESCO geros valios ambasadoriaus titulas.
Pripažindamas jo nuopelnus tarpkonfesinių santykių gerinimo srityje popiežius Jonas Paulius II apdovanojo jį Šv. Silvestro riterio ordinu (KSS), o popiežius Benediktas XVI pakėlė jį į kavalierius (KCSS). Pasak mecenato, jau daug metų investuojančio pinigus į skirtingų tautybių ir tikėjimų žmonių sutaikinimo darbą, pagrindine jungiančiąja grandimi visai žmonijai ir toliau išlieka menas: „Politika, religija turi savo kalbas, o meno kalba universali. Tai ir vienija žmones“.
