Pagrindinė Maltoje registruotos įmonės, kurioje šiuo metu dirba D.Zubrickas, veiklos sritis – aprūpinti įmones, užsiimančias komercinių laivų apsauga jūroje, priemonėmis, kurių reikia užduočiai įvykdyti. Buvęs Lietuvos karys darbuojasi Maltos kompanijos filiale Džibutyje, glaudžiai bendradarbiaudamas su Džibučio pakrančių apsaugos tarnyba ir Džibučio kariniu jūrų laivynu.
Džibučio Respublika (Džibutis) – tai nedaug gyventojų turinti maža valstybė Rytų Afrikoje. Įsispraudęs tarp Eritrėjos šiaurėje, Etiopijos vakaruose ir pietuose bei Somalio pietryčiuose, Džibutis taip pat ribojasi su Raudonąja jūra ir Adeno įlanka.
Visa Džibučio ekonomika smarkiai priklausoma nuo jūros, jūrinės ir komercinės Džibučio uosto veiklos. Šalis įsikūrusi prie strategiškai svarbių laivybos kelių tarp Viduržemio jūros ir Indijos vandenyno. Džibučio uoste teikiamos tranzitinės paslaugos, tai yra konteinerių perkrovimo ir laivų papildymo degalais punktas. Džibučio uosto paslaugomis naudojasi ir aplinkinės šalys, pavyzdžiui, Etiopija, neturinti priėjimo prie jūros.
Stebina vairavimo įpročiai
D.Zubrickas sako, kad Džibutyje, kaip ir kitose šalyse, jis stengiasi perprasti vietos gyventojus, bando įsigilinti į jų kultūrą ir požiūrį į gyvenimą. Svetimšaliui į akis Džibutyje pirmiausia krinta vietos gyventojų vairavimo įpročiai.
„Norėčiau pamatyti čia „Regitros“ instruktorius, priimančius vairavimo testus. Įdomu, kiek ilgai jiems užtektų kantrybės... Pavyzdžiui, jei yra dvi juostos, jos netikėtai gali tapti keturiomis. Ir jau bus tavo problema, kur važiuosi, kai pamatysi priešais atvažiuojantį sunkvežimį ar vietos taksistą“, – pasakoja buvęs karys.
Nors vairavimo kultūra stebina, vietos gyventojai yra mandagūs ir paslaugūs. Jie visada sveikinasi gatvėje, pamatę ko nors ieškantį žmogų visada prieis ir stengsis padėti.
„Šiai valstybei daug įtakos turi klimatinės sąlygos, čia tvyrantis karštis. Po vidurdienio galima pamatyti, kaip gyvenimas apmiršta. Žmonės stengiasi būti pavėsyje, pakelės pavėsyje matyti daugybė miegančių ar laukiančių, kol temperatūra šiek tiek nukris, žmonių. Aš pats jau pripratau, kad temperatūra pavėsyje čia kyla iki 40–43 laipsnių, naktimis „atvėsta“ iki 28–30 laipsnių. Miegu su veikiančiu kondicionieriumi, o 25 laipsniai – jau tarsi ir šalta“, – juokiasi Džibutyje dirbantis lietuvis.
Tarnybos stažas – 21 metai
Tarnybą Lietuvos kariuomenėje D.Zubrickas pradėjo 1992 m. lapkričio 25 d. Per daugiau kaip 21 metus jis ėjo įvairias pareigas, stažavosi Jungtinėse Amerikos Valstijose, kario kvalifikaciją kėlė instruktorių, šaudymo vadovo, įvairių ginklų valdymo kursuose mūsų šalyje ir užsienyje.
2005 m. D.Zubrickas buvo išvykęs į tarptautinę ISAF misiją Afganistane.
Bet artėjo laikas išeiti į atsargą. Buvęs karys sako, kad artinantis dienai, kai turėjo palikti tarnybą, jam darėsi neramu.
„Kaip bus ten… civiliniame gyvenime? Ar tokie kaip aš ten reikalingi? Ar yra galimybė susirasti darbą pagal savo žinias ir įgūdžius? Deja, kiek buvau išsiuntęs savo CV, negavau nė vieno atsakymo... Aišku, ieškojau darbo ir užsienyje, bet Norvegijos, Danijos ar Anglijos gamyklose ir ūkiuose arti po 12 valandų širdyje netroškau“,– nuotaikas paliekant tarnybą prisimena buvęs karys.
