Šiuo metu 22 įmones jungiančiame Neaustinių medžiagų fabriko grupėje dirba 2480 žmonių, o metų apyvarta siekia beveik pusę milijardo litų.
Nors Neaustinių medžiagų fabrikui skaudžiai smogė ir 1998 metų Rusijos, ir 2008 metų pasaulinė finansų krizės, bendrovė jas sugebėjo atlaikyti be didesnių nuostolių – visus pastaruosius 22 metus Neaustinių medžiagų fabrikas dirbo pelningai.
Kaip iš paprastos įmonės sukurti sėkmingai funkcionuojančią verslo imperiją?
„Svarbiausia nebijoti darbo, o dirbant – nebijoti klaidų. Jos yra ištaisomos. Seksis tada, jei verslas tave įtrauks lyg hobis, jei stengsiesi ne tik užsidirbti, bet ir ką nors gražaus sukurti“, – neslėpė iš eilinio cecho meistro didžiausiu Šiaulių krašto darbdaviu tapęs 56 metų S.Grušas.
Inžinierių paskyrė cecho meistru
Iš Žemaitijos kilęs S.Grušas mokėsi Skuode. Baigęs šio miesto pirmąją vidurinę mokyklą vaikinas išvyko studijuoti į Rygos politechnikos institutą.
Diplomuotu inžinieriumi mechaniku tapęs S.Grušas grįžo į Lietuvą – gavo paskyrimą į Šiaulių televizorių gamyklą.
1982 metais meistru šios gamyklos štampavimo ceche dirbti pradėjęs S.Grušas netrukus ėmė kilti karjeros laiptais: tapo vyresniuoju meistru, vėliau buvo paskirtas įrankinio cecho viršininko pavaduotoju ir galiausiai ėmė vadovauti šiam 220 darbuotojų turėjusiam cechui.
Rublius į Rusiją veždavo maišais
„Pereiti vadovauti Neaustinių medžiagų fabrikui 1992-ųjų vasarą mane įkalbėjo vienas kolega, kurio žmona ten dirbo. Ši gamykla jau buvo privatizuota, ten atėjau dirbti kaip samdomas direktorius.
Tuo metu Neaustinių medžiagų fabrike dirbo 400 darbuotojų. Įmonė gamino neaustines medžiagas ir kiliminius verpalus.
Neaustines medžiagas mes parduodavome buvusios Sovietų Sąjungos šalyse: Rusijoje, Ukrainoje, Moldovoje, Baltarusijoje, o verpalus iš mūsų pirko Lentvario kilimų fabrikas.
Nors Neaustinių medžiagų fabrikas buvo pelningai dirbusi įmonė, teko susidurti su to laikmečio iššūkiais – reikėjo pasukti galvą, iš kur gauti žaliavų ir kur parduoti pagamintą produkciją.
Man pradėjus vadovauti Neaustinių medžiagų fabrikui atsiskaitymai dar buvo vykdomi sovietiniais rubliais.
Infliacija buvo didžiulė, atsiskaitymai strigo, tad rublius žaliavoms pirkti į Rusiją veždavome maišais. Tačiau nepražuvome ir sėkmingai išlaviravome“, – darbo pradžia Neaustinių medžiagų fabrike prisimena S.Grušas.
Krizė ne sužlugdė, o padarė stipresnius
Nors dėl nusistovėjusių prekybos ryšių ir didesnių pelno maržų produkcijos pardavimas Rytų bloko šalyse bendrovei teikė naudos, vos pradėjęs vadovauti įmonei S.Grušas ėmė ieškoti ryšių ir su Vakarų šalių įmonėmis.
Netrukus 1993-iųjų sausio mėnesį buvo įkurta bendra įmonė su švedais.
Intensyviau ieškoti partnerių Vakaruose Neaustinių medžiagų fabrikas buvo priverstas 1998 metais, kai įmonei smogė Rusiją užklupusi finansų krizė.
„Nuvertėjus Rusijos rubliui mūsų produktų kainos Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos rinkose tapo pernelyg didelės – teko atsisukti į Vakarus.
1998-uosius dar baigėme pelningai, tačiau ėmė mažėti įmonės darbuotojų skaičius – 1999-ųjų pavasarį jų teliko 200. Teko imtis ryžtingų veiksmų.
Kadangi Lentvario kilimų fabrikas tapo nemokus, teko liautis gaminti verpalus.
