Ganyklos, kuriose ganosi per 150 limuzinų veislės galvijų – tai ir Antano jaunesniojo, ir Antano vyresniojo - 47 metų Šakio valdos.
Prancūzai Lietuvoje - muistosi
Telšių rajone Trimėsėdžio kaime esantis Antano Šakio ekologinis ūkis dažnai turi ištverti svečių antplūdžius. Mat net pats žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna, priimdamas į pavyzdinius ūkiais besidairančius užsieniečius, žemėlapyje mėgsta bakstelėti į Žemaitiją. „Važiuokit čia“, - „kelią“ rodantis ministro rašiklis sustingsta ties Trimėsedžio kaimu. Ministras žino, ką sako. Nes būtent jis kartu su tėvu, profesoriumi Česlovu Jukna A.Šakį, kaip ir kitus gyvulius įsimylėjusius ūkininkus užvedė ant kelio ir padėjo užsienyje nusipirkti gerų veislinių galvijų.
A.Šakys vienas pirmųjų į Lietuvą 2004- isiais iš Prancūzijos atgabeno mėsinių veislės galvijų, - limuzinų. Ir, išauginęs bandą, pats pradėjo jais prekiauti su užsienio ūkininkais, dažniausiai - latviais.
Prancūzams taip pat kartais knieti pasižvalgyti, kaip jų išvesta veislė gyvuoja Lietuvoje. Iš pasitenkinimo jie pasitrina barzdą. Bet veislei gyvulių Lietuvoje tikrai neperka. Tai jau būtų jiems patiems smūgis žemiau juostos.
Pasak A.Šakio vyresniojo, jis ir dabar kartais išsirengia į Prancūzijoje vykstančius veislinių bulių aukcionus.
„Neturint patirties aukcione sunku būtų išsirinkti veislinį bulių. Pirmąkart atrodo, kad kilstelėjus kainą 100 ar 200 eurų, gyvulys jau bus tavo. Anaiptol. Kaina nuo pradinės pakylą ir 1000, ir 2000 eurų“, - sakė A.Šakys.
Už tuos, pirmuosius, pirktus prieš dešimtį metų Prancūzijoje, teko pakloti po 9600 litų. Tik tiek, kad tuo metu suveikė kompensavimo sistema, ir Lietuvos ūkininkai atgavo dalį pinigų už užsienyje įsigytus mėsinių veislių gyvulius.
Vieną iš galvijų A.Šakys yra pirkęs ir internetu. Anot ūkininko, tai gana patrikimas prekybos būdas, nes galvijų kataloge pateikiami ir kilmės dokumentai, ir tyrimų duomenys, ir nuotraukos. „Rizikos nebuvo. Bet vis tiek geriau prieš perkant gyvulį pačiam apžiūrėti“, - užsiminė Antanas.
Kaip čia nutiko, kad žemaičiai, augindami gyvulius, latvius pranoko?
„Pradėjome kartu. Net latviai užsienyje pirko gyvulius, žiūrėdami tik spalvos. Limuzinai jiems buvo labai gražūs.
O mes, žemaičiai, talkinant profesoriui Česlovui Juknai, rinkomės tik geros genetikos veislinius gyvulius. Todėl dabar latviams mūsų gyvuliai ir parūpo.
Vis dėlto, ši gyvulių veislė kilusi Prancūzijoje, tad ir patys geriausi jų genai – tėvynėje“, - sakė A.Šakys.
Užsidirbo žemaitukus Nei darbo, nei pašalaičių dėmesio nestokojančiame ūkyje užaugo keturi Šakių vaikai: 25 metų Anita, 23-ejų - Toma, septyniolikmetė Karolina ir jauniausias iš jų – penkiolikmetis Antanas.
Tad kone 150 ha dydžio ūkyje kartu su Šakiais darbuojasi tik vienas samdomas žmogus – ūkvedys. Visa kita sužiūri tėvai su vaikais.
Jau antra vasara, kai nuveikę gausybę ūkio darbų Antanas su Kotryna kasdien užneria savo globotiniams, - žemaitukų žirgams kamanas, kad galėtų juos prajodinėti. „Pirkome juos prieš metus. Nėra tokios technikos, kurios nemokėčiau vairuoti. Tačiau man reikėjo gero žirgo. Sesei – taip pat“, - sakė vaikinas. Žirgas buvo svajonė, kurios jis, sunkių darbų užgrūdintas kaimo vaikinas, neįstengė išsižadėti.
Juo labiau kad žemės ūkio technika jam užmena vis mažiau mįslių. Antanas geba vairuoti visus traktorius, pradedant senuoju „Belorus“, baigiant naujausiu „John Deer“.