Darbą Maltos kompanijoje D.Zubrickas susirasti padėjo visai neseniai įsikūrusi Lietuvos nacionalinė veteranų asociacija. Apie ją išgirdęs iš kariuomenės vyr. puskarininkio srž. Arūno Birbalo, į atsargą išeinantis D.Zubrickas asociacijos atstovams nusiuntė savo CV ir daugybę sertifikatų. Sako, kad siųsdamas nelabai ir tikėjosi, kad iš to bus naudos.
„Pasirodo, klydau. Jau po mėnesio (ar net mažiau) gavau pasiūlymą atvykti pokalbio su vienos įmonės savininku, kuris tuo metu kaip tik viešėjo Lietuvoje. Tai buvo labai netikėta. Pokalbis pasisekė, iš karto buvau paklaustas, kada galiu išvykti ir pradėti dirbti“,– paslaptį, kaip pavyko rasti gerą darbą, lrytas.lt atskleidė buvęs karys D.Zubrickas.
Didelė išeinančių į atsargą banga
Lietuvos nacionalinės veteranų asociacijos pirmininkas Robertas Jurgelaitis sako, kad pagalba D.Zubrickui įsidarbinant Džibutyje yra pirmoji šios asociacijos sėkmės istorija, kai buvusiems kariams padedama integruotis į visuomenę išėjus į atsargą.
„Padėjome dviem žmonėms įsidarbinti Maltos kompanijoje. Vienas darbą pradėjo birželio 18 d., antras – liepos 2 d. Kol kas atsiliepimai geri, abu patenkinti. Taip jau sutapo, kad mūsų partneriai kaip tik ieškojo tokios kvalifikacijos darbuotojų. Abu buvę kariai kaip tik buvo logistai ir išvažiavo dirbti labai panašių darbų. Jiems net nereikėjo persikvalifikuoti, juos paėmė kaip vienus geresnių specialistų“, – sako R.Jurgelaitis.
Lietuvoje egzistuoja penkios ar šešios buvusiais kariais besirūpinančios asociacijos. Visos panašiai deklaruoja buvusių karių socialinės integracijos idėjas. Tačiau, pasak R.Jurgelaičio, realaus ir konkretaus mechanizmo, kaip 20 ir daugiau metų ištarnavusius karius integruoti į civilinį gyvenimą, iki šiol nebuvo.
„Apie asociaciją, kuri užsiimtų karių socialine integracija, mes su Vaidotu Malinioniu (Lietuvos nacionalinės veteranų asociacijos valdybos narys. – Red.) galvojome gal porą metų. Abu esame buvę kariai ir gerai žinome problemas, su kuriomis tenka susidurti išėjus į atsargą. Bet tam reikėjo pribręsti. Socialinės integracijos problemas matė ir Krašto apsaugos ministerija. Dabar toks metas, kai į atsargą išeina nuo pat pradžių atkurtos Lietuvos kariuomenėje tarnavę žmonės. Tie žmonės, kurie tarnybą pradėjo 90-aisiais ir 91-aisiais. Tad socialinės integracijos poreikis šiuo metu yra labai paaštrėjęs“, – pasakoja Nacionalinės veteranų asociacijos valdybos pirmininkas.
Pasak jo, į atsargą išeinantis kvalifikuotas kariškis tiesiog būna nesuprastas civiliniame gyvenime. Nors jis ir baigė mokslus užsienio koledžuose, turi įvairiausios operacinės bei taktinės patirties, iki šiol nebuvo mechanizmo, galinčio paaiškinti ir į civilių kalbą išversti, kokio lygio specialistas ar vadybininkas jis yra.
Praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje Krašto apsaugos ministerija (KAM), ieškodama socialinių partnerių, galinčių padėti buvusius karius integruojant į visuomenę, apklausė Lietuvoje egzistuojančias veteranų asociacijas. Visai neseniai įsikūrusios Nacionalinės veteranų asociacijos pasiūlytas modelis ministerijai pasirodė priimtiniausias ir šį balandį buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp KAM ir asociacijos.