Įrenginiais, kuriuos turėjome, Vakarų rinkai tinkamos produkcijos pagaminti negalėjome. Teko juos supjaustyti ir išmesti lauk.
Į atlaisvintą vietą perkėlėme iš Švedijos įsigytus įrenginius. Dar 1999 metų sausio mėnesį nusipirkome Švedijoje finansinių sunkumų turėjusį antklodžių fabriką. Perkėlę jį į Šiaulius užsiėmėme ne tik siuvimu, bet ir odinių baldų gamyba.
Nuo to momento prasidėjo mūsų plėtimasis į Vakarus. Darbuotojų skaičius ėmė nuolat augti.
Gamyba Neaustinių medžiagų fabriko įmonėse augo netgi per 2009 metais užklupusį sunkmetį. Nors tų metų pradžioje gamyba mūsų įmonėse krito 15 procentų, vėliau rodikliai ėmė gerėti ir metus mes baigėme dviejų procentų augimu.
Be to, pavyko sumažinti sąnaudas ir iš konkurentų atkovoti dalį rinkos“, – sakė S.Grušas.
Didžiąją produkcijos dalį eksportuoja
Dauguma grupės įmonių įsikūrusios Šiauliuose – septynių skirtingose miesto vietose esančių gamybos patalpų plotas – per 130 tūkstančių kvadratinių metrų. Vieną gamybos padalinį, gaminantį neaustines medžiagas, Neaustinių medžiagų fabrikas turi Vilniuje, siuvyklas – Telšiuose ir Naujojoje Akmenėje.
Dar viena Neaustinių medžiagų fabriko įmonė, kurioje dirba 140 žmonių, veikia Ukrainoje, Berdičevo mieste. Ši įmonė teikia siuvimo paslaugas, Ukrainos rinkai gamina čiužinius ir sofas.
„Kadangi mūsų produkcija yra tūrinė, labai toli gaminių vežti neapsimoka. Reikia pasirinkti kokią nors rinkos dalį. Mes renkamės gaminius, kuriems gaminti reikia mažiau investicijų.
Mūsų įmonės gamina antklodes, pagalves, čiužinius, baldus, šviestuvus ir visa kita, kas paklausu. Bandome įsitvirtinti metalo gaminių rinkoje, gaminame plastikines detales, turime 40 jų liejimo mašinų“, – sakė S.Grušas. Didžioji dalis, daugiau nei 90–95 proc., Neaustinių medžiagų fabriko produkcijos yra eksportuojama. Daugiausia gaminių iškeliauja į Šiaurės Europos šalis.
Atskiras įmones lengviau valdyti
Kadangi Neaustinių medžiagų fabrikas gamina daug skirtingų gaminių, o gamybos padaliniai išdėstyti skirtingose vietose, buvo nuspręsta atskirus gamybos barus patikėti atskiroms įmonėms.
„Atskiras įmones paprasčiau valdyti. Jei viską – tiek teritorijas, tiek skirtingus produktus – reikėtų sujungti į vieną darinį, kokių programų ir supermenų prireiktų norint visa tai suvaldyti?“ – retoriškai klausė S.Grušas.
Sugebėjimu parinkti ambicingą ir veržlią komandą garsėjantis S.Grušas sakė, kad vadovus stengiasi užsiauginti iš savų kadrų.
„Vadovas turi būti kūrybiškas ir ambicingas – norintis ką nors pasiekti. Be to, turime ir motyvavimo sistemą, kuri skatina siekti geriausio rezultato“, – sakė S.Grušas.
Žengs ir į metalo gaminių rinką
Pagreičio Neaustinių medžiagų fabrikui suteikia ir generalinio direktoriaus ambicijos kasmet įkurti po vieną naują įmonę.
Paskutinis S.Grušo projektas – finansinių sunkumų turėjusios metalo gaminių įmonės „Mechanika“ įsigijimas. „Įmonė mums į akiratį pateko ieškant patalpų gamybai plėsti.
Nuvykę į „Mechaniką“ pamatėme, kad tai įmonė, kurią dar galima prikelti naujam gyvenimui. Nusprendėme ją pirkti ir pamėginti atkurti.
Investavome į pastatų remontą, baigiame sutvarkyti patalpas. Dalį jų užims kitų mūsų grupės įmonių padaliniai, o likusioje dalyje pamėginsime atnaujinti metalo dirbinių gamybą“, – ateities planais dalinosi į „Mechanikos“ įsigijimą ir pertvarkymą apie 20 milijonų litų investavęs S.Grušas.