Antanas viliasi, kad šią vasarą į užantį įslys ir pirmasis, - AM kategorijos vairuotojo pažymėjimas. Ir jis gaus teisę vairuoti ne tik mopedus, bet ir lengvuosius keturračius.
Tačiau Antanas ūkyje atsiduria visur, kur tik prireikia jo pagalbos. Sugedo senasis „Belorus“? Išėjęs patirties pamokas kartu su savo tėvu, vaikinas nesunkiai gali nuspėti, kas, kur ir kodėl sulūžo.
O draugai, - ar jiems, sukantis tarp ūkio darbų, belieka laiko? O gal suka į kitą kelio pusę, negalėdami užgniaužti pavydo? Ne kiekvienam juk duota galimybė įšokti į nauji traktoriaus kabiną ar apžergti žirgą.
„Kur ten, - nusišypsojo Antanas. - nei aš kam nors pavydžiu, nei draugai – man. Juk visi esame iš kaimo, tik mūsų ūkis - didesnis, kitų – mažesni. Man pavydo jausmas – svetimas. Nenoriu, kad ir kiti mane iš pavydo šnairuotų“.
Apie ūkį – vaikų akimis
Pasak ūkio šeimininkės Vilmos Šakienės, patirties ūkininkaujant teko įgyti kuo visokiausios. Būta, kad karvių tvartuose ir melžimo agregatai pumpsėjo, ir kiaulės garduose žviegdavo. Bet galop, įvertinę sąnaudas, pajamas ir išlaidas, ėmėsi auginti tik mėsinius gyvulius.
„Nors turime daug karvių, pieną ir varškę perkame parduotuvėje arba iš kaimynų. Nes mūsų karvės – žindenės. Tai – mamaitės: jas veršeliai išžinda“, - šypsosi jaunesnysis Antanas.
Ateinančiais mokslo metais, kartu su porą metų vyresne sese Kotryna, jis varstys Telšių gimnazijos duris. Tačiau Antanas vienas iš tų retų jaunuolių, kuris jau dabar, būdamas penkiolikos, gerai žino, kur pasuks baigęs gimnaziją. Ir rengiasi studijuoti veterinariją.
Viena iš jo sesių, Toma, studijuoja teisę. Ar grįš iš Vilniaus į Žemaitiją? „Galbūt“, - sesers planų dar neperkando Antanas.
Vyriausioji iš vaikų, Anita, baigusi A.Stulginskio universitete ekologijos mokslus, o Šiaulių universitete įgijusi viešojo valdymo magistrės diplomą, toli nuo kaimo nepabėgo. Ji dirba Regioninės plėtros departamento Telšių apskrities skyriuje vyriausiąja specialiste. „Išvažiavusi į Kauną studijuoti ekologijos prisiekiau sau, kad niekada negrįšiu į kaimą. Pakako mėnesio, kad persigalvočiau. Tarp keturių sienų praleisti visą gyvenimą? Tai vis dėlto tai – ne man“, - nusijuokė A.Šakytė.
Nors Anita – ekologijos specialistė, vis dėlto šioje vietoje ekologinios ūkio „galvą“ sukioja jos mama.
„Mus paauginusi mama taip pat ėmėsi universitete ekologijos studijų. Ji ir rašė diplominį darbą apie „ekologinio ūkininkavimo galimybės Antano Šakio ūkyje“. Nuo jos mokslų viskas ir prasidėjo. Ji viską išmatavo ir suskaičiavo“, - šeimos paslaptį išdavė Anita. Tad ar dabar, po 10 ekologinio ūkininkavimo metų, rankos, ekologiškai ūkininkaujant, dar nenusviro?
„Vyrui Antanui kartais taip nutinka. Kartais jis pasiduoda nevilčiai“, - pratarė V.Šakienė.
Juk ekologiniame ūkyje darbo daug daugiau, nei įprastiniame. Nei žolės patręši, nei javų trąšomis pamaitinsi. Bet galvijus, kurie netinkami tolimesniam veisimui, tenka skerdykloms parduoti už įprastinę kainą.
Pasak V.Šakienės, nėra Lietuvoje tokios įmonės, kuri supirktų gyvulius iš ekologinių ūkių ir už juos sumokėtų kaip pridera.
„Parduoti galvijus tenka už įprastinę kainą dviem skerdykloms. Viena jų - „Rovisa“, iš kurios mėsa atsiduria „Norfos“ prekybos tinkle, kita - „Agaras“, - sakė V.Šaklienė.
Ūkininkai ne kartą matavo idėją, ar neįsteigus patiems mėsos fasavimo ar perdirbimo cecho. Tačiau ją nustūmė į šalį, - per didelių tam reikia investicijų.
