Šiemet Sūduvos krašto obelys lūžte lūžta nuo sunokinto derliaus, todėl sulčių spaudėjams darbo netrūksta.
Į tėvo pradėtą verslą prieš kurį laiką įsitraukė vyresnysis V.Katiliaus sūnus. Kai jis išvyko į užsienį, sulčių spaudykloje, įrengtoje namų kieme, ėmė triūsti jaunesnis jo brolis.
Į Katilių spaudyklą atvyksta ne tik aplinkinių kaimų gyventojai. Šį kiemą miestelio pakraštyje susiranda žmonės ir iš Šakių rajono.
„Vieni atsiveža dvidešimt, kiti – kelis šimtus kilogramų obuolių. Juos spaudžiame senoviškai“, – pasakojo V.Katilius, pademonstruodamas gamybos procesą.
Pirmiausia švarūs obuoliai susmulkinami – sutarkuojami. Po to ant preso dedamas rėmelis, į jį įklojamas audeklo gabalas ir prikrečiama obuolių masės. Tuomet audeklas užlankstomas ir paslegiamas medinėmis grotelėmis. Ta pati procedūra pakartojama dar keturis kartus.
Ant penkiaaukštės krūvos sukraunami tašeliai ir įjungiamas presas.
V.Katilius juokavo, jog šis sulčių spaudimo procesas primena cepelinų gamybą.
Sultys žarna bėga į bidoną, o likusias išspaudas, jei jų nepasiima obuolių savininkai, V.Katilius kompostuoja.
Už 38 litrų bidoną išspaustų sulčių klientai moka 15 litų. Prieš dvidešimt metų už tokią pat talpą būdavo mokamas vienas litas.
„Jeigu palygintume, kaip buvo prieš keliolika metų, tai dabar klientų sulaukiame per pusę mažiau. Kitais metais, manau, sulčių spaudimas pabrangs“, – kalbėjo V.Katilius.
Vyro nuomone, nežiūrint į tai, jog pastaruoju metu vis labiau populiarėja natūralus bei ekologiškas maistas, retas jaunas žmogus turės kantrybės obuolių derlių paversti sultimis.
„Obuoliukus reikia surinkti, susikrauti į mašiną, atvežti į spaudyklą, parsivežti, iškaitinti sultis, jas supilstyti į stiklainius, sunešioti į rūsį.
Dabar jaunimas nori, kad viskas būtų greitai ir paprasčiau, o seneliai daro kaip įpratę“, – šypsojosi V.Katilius.
Jis kol kas neketina modernizuoti spaudyklos ir pilstyti sulčių į tetrapakus.
Turima įranga, nors retkarčiais ir užsiožiuoja, šeimai brangi kaip šį verslą pradėjusio senolio atminimas. ˙
