Iš tiesų T.Barščio asmenybė ir jo verslo istorija yra tarsi laisvosios rinkos atsiradimo, skausmingo ir dramatiško, truputį komiško ir savaip žavaus, veidrodis.
Galbūt viskas prasidėjo gūdžiais sovietiniais laikais, kai jaunas sovietų armijos šauktinis iš Alytaus atsidūrė pavojingoje padėtyje. Tas šauktinis, dabar jau klestintis Lietuvos verslininkas, nelabai noriai prisimena tą istoriją.
O buvo taip, kad grupė kareivių nekantriai laukė atskrendant sraigtasparnio, ir nuo to, ar jis atskris, ar ne, priklausė kareivių gyvybė.
„Tada dingtelėjo mintis: jeigu liksiu gyvas, kada nors įsigysiu nuosavą malūnsparnį“, – prisimena T.Barštys.
Sukūrė įmonių grupę
Iš tiesų jis įsigijo sraigtasparnį, kurio vertė siekia apie milijoną eurų.
Šiuo metu T.Barštys yra „KG Group“, pernai pasiekusios bene 1,4 mlrd. Lt konsoliduotų pardavimo pajamų, valdybos pirmininkas. Šią grupę sudaro: „Kauno grūdai“, Vilniaus paukštynas, Kaišiadorių paukštynas ir kitos smulkesnės antrinės įmonės. T.Barščiui su sūnumi priklauso 77 proc. akcinės bendrovės „Kauno grūdai“ akcijų.
Bendrovėje dirba per 3 tūkst. darbuotojų. Įmonių grupės veikla apima, kaip sako jos vadovas, visą rinkos grandinę „nuo lauko iki stalo“. Miltai, pašarai, paukštiena, mėsos gaminiai, ekologiški maisto produktai, pažymėti vartotojui gerai žinomu „KG“ prekės ženklu.
Rinkos analitikai pabrėžia, kad T.Barščiui kaip niekam kitam pavyko įsitvirtinti ekonomistų vadinamoje klasikinėje rinkoje – gamyboje.
Net verslo aušros laikais „Kauno grūdai“ nerinko indėlių, nespekuliavo nekilnojamuoju turtu, nedarė pinklių finansinių operacijų. Tvirtinosi tais socialistinės sistemos kracho laikais itin sudėtingoje žemės ūkio ir maisto pramonės srityje. Malė miltus, gamino pašarus, augino vištas, kiaules.
Sunki kelio pradžia
T.Barščio kelias į milijonieriaus aukštumas prasidėjo nuo eilinio gamybos cecho darbuotojo.
Jis kilęs iš Dzūkijos, 1977 metais baigė Alytaus politechnikumą. Žaidė rankinį, jau tada pasižymėjo sportininkui būdingu atkaklumu, kovingumu.
Motina dirbo prekybos srityje, tėvas – Alytaus mėsos kombinate cecho meistru.
Nepriklausomybė ir greta ėjęs kapitalizmo atgimimas darbininką Tautvydą paskatino iš esmės keisti gyvenimą. Jis palengva įsigijo daugumą „Kauno grūdų“ akcijų ir iki 1996-ųjų tapo pagrindiniu šios įmonės akcininku.
T.Barštys prisimena, kad kiti pradedantieji verslininkai pasukiodavo pirštą prie smilkinio matydami, kaip jis ėmėsi su žemės ūkiu susijusios veiklos tuo metu, kai griuvo kolūkiai, kaimiečiai draskė fermas.
„Pereinant į rinkos ekonomiką, visos 16 Lietuvoje veikusių grūdų perdirbimo įmonių per metus sumaldavo apie 2,5 mln. tonų grūdų. Mes buvome tik rinkos vidutiniokai. Kad galėtume gauti pelną, įsigijome paukštynus, kiaulininkystės kompleksą. Gamindavome pašarus, jais šerdavome gyvulius, parduodavome mėsą ir taip gaudavome pinigų grūdų perdirbimo gamybai išlaikyti. Vėliau pasirodė, jog mūsų strategija pasitvirtino“, – pasakojo kaunietis.
