Pastaruosius trejus metus praleidusi pietų Indijoje, mergina grįžo į Londoną, kur tęsia savo neįprastą veiklą. Simona rašo įvairiomis temomis: kaip atrasti savo pašaukimą, išgyti nuo depresijos ar tapti produktyvesniu. Susitikau su Simona pakalbėti apie neįprastą verslo modelį, pasiekimus bei priežastis. Ir apie tai - kodėl pakeitė pavardę.
Tavo tinklaraštį seka daugiau nei 30 tūkstančių skaitytojų visame pasaulyje, o pragyveni tik iš jo rašymo. Kaip kilo mintis pradėti rašyti simonarich.com tinklaraštį?
Atvykus studijuoti į Jungtinę Karalystę dirbau skambučių centre. Man nepatiko būti samdoma darbuotoja ir, pamenu, vieną kartą eidama iš darbo į knygyną pagalvojau: „Ar tai viskas, ko galiu tikėtis iš savo gyvenimo?”.
Šis klausimas tapo kertiniu ir visa keičiančiu mano gyvenime. Knygyne netikėtai radau Robert Kiyosaky knygą „Du tėčiai: turtingas ir vargšas”. Ją skaitant, aš supratau, kad galiu tikrai daugiau nei dirbti skamučių centre. Pradėjau rašyti apie savo ieškojimus, supratimus ir dalintis jais savo tinklaraštyje.
- Kada pajutai, kad tavo tinklaraštis susilaukia atgarsio bei populiarumo?
- Pradėjau gauti laiškus iš skaitytojų, kad mano rašiniai keičia jų gyvenimus bei mąstymą. Tai man suteikė daug pasitikėjimo ir tuomet sutelkiau visas jėgas į tinklaraščio rašymą.
- Daugeliui, ko gero, atrodo, kad iš rašymo nepragyvensi. Kaip pradėjai iš šios veiklos uždirbti?
- Kai pastebėjau, kad skaitytojų skaičius nuolat auga, pradėjau naudoti „Google“ reklamos programą, o vėliau tapau „Youtube“ partnere. Kai skaitytojas paspausdavo ant reklamos mano puslapyje arba prieš mano „Youtube“ video, aš gaudavau tam tikrą mokestį.
Tuomet pradėjau rašyti elektronines knygas, dabar jų jau virš 10. Tačiau galiausiai pastebėjau, kad reklamos mano puslapyje atrodo neprofesionaliai ir atbaido skaitytojus. Nusprendžiau jų atsisakyti, nors tai ir buvo gana neblogas pajamų šaltinis. Taip pat gaudavau užmokestį už knygų apžvalgas tokiems puslapiams kaip „Amazon“.
- Tuo metu gyvenai Jungtinėje Karalystėje - kodėl nusprendei keliauti gyventi į Indiją?
- Kai pradėjau uždirbti iš savo tinklaraščio, lėšų visgi nepakako pragyventi JK, todėl pradžioje buvau trumpam grįžusi į Lietuvą. Be galo daug rašiau ir plėtojau savo tinklaraštį. Kai galiausiai vėl sugrįžau čia, pagalvojau, kad už tą pačią sumą Azijoje galėčiau gyventi kur kas kokybiškesnį gyvenimą...
Taip ir išėjo, kad pasirinkau Indiją. O kai nusileidau Delyje - triukšmas, tarša, chaosas - pasijutau lyg namie.
- Nuo pirmos akimirkos Indijoje jauteisi sava?
- Taip, keliavau rikša į viešbutį ir galvojau, kad jaučiuosi puikiai. Na, o kai po šešerių mėnesių keliavau trumpam į Londoną, netgi, verkiau lėktuve... Atrodė, kad palieku namus.
- Gyvenai Indijoje beveik 3 metus. Koks buvo tavo gyvenimo bei darbo ritmas ten?
- Nuomojausi gražų namą pietų Indijoje, vos keletas minučių nuo vandenyno. Gyvenau apsupta palmių, rytais darydavau jogą, valgydavau sveiką maistą.
Gyvenau be jokio streso — moksliškai įrodyta, kad kai oras švarus, žmonės mažiau nervinasi, atsipalaiduoja. Rašydavau tinklaraštį, kada užklupdavo įkvėpimas, vakarais susitikdavau su draugais. Gyvenau miestely, kuriame daug išeivių, tad turėjau daug draugų iš įvairių pasaulio šalių.
- Kodėl nusprendei grįžti į Londoną ilgesniam laikui?
- Gyvendama Indijoje, rašydama tinklaraštį daug išmokau, tad nusprendžiau pasidalinti savo žiniomis ir atradimais vakaruose. Daug žmonių Londone yra turtingi, tačiau tik finansiškai — ne dvasiškai. Mano tikslas buvo grįžti ir pradėti organizuoti įvairias asmeninio tobulėjimo dirbtuvės. Beje, Indijoje visi atsipalaidavę, sunku būti produktyviam. Nusprendžiau truputį pagyventi Londono ritmu.
