K.Albrechtas mirė šių metų liepos viduryje būdamas 94 metų.
Jis jau keletą metų buvo pasitraukęs iš viešumos. Ilgus metus vadinto pačiu turtingiausiu vokiečiu K.Albrechto turtas, žurnalo „Forbes“ duomenimis, siekė 25,9 mlrd. JAV dolerių (67,3 mlrd. litų).
Theodoras Albrechtas, kartu su broliu Karlu įkūręs ir valdęs prekybos tinklą „Aldi“, mirė anksčiau – prieš ketverius metus sulaukęs 88 metų.
Legendinį prekybos tinklą, kuris garsėja mažomis kainomis, sukūrę Albrechtai pasižymėjo aistra visuomet ir visur taupyti, įskaitant ir sąvaržėles.
Susipyko dėl cigarečių?
Prieš 54 metus „Aldi“ įkūrėjai K. ir Th.Albrechtai rimtai susiginčijo. Aršaus konflikto objektu, dėl kurio bendrovė buvo padalyta į dvi dalis – „Aldi Sud“ ir „Aldi Nord“, tapo cigaretės.
Pagal vieną versijų, Theodoras reikalavo, kad cigarečių pakeliai būtų išdėlioti parduotuvėse prie kasos, o jo brolis Karlas manė, kad rūkalus turi paduoti pardavėjas, nes kitaip juos gali pavogti.
Yra ir kita šios istorijos versija: broliai ginčijosi apie cigarečių pardavimą apskritai, nes vienas jų nenorėjo jomis prekiauti.
Tokių klausimų apstu istorijoje, nulėmusioje svarbų bendrovės įvykį – bendrovės padalijimą.
Dailios pakuotės nerūpėjo
Prekybos tinklo kūrėjai buvo atsiskyrėliai.
Per pastaruosius 20 metų nedavė nė vieno išsamaus interviu, naujienų agentūrų archyvuose nėra daug brolių nuotraukų, didžioji dalis ir taip šykščios informacijos įvairiuose šaltiniuose labai skiriasi.
Net žinią apie K.Albrechto mirtį jo šeima saugojo kaip valstybinę paslaptį.
Laikraščio „Frankfurter Allgemeine“ žiniomis, garsusis verslininkas mirė savo namuose Esene anksčiau, negu pranešė jo šeima.
Ne ką mažesnė paslaptis yra ir K.Albrechto gyvenimas.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui jis su dvejais metais jaunesniu Theodoru pradėjo dirbti motinai Annai Albrecht priklausiusioje nedidelėje maisto prekių parduotuvėje Esene.
Netrukus broliai perėmė šeimos verslą, kurio idėją padiktavo tuometis gyvenimas Vokietijoje – pokariu žmonės tiesiog norėjo valgyti.
Jiems nerūpėjo įmantrios pakuotės ar pašnekesiai su pardavėju apie vieno ar kito produkto privalumus.
„Mercedes“, kuriuo K.Albrechtą vežiodavo samdomas vairuotojas, bagažinė būdavo pilna maisto produktų iš „Aldi“, kurių kokybę tikrindavo namuose valgydamas. To paties jis reikalavo ir iš bendrovės vadovų.
Bankams – blogi klientai
Verslas plėtėsi taip greitai, kad kiekvienais metais broliai atidarydavo vis naujų parduotuvių. 1953 metais Karlui ir Theodorui jau priklausė 13 filialų, o 1960-aisiais – jau 300.
Jų parduotuvės buvo labiau panašios į maisto sandėlius: nebuvo net lentynų, jau nekalbant apie kitokius įmantrumus.
Taupydami broliai Albrechtai iš pradžių net neprekiavo greitai gendančiais maisto produktais, kad nereikėtų šaldiklių ir šaldytuvų.
Vienintelė išimtis – sviestas, nes ši prekė buvo itin paklausi, tad pelnas buvo garantuotas.
Norėdami išlaikyti produktų kainas su minimaliu antkainiu (dabar manoma, kad jis neviršijo 12 proc.) turėjo sumažinti bet kokių operacijų išlaidas. Ir Albrechtams pavyko kaip niekam kitam.