Darbštumą įskiepijo tėvas
Ten, kur kitas pamatytų tik nualintos įmonės liekanas, plėtros perspektyvą įžvelgti sugebantis S.Grušas sakė, kad dauguma jų perimtų pastatų pirmiausia teko remontuoti, o tik po to į juos vežti įrenginius ir pradėti ten vienokią ar kitokią gamybą.
S.Grušo teigimu, įžvalgumą, kaip ir darbštumą, jam įskiepijo tėvas.
„Kolūkio statybos trestui vadovavęs tėvas, vos sulaukusį dešimties, vasarą mane pasiimdavo į darbą. Iš pradžių vežiodavau arkliu plytas, vėliau ėmė patikėti ir kitus darbus.
Kol baigiau mokyklą, taip visos vasaros ir prabėgo statybose“, – prisimena S.Grušas.
Lietuvoje verslui trukdžių nėra
Didžiausiu Šiaulių krašto darbdaviu tapęs Neaustinių medžiagų fabriko generalinis direktorius Lietuvoje esančiu verslo klimatu nesiskundė.
„Žemės mokestis, nekilnojamojo turto mokestis Lietuvoje nėra dideli. Imk ir statykis.
Bet pas mus visi įpratę verkti. Ypač žemdirbiai.
O kadangi paverkšlenus galima kai ką ir gauti, daug kas taip ir daro“, – tvirtino S.Grušas.
Užsidirbti yra geriau nei gauti
Nors Neaustinių medžiagų fabrikas gavo vienokios ar kitokios Europos Sąjungos paramos, S.Grušo požiūris į paramą verslui yra skeptiškas.
„Mano nuomone, Europos Sąjungos paramos dalijimas privačioms struktūroms iškreipia rinkos santykius. Vienas verslininkas paramos negauna, o kitas tuo pačiu versdamasis ją gauna, nes gražiai surašė prašymą ar turi pažinčių.
Geriau jau būtų sumažinti mokesčiai ir liktų dirbantys, o ne paramas gaunantys verslininkai. O paramoms skirti pinigai geriau jau būtų panaudoti vaikų darželių ar mokyklų remontui“, – tvirtino S.Grušas.
Neaustinių medžiagų fabriko generalinis direktorius sakė dėl paramos gavimo jų skirstytojams nesilankstęs.
„Jei paramos reikia laukti dvejus metus – laukimas pristabdo įmonės plėtrą. Geriau jau užsidirbti pačiam nei gauti – tada ir labiau vertini uždirbtus pinigus, ir racionaliau juos panaudoji.
Štai kad ir dideles sumas loterijoje laimėję žmonės. Daugelis jų nežino, kaip elgtis su laimėtais pinigais, ir laimėjimas loterijoje suteikia ne džiaugsmą, o tik didžiulių problemų.
Taip yra ir versle – pinigus labiau vertini, kai juos užsidirbi, o ne kai juos gauni“, – tvirtino S.Grušas.
Reikia žvelgti į ateitį
Neaustinių medžiagų fabriko generalinis direktorius neslėpė, kad norint sėkmingai dirbti reikia atlaikyti didžiulę konkurenciją ir planuoti savo veiksmus į priekį.
„Konkurentai kvėpuoja į nugarą ir, jei nori finišo liniją kirsti pirmas, turi negailėti jėgų.
Jei nori atlaikyti konkurentų sprendimą, kasdienių pastangų nepakaks, reikia žvelgti ir į ateitį. Reikia visada mąstyti į priekį, o kas bus rytoj, o kas bus poryt.
Kokios mūsų perspektyvos? Kapitalistiniame pasaulyje niekas garantijų neteikia. Pigia darbo jėga paremta gamyba ilgainiui iš Lietuvos turės būti perkelta į tas šalis, kuriose atlyginimai mažesni.
Per tą laiką mums reikia ką nors nauja sukurti čia. Ir apie tai jau reikia mąstyti dabar“, – sakė S.Grušas.
Darbuotojams rengia kasmetes šventes
Vien šiemet 400 naujų darbo vietų Neaustinių medžiagų fabriko grupėje sukūręs generalinis direktorius sakė, kad darbuotojų atlyginimas bendrovės įmonėse yra vidutinis.
„Čia neišsišoksi. Jei mažiau mokėsi, žmonės keliaus lauk, jei daugiau – produkcijos savikaina išaugs ir taps nekonkurencinga.