- Domiesi daugybe sričių, įvairūs internetiniai puslapiai tave vadina asmeninio tobulėjimo tinklaraštininke, kaučere, netgi aurų skaitytoja. Kaip savo profesiją įvardintum pati?
- Aš nuolat keičiuosi ir tobulėju, o mano veikla bei jos pavadinimas keičiasi tuo pačiu. Bandant apibendrinti tai, ką aš darau, sakyčiau, kad esu asmeninio tobulėjimo blogerė.
Pradžioje rašiau daug apie dvasingumą, dabar mane domina labiau holistinis požiūris: minties, kūno bei dvasios junginys. Taip pat šiuo metu mano tikslas rasti leidėją ir išleisti knygą. Į tai dedu daug pastangų: lankau viešojo kalbėjimo paskaitas, rašau straipsnius žinomiems tiklaraščiams.
- Tinklaraštį rašai anglų kalba, gyvenai Indijoje, dabar vėl Londone. O koks tavo ryšys su Lietuva?
- Mano mama persikėlė gyventi į Jungtinę Karalystę prieš keletą metų, bet gyvena toliau už Londono, o mano brolis atvyko čia prieš pusantrų metų. Su tėvu nepalaikome ryšių. Tad mano visa šeima čia. Tuo tarpu Lietuvoje nebuvau gal daugiau nei metus…
Kalbant apie ryšį su Lietuva — aš savęs netapatinu su šia ar jokia kita šalimi. Kai tapatinau save su Lietuva, man tai buvo tam tikras stabdys: lietuviai dažnai neturi geros nuomonės apie save, jie atkeliauja į JK, dirba išsilavinimo nereikalaujančius darbus.
Kai pradėjau rašyti tinklaraštį, supratau, kad esu tiesiog žmogus, man nereikia savęs vadinti nei lietuve, nei kaip nors kitaip... Ir būtent tai man padėjo atsikratyti daug psichologinių barjerų, kurie atsiranda susitapatinant su viena ar kita tautybe, ir pasiekti tai, ką pasiekiau.
- Rich nėra tikroji tavo pavardė? Kodėl nusprendei ją pasikeisti?
- Niekad nesijaučiau gerai turėdama savo tėvo pavardę - jis buvo alkoholikas, nenorėjau turėti ryšių su juo. Senovėje vaikui būdavo suteikiama motinos pavardė, taigi tėvo pavardės priėmimas yra itin patriarchalinės visuomenės bruožas.
Kai persikėliau į JK, žmonės negalėdavo prisiminti mano pavardės ir turėjau ją kartoti daugybę kartų. Tad nusprendžiau ją pasikeisti... Norėjau, kad mano pavardė pristatytų mane, atspindėtų gausą bei pilnatvę, tad nusprendžiau, kad Rich puikiai tinka.
Išties dabar žmonės lengvai įsimena mano pavardę: jau ne kartą girdėjau, kad skaitytojas, pamiršęs mano tinklaraščio adresą į Google paiešką įveda žodžius „rich” bei „self-improvement” ir taip pasiekia mano svetainę. Taip pat mano nauja pavardė padarė mane stipresne bei galinčia pasiekti savo tikslus.
- Esi verslininkė, tačiau tavo vertybės galbūt kiek neįprastos verslininkui: dvasingumas, pagalba kitiems bei ramybė?
- Manau, Lietuvoje egzistuoja mus ribojantis įsitikinimas, kad verslininkui negali sektis jei jis yra sąžiningas ir geras žmogus.
Mes siejame verslą su neteisėta veikla ir kriminalais. Kai aš pradėjau savo tinklaraštį, skaičiau apie sėkmingus verslininkus, kurie tuo pačiu yra ir nuostabūs žmonės, pavyzdžiui, Tony Robbins ar Henry Ford. Aš savo veiklą matau kaip pagalbą ir tarnystę kitų labui. Aš myliu savo darbą ir mano veiksmai yra pagrįsti šiais įsitikinimais.
- Toks altruistinis verslo modelis plinta daug kur. Manai, kad jis pasiekia ir Lietuvą?
- Kiekviena kultūra turi neigiamų bruožų, kuriuos turi pakeisti. Lietuvoje, kaip vieną ryškiausių, įvardinčiau pavydą. Be abejo, tai kaimo mentalitetas, bet būtent tai ir pakiša mums koją. Kai dvyliktoje klasėje siekiau gauti stipendiją studijoms Anglijoje, daug žmonių bandė mane atkalbėti, sakė, tai bus per sunku, nesugebėsi.
Taip jie elgėsi vedami savo baimių ir nepasitikėjimo savimi. Žmonės mato, kad tu kažko sieki ir bando tave sulaikyti. O juk reikia džiaugtis ir švęsti, kai kitam pasiseka - tik džiaugdamiesi kitų sėkme, pasieksime ją patys.