Keturių krypčių integravimo programa
Nacionalinės veteranų asociacijos valdybos narys V.Malinionis sako, kad KAM patikęs karių socialinės integracijos modelis apima keturias kryptis. Tai psichologinis integravimas, karių parengimas savirealizacijai ir jų savirealizacija, taip pat karių šeimų integravimas į visuomenę ir specialusis integravimas.
„Dabar svarbiausia, kad mumis patikėtų patys kariai. Šioje programoje, be mūsų, dalyvauja kiti nacionalinės asociacijos nariai, KAM personalo atstovai, kariuomenės psichologai, vyrų ir moterų krizių centrų nariai, Anoniminių alkoholikų centro vadovė iš Kauno, taip pat Jeruzalės mokymo centro atstovai, bankų atstovai, draudikai, potencialūs darbdaviai... Visi, aišku, turi tam tikrų savų interesų, bet visi tuo pat metu yra suinteresuoti kuo sklandesniu kario integravimu į visuomenę“, – pasakoja V.Malinionis.
Į atsargą išeinantis karys pirmiausia praranda atlyginimą. Per visą tarnybos laiką kilnotas iš vietos į vietą, karys grįžta į šeimą, kuri maždaug 20 metų keliavo kartu su juo. Karių vyrai ar žmonos per tą laiką niekur negalėjo įsitvirtinti profesine prasme, negalėjo siekti karjeros. Todėl kariui išeinant į atsargą, socialinės integracijos prireikia ir jo šeimos nariams.
V.Malinionis sako, kad karys turi pradėti ruoštis civiliniam gyvenimui likus maždaug penkeriems metams iki išėjimo į atsargą.
„Likus penkeriems metams iki išėjimo į atsargą, psichologai kariams jau turėtų sukelti šiokį tokį nerimo jausmą. Mes šią programą vadiname penkerių metų integravimo programa. Kodėl penkerių metų? Nes manome, kad penkeri metai yra optimalus laikas, kai karys turi pradėti ruoštis. Tad psichologų užduotis yra sukelti tam tikrą nerimą kiek anksčiau. Tai yra geriau nei tada, kai jau gali būti per vėlu. Likus penkeriems metams iki civilinio gyvenimo įvairiausius ateities modelius jau gali pasiūlyti bankininkai, darbdaviai, draudikai, verslininkai, asociacijos nariai... Ir pats karys jau turi pradėti galvoti, kaip jis įsivaizduoja savo gyvenimą, palikęs kariuomenę“, – sako nacionalinės veteranų asociacijos valdybos narys.
V.Malinionis čia pat pateikia ir pavyzdį, kaip realiai gali atrodyti penkerių metų darbas su į atsargą besiruošiančiu kariu. Sakykim, Lietuvos kariuomenės seržantas, visą tarnybos laiką tarnavęs kulkosvaidininku, turintis žmoną ir vaikų, paėmęs paskolą būstui, planuoja po tarnybos tapti staliumi viename iš rajonų. Tačiau jis niekada to darbo nedirbęs, o staliaus parengimas kainuoja gana brangiai.
„Jis susiplanuoja tokią viziją, bet niekada gyvenime nebuvo stalius. Jis buvo kulkosvaidininkas. Baigęs mokyklą pasirašė sutartį su Lietuvos kariuomene ir tapo kulkosvaidininku. Po penkerių metų jis išėjo į atsargą. Kulkosvaidininko specialybė Lietuvos civiliniame gyvenime nėra labai reikalinga. Staliaus parengimo kaina yra nuo 15 iki 20 tūkstančių litų. Šioje vietoje bankininkai ir draudikai jam gali patarti, kaip efektyviau pradėti taupyti, kad išėjęs į atsargą jis jau būtų sukaupęs pinigų, reikalingų staliaus profesijai įgyti. Bet tai yra tik vienas modelis. Yra kariuomenėje karininkų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, jų vizijos kitos. Bendradarbiaujame su darbo birža, kuriame tam tikrą duomenų bazę, kurioje bus galima lyginti į atsargą išeinančių karių kvalifikaciją su darbdavių pageidavimais“, – pasakoja V.Malinionis.