Manau, kad panašiai mąsto ir kiti verslininkai. Gal liko ir tokių, kurie gudrauja dalį atlyginimo mokėdami vokeliuose. Aš per visus tuo 22 metus, kol esu bendrovės vadovas, vokeliuose atlyginimo nemokėjau nė karto“, – sakė S.Grušas.
AB Neaustinių medžiagų fabriko administracija kiekvienais metais savo darbuotojams rengia dvi šventes. Viena šventė vyksta vasarą. Į dvi dienas trunkantį sporto sąskrydį Tytuvėnuose susirenka apie 300–400 darbuotojų ir jų šeimos narių.
Į metų pabaigoje rengiamą Kalėdų pokylį kiekvienas bendrovės darbuotojas gali atsivesti ir vieną savo šeimos narį. „Šiemet Kalėdų balius, kaip ir kelerius pastaruosius metus, bus rengiamas Šiaulių arenoje, nes mažesnėse salėse mes jau seniai neįsitenkame“, – sakė Neaustinių medžiagų fabriko generalinis direktorius.
Tėvo pėdomis seka sūnus
Iš paprastos Šiaulių įmonės dvidešimt dviejų įmonių verslo imperiją sukūręs S.Grušas tvirtino jokios sėkmės formulės nežinąs.
„Visko pasiekiau dirbdamas. Darbo nebijau – tinginiu manęs tikrai niekas pavadinti negalėtų. Matydamas, kaip dirbu, mano sūnus dar būdamas šešiolikos man išrėžė pamokslą, kad aš gyvenu tam, kad dirbčiau, o jis dirbsiąs tam, kad gyventų.
Prabėgo vienuolika metų. Dabar sūnus vadovauja vienai Neaustinįų medžiagų fabriko įmonių ir yra dar didesnis darboholikas nei aš – darbui neretai aukoja ir savaitgalius.
Tai matant nereikia net klausti, ar jo požiūris į darbą pasikeitė. Matyti, kad jam patiko tai, ką jis daro“, – savo sūnumi pasidžiaugė S.Grušas.
Jauniausioji šeimoje – S.Grušo dukra, šiemet vasarą baigusi ISM magistrantūros studijas, kol kas pasiliko gyventi ir dirbti Vilniuje. Mergina neatmeta galimybės ateityje savo veiklą taip pat susieti su fabriko grupe.
Žmona dirba Šiaulių teritorinėje ligonių kasoje teisininke.
Tapti akcininku neplanavo
Pagrindinis bendrovės akcininkas, kartu su žmona 51 procentą Neaustinių medžiagų fabriko akcijų valdantis S.Grušas sakė, kad prieš 22 metus į šią įmonę atėjo dirbti samdomu direktoriumi.
„Aš net neplanavau būti akcininkas. Bet pradėjus vadovauti įmonei atsirado trintis.
Nenorėjau palikti įmonės nebaigęs pradėtų darbų ir supratau, kad vienintelis būdas įgyvendinti savo tikslus yra mano paties tapimas šios bendrovės akcininku. Teko supirkinėti bendrovės akcijas.
Jei to nebūčiau padaręs, manau, būtų tekę palikti Neaustinių medžiagų fabriką, kuriame tuo metu buvo 2800 akcininkų“, – priežastį, dėl kurios tapo bendrovės akcininku, prisimena S.Grušas.
Šiuo metu Neaustinių medžiagų fabrikas turi 90 akcininkų.
Versle jokių ribų nėra
Liberaliu vadovu save laikantis S.Grušas sakė nesistengiąs nei aprėpti visų bendrovės įmonių problemų, nei į savo rankas suimti visus valdymo svertus.
„Jei ko negali suvaldyti pats, tokiai sričiai turi deleguoti kitą vadovą. Vadovų iniciatyva nėra varžoma, jiems suteikiama laisvė daryti sprendimus nesibaiminant klaidų.
Klaidos yra ištaisomos, kur kas svarbiau yra tai, kad neribojant iniciatyvos atsiranda išties puikių sprendimų, sukuriami nauji produktai, atveriamos naujos rinkos.
Ko mes negalime daryti Neaustinių medžiagų fabrike? Tik to, ką draudžia įstatymas. O visam kitam, jei tik sugalvojome, jei tik sugebame, jokių apribojimų nėra ir negali būti.
Telieka tik norėti ir netingėti. O pabaigos šis procesas neturi“, – sakė verslą kaip širdžiai mielą kūrybos procesą vertinantis S.Grušas.