Į produktų kainą jau buvo įskaičiuota nuolaida, priešingai negu konkurentų parduotuvėse, kur jie išduodavo nuolaidų kuponus kitam pirkiniui.
Broliai Albrechtai nereklamavo savo parduotuvių, laikydamiesi nuomonės, kad mažos kainos vis tiek privilios pirkėjų.
„Aldi“ parduotuvėse iki tam tikro laiko nebuvo kainyno: vietoj jo buvo triženkliai kodai, kurių didžiąją dalį privalėjo įsiminti pardavėjai.
„Aldi“ visada plėtėsi naudodama savo lėšas, neimdama paskolų.
Santykiai nepašlijo
Netrukus broliai pasidalijo verslą ir įkūrė dvi savarankiškas bendroves – „Aldi Nord“ (1950 filialų priklausė Th.Albrechtui) ir „Aldi Sud“ (1500 filialų – K.Albrechto nuosavybė).
Nors bendrovės juridiškai atskirtos, bet nei išoriškai, nei asortimentu, nei verslo filosofija jos nesiskyrė.
Kaip ironizuoja vokiečiai, „Aldi Nord“ ir „Aldi Sud“ skiriasi tik parduotuvių celofaninių paketų spalva, kurie pirkėjams niekada nebūdavo išduodami veltui.
Po bendrovės padalijimo brolių santykiai liko tokie pat.
Vėliau, kai „Aldi“ įžengė į tarptautinę rinką, broliai pasidalijo ir pasaulio įtakos sferas.
K.Albrechtas atidarė parduotuves Didžiojoje Britanijoje, Australijoje, JAV ir Rytų Europoje, o Th.Albrechtas gavo Šiaurės ir Vakarų Europą.
Tinklas taupiesiems
Laikraščio „Handelsblatt“ duomenimis, dabar „Aldi“ vienija apie 9,5 tūkst. parduotuvių, kuriose dirba apie 100 tūkstančių žmonių.
Šis prekybos tinklas turi 1150 parduotuvių (2011 m. duomenys) JAV ir 18 (2010 m. duomenys) pasaulio valstybių.
Kasmetės bendros pajamos siekia per 50 milijardų eurų. Vokietijoje prekybos tinklas „Aldi“ – mažų kainų lyderis ir užima 40 proc. rinkos.
Beje, ir kitose šalyse tarp didelių rinkos dalyvių šis prekybos tinklas nenusileidžia žemiau nei ketvirtoji vieta.
Galimybė greitai apsipirkti ir aptarnavimo kokybė – tuo taip pat gali pasigirti brolių Albrechtų prekybos tinklo parduotuvės.
Anksčiau „Aldi“ parduotuvės buvo skirtos neturtingiems, bet dabar – ekonomiškiems ir taupiems žmonėms.
„Aldi“ parduotuvėse nesigėdija apsipirkti net ir pasiturintys vokiečiai.
Visur siekė naudos
Brolių Albrechtų taupumas tapo jų sėkmės pagrindu. Jiems pavyko sukurti pigių maisto produktų parduotuvių imperiją, kuri neturi atitikmens pasaulyje.
„Aldi“ savininkai rengėsi kaip paprasti pensininkai, stengėsi neišsiskirti iš paprastų vokiečių ir neatkreipti dėmesio.
Dar labiau vengti žmonių abu broliai pradėjo 1971-aisiais, kai buvo pagrobtas Th.Albrechtas. Jis nelaisvėje išbuvo 17 dienų.
Už jo išlaisvinimą buvo sumokėta išpirka – 7 milijonai Vokietijos markių.
Net ir iš šios istorijos Albrechtai nusprendė sutaupyti. „Aldi Nord“ vadovas Th.Albrechtas iš būtinos sumokėti mokesčių sumos išbraukė pinigus, kurie buvo sumokėti jo pagrobėjams. Bet su tuo nesutiko mokesčių inspektoriai.
Abu broliai vienu metu 1994 metais atsisakė bendrovių generalinio direktoriaus pareigų, o 2000-aisiais pasitraukė iš direktorių tarybos.
Parengė Ona Kacėnaitė