Turi prisidėti ir valstybė
Pasak Nacionalinės veteranų asociacijos vadovų, Lietuvos kariuomenėje yra labai platus specialistų spektras. Kariuomenėje tarnauja tokie patys specialistai, kokie darbuojasi ir civiliniame gyvenime. Tad į atsargą išeinančiam kariui tereikia padėti susiorientuoti ir parodyti kryptį.
„Mes tam ir kuriame duomenų bazę, kad visiems būtų lengviau. Pavyzdžiui, įmonė planuoja savo personalą ir žino, kad po trejų metų IT specialistais išeis į pensiją. Įmonei reikės kito IT specialisto, išmanančio ir kariuomenės specifiką. Turėdami bendrą duomenų bazę, mes darbdaviui galime pasakyti: kaip tik po trejų metų į atsargą išeis toks specialistas. Jau galite pradėti su juo šnekėtis. Mes jau dabar žinome, kad vienai įmonei po kurio laiko reikės specialisto gaminant šarvines liemenes. O kas gali geriau patarti, išvardyti šarvinės liemenės privalumus ir trūkumus, pateikti kompetentingas pastabas, jei ne buvęs karys, ilgą laiką tarnavęs operacijų rajone? Mes nepropaguojame nė vieno banko, nė vienos įmonės, nė vienos mokyklos. Mes tik padedame susiorientuoti“, – sako V.Malinionis.
Pasak jo, Nacionalinė veteranų asociacija jau kalbasi ir su aukštosiomis mokyklomis, galinčiomis padėti į atsargą išėjusiems kariams persikvalifikuoti.
Karių integravimo į visuomenę modelis numato trijų susitikimų ir pokalbių metinį ciklą. Per šiuos susitikimus į atsargą išeinantys kariai turėtų nusimatyti tolesnio savo gyvenimo viziją, o galutiniame etape jie jau bendrautų su potencialiais darbdaviais ar mokslo įstaigų atstovais.
Atskira programos kryptis – specialusis integravimas. Ji numato socialinę pagalbą kariams, kurie per tarnybos metus tapo neįgalūs. Lietuvoje tokių nėra daug, tačiau, atrodo, tokia problema iškils. Pavyzdžiui, Estijoje, jau susiduriama su tokių karių integravimo į visuomenę problema.
„Tokie į atsargą išėję kariai dažniausiai yra nekonkurencingi darbo rinkoje. Jie paaukojo savo sveikatą Tėvynei, todėl manome, kad Tėvynė irgi turėtų prisidėti juos integruojant. Mes kelsime tą klausimą, kalbėsime su Vyriausybės nariais, Seimo atstovais, bandysime atstovauti tiems žmonėms ir visiems priminsime, kad šie kariai valstybei atidavė tai, ką turi brangiausia, – sveikatą. Manome, kad greitai pas mus ši problema iškils“, – tvirtina Nacionalinės veteranų asociacijos atstovai.
Džibučio sėkmės istorija – pirmosios kregždės
R.Jurgelaitis sako, kad Džibutyje dirbantys du Lietuvos kariai yra pirmosios sėkmingos socialinės integracijos kregždės. Tai nereiškia, kad visi į atsargą išeinantys kariškiai iš karto bus įdarbinti užsienyje. Šį kartą taip sutapo, kad ankstesnių metų R.Jurgelaičio ir V.Malinionio įdirbis padėjo dviem darbo ieškantiems buvusiems kariams.
Kol kas asociacijoje žmonės darbuojasi visuomeniniais pagrindais. Finansavimo planuojama prašyti iš Europos Sąjungos socialinės paramos fondų.
„Civilinė bendruomenė iš tiesų dar nelabai ir supranta, kas per kontingentas čia gyvena greta. Tai iš tiesų yra kontingentas, kurį reikia parodyti visuomenei. Reikia jį pristatyti visuomenei ir parodyti jo kompetencijas, kurios iš tiesų yra labai plačios“, – sako V.Malinionis.
Susitikimus su kariais asociacijos nariai planuoja pradėti jau rudenį. Nors tai, kad jau dabar kai kurie kariai ir patys pradeda domėtis bei ieškoti informacijos apie asociacijos veiklą, pasak pašnekovų, tikrai džiugina.