Jo manymu, Lietuvos verslui sunkiausia buvo iki 2004-ųjų, iki Lietuvai įstojant į ES gretas.
„Vakarų rinkos buvo užvertos, Rytų – nepatikimos. Tik įstojus į ES baigėsi netikrumas, galima buvo normaliai pradėti dirbti. Todėl ryžtingai nepritariu politikams, kurie burnoja prieš Europos Sąjungą, ar manantiems, jog ES narystė Lietuvai tik pakenkė“, – teigė verslininkas.
Nukentėjo nuo banditų
Pirmieji žingsniai į verslą buvo itin sunkūs, dramatiški ir dėl teisinės netvarkos, nusikaltėlių pasaulio išpuolių – T.Barščiui teko savo kailiu pajusti spyglius epochos, kurią ekonomistai vadina „pradinio kapitalo kaupimu“ ar „laukiniu kapitalizmu“.
Verslą kaunietis pradėjo, kai vyko stichiška privatizacija, sąlygas diktavo organizuotos nusikaltėlių grupuotės. Akistatos su mafija neišvengė ir T.Barštys. Banditai Alytuje 1994 metais nužudė jo brolį.
„Turėjau samdyti apsaugininkus, namo važiuodavau vis kitu keliu“, – ne itin noriai paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio košmarą prisimena verslininkas.
Tiesa, apie T.Barštį sklinda įvairių gandų, į kuriuos verslininkas sakė jau seniai nekreipiantis dėmesio.
Pavyzdžiui, anksčiau kalbėta, kad ir pats T.Barštys verslo pradžios buvo susijęs su Kauno daktarais ir kitomis mafijos struktūromis.
„Kauno grūdų“ vadovas neslepia, kad pažinojo vieną kitą Kauno šešėlinio pasaulio asmenybę nuo jaunystės laikų ir pripažino, jog pasisveikindavo, susitikęs gatvėje ar renginyje.
„Aš ne toks, kad suraukčiau nosį, sutikęs senų laikų pažįstamą, kaimyną, net jei jo veikla ne prie širdies. Ir tikrai pripažįstu, kad nusikaltėliai 10-ojo dešimtmečio viduryje buvo įžūlūs, reketavo verslininkus. Bet aš banditams nedaviau nė cento. Šiaip aš dosnus, bet jei mane bando palaužti prievarta, užsispiriu“, – tikino T.Barštys.
Lygiai taip pat jis prieš trejus metus pasipriešino dabar jau buvusiam, Rusijoje besislapstančiam bankininkui Vladimirui Romanovui.
V.Romanovas per tarpininką iš T.Barščio esą reikalavo milijono litų, grasindamas paskelbti kompromituojančių žinių bankininko valdytame miesto laikraštyje.
„Špygą, o ne milijoną! Sakiau, tegul rašo. Nieko nebijau, nes nieko blogo žmonėms nesu padaręs. Aš vėtytas ir mėtytas, prie manęs bandė kibti, kas tik netingėjo – ir nusikaltėliai, ir politikai, gąsdinę Mokesčių inspekcija. Mano oda per stora, kad išsigąsčiau“, – šmaikštavo verslininkas.
Jis mano, jog prieštaringas kalbas galbūt sukelia jo asmeninės būdo savybės – tiesmukumas, polinkis rizikuoti, aktyvaus gyvenimo ir nuotykių troškulys.
„Aš jau toks, nuolat žaidžiu ties baudinio riba“, – krepšinio terminais savo gyvenimą apibūdino T.Barštys.
Lydeka, gainiojanti karosus
Kauno Malūnininku vadinamas verslininkas teigia nusivylęs šalies ir ypač Kauno savivaldybės politikais, jo nuomone, paskendusiais neveiklumo ir korupcijos baloje.
„Nušiurusi Laisvės alėja, miestas tuštėja, jaunimas emigruoja. O jei verslininkai imasi iniciatyvos ką nors daryti, gauna per galvą. Prieš keletą metų Laisvės alėjoje buvau atidaręs valgyklą senjorams. Siūliau Panemunėje, Vaidoto gatvėje, įsteigti šiuolaikiškus senelių namus. Bet man atsakyta – nesikišk į socialinę rūpybą, nukentėsi. Supratau, jog socialinė rūpyba yra labai saugomas valdininkų verslas“, – kalbėjo T.Barštys.
Paklaustas, kodėl jis jau antrą kadenciją iš eilės dalyvauja Kauno miesto tarybos veikloje, atsakė su jam būdingu humoru: „Man patinka kaip lydekai karosus baloje pavaikyti.“
Duoda, nes turi
Kauno Malūnininkas iš tiesų nėra šykštuolis, jo įmonių grupė minima tarp dosnių rėmėjų ir mecenatų. T.Barštys daug padėjo žymiam skulptoriui Stasiu Žirguliui įgyvendinti kūrybinius sumanymus. Rėmė operetės pastatymą Kauno pilyje, krepšinį.
Bet kaip pasiaukojančio labdario jis savęs nevaizduoja. „Kadangi galiu, tai duodu. Negalėčiau – neduočiau“, – sakė jis.
Kokia nuo malūno iki įmonių grupės kelią nuėjusio T.Barščio paslaptis? Ar svarbiausia – išsilavinimas? Ar norint tapti sėkmės lydimu verslininku užtenka perskaityti krūvą ekonomikos vadovėlių, ar yra koks nors ypatingas verslo genas?
„Jeigu taip būtų, ekonomikos dėstytojai būtų turtuoliai. Bet jie gyvena iš kuklaus dėstytojo atlyginimo“, – pažymėjo T.Barštys.
Svarbiausia – kietas būdas
Jo manymu, verslo gyslelė turi būti įgimta, tik įgimtai savybei ugdyti reikia ir mokslo, ir praktikos. Verslininko nuomone, praktika svarbesnė. Bet svarbiausia, T.Barščio manymu, „kieti kiaušai“.
Jis mano, jog polinkį verslui paveldėjo iš motinos, gabios ir Alytuje labai gerbiamos prekybininkės. Visa kita lėmė atkaklus darbas ir drąsa imtis rizikos.
Į mokslą T.Barštys nenumojo ranka. Jis 2005 metais baigė vadybos ir verslo administravimo studijas Kauno technologijos universitete. 2009-aisiais – Lietuvos veterinarijos akademiją. Šių metų vasarą jis tapo zootechnikos mokslų daktaru – apsigynė disertaciją tema „Seleno ir vitamino E įtaka viščiukų broilerių produktyvumui, virškinimo procesams ir produkcijos kokybei“.
Tapo verslo įkaitu
Kauno milijonierius džiaugėsi, jog visuomenės požiūris į verslininkus keičiasi į gerąją pusę, nors ir palengva. Į verslininką vis rečiau žiūrima kaip į goduolį, kuriam svarbiausia prikišti pilnas kišenes pinigų, pasistatyti prašmatnų namą, o po to – nors ir tvanas.
T.Barštys jaus seniai aprūpinęs ir save, ir šeimą. Jis didžiuojasi savo įpėdiniu sūnumi Tautvydu, kuris studijuoja Londone.
„Jis jau naujos kartos, kitokio mąstymo jaunuolis, kosmopolitas“, – juokauja verslininkas.
Milijonierius kartais girdi aplinkinius stebintis – kurių galų dar dirbti, juk galima parduoti verslą, pasidėti solidžią sumą į banką ir mėgautis gyvenimu.
„Negalėčiau dykinėti, aš jau tapau savo verslo įkaitu. Pagaliau juk esu atsakingas už tris tūkstančius žmonių – savo darbuotojų. Būna kartais ateina nuovargis, atrodo, numotum ranka. Bet kai ryte sutinku susirūpinusį darbininką, kuris klausia: kaip mums sekasi, ar rytoj dar turėsime darbo, suprantu, kad negaliu trauktis ir nuleisti rankų“, – kalbėjo T.Barštys.
