Trisdešimtmetį perkopusi „Dzūkijos“ kepykla – viena seniausių sausainius, šakočius ir kitokius skanumynus gaminanti įmonė. Tai seniausia konditerijos gaminių įmonė Lietuvoje.
Laimino aukščiausi sovietinės Lietuvos vadai
Stotingas kepyklos savininkas ir ilgametis vadovas Rimtautas Žulys, šiuo metu jos vairą patikėjęs dukrai Rimtautei, o pats likęs valdybos pirmininko kėdėje, įmonės steigimo laikotarpį prisimena kaip daugybos lentelę - tarsi tik vakar būtų įrenginių ieškojęs, gamyklą statęs ir ją atidarinėjęs.
„Įmonę kurti pradėjau nuo 1982 metų gruodžio pradžios. Iki tol čia buvo plynas laukas“, - pasakojo pramoninio sostinės Kirtimų rajono pašonėje įsikūrusios „Dzūkijos“ vadovas.
Idėja statyti kepyklą gimė aukščiausios grandies sovietinių vadų galvose. Ją labai palaikė anuometinis prekybos ministras Petras Mickūnas ir Algirdas Brazauskas.
Gavęs palaiminimą, R.Žulys aplankė visus svarbiausius Maskvos konditerijos cechus, žvalgėsi, tyrinėjo, kaip geriau būtų galima įrengti būsimą kepyklą.
Nors niekas Sovietų Sąjungoje negalėjo stebinti, tačiau iki šiol R.Žulys pamena, su kokiu žemu lygiu, su kokia prasta sovietine įranga susidūrė.
Užsienio prekybos ministerijoje baigęs kursus, jis gavo leidimą pasižvalgyti po užsienį, aplankyti tenykštes parodas.
„Jose susipažinau su visais įrengimais, kurie tuo metu buvo gaminami. Dalį lėšų jiems skyrė Prekybos ministerija, bet didžiąją negrąžinamai - Sovietų Sąjunga“, - daugiau kaip trijų dešimtmečių senumo įvykius prisiminė pašnekovas.
Buvo lepinamas Kremliaus elitas
Iš pradžių įmonė vadinosi Vilniaus visuomeninio maitinimo susivienijimu. Reikėjo sugalvoti kitą pavadinimą ir partijos komitetas suskubo pasiūlyti „Raudonojo partizano“ vardą.
„Reikėjo ieškoti paprastesnio ir lietuviškesnio. Esu aukštaitis, pasiūliau vadinti „Aukštaitija“, paskui - „Suvalkija“, „Žemaitija“. Tačiau šie vardai jau buvo užimti, todėl beliko „Dzūkija“. Dar ir dabar ne vienas klientas pamano, kad kepykla yra įsikūrusi Dzūkijoje“, - juokėsi verslininkas.
Kai 1987 metais lietuviai paleido gamyklą, jų pagaminti sausainiai ir pyragai nuguldavo ant aukščiausiosios sovietinės grandies vadų stalų - Kremliuje, Centro komitete, „gosplane“, vyriausybėje, jų tekdavo ir Leningrado grietinėlei. Kadangi pajėgumai buvo nemaži, įmonės steigėjo teigimu, produkcijos užtekdavo ir Lietuvai.
Galėjo pirkti kapitalistinėse šalyse
„Pirkome tik labai gerus įrengimus, kurie reikalavo atitinkamos kokybės ir žaliavos. Tokios, kuri atitiktų pasaulinius standartus. Tarkime, sviestą mums teikdavo tik Biržų pieninė. Vien tik per mėnesį mes jo sunaudodavome 8,5 tonas.
Grietinę pristatydavo Bagaslaviškio pieninė, miltus – Klaipėdos įmonė, pieną – Žemaitijos pienas. Galiojo Ministrų tarybos nurodymas privaloma tvarka pagaminti tam tikros kokybės ir atitinkamus kiekius produkcijos ir mums parduoti“, - prisiminė ilgametis įmonės vadovas.
Žaliavų jis ieškodavo ne tik Lietuvoje. Įmonė buvo įgijusi teisę jas pirkti iš bet kurios kapitalistinės šalies. Kokoso drožlės keliaudavo iš Šri Lankos, riešutai - iš Indijos. Dabar į įmonę sviestas gabenamas net iš Dramblio kaulo krašto, kakava – iš Olandijos.
Japonų technika neleido vogti ir meluoti
Aukščiausios kokybės žaliavos reikalavo iš japonų pirkta įranga.
„Lietuvoje ją diegė japonai, o mūsų darbuotojai keliavo į Japoniją mokytis ja dirbti“, - tokius neįtikėtinus aniems laikams darbuotojų mainus prisiminė „Dzūkijos“ savininkas.
Kita vertus, iš sovietinių respublikų konditeriai traukdavo mokytis į Vilnių.
„Turėjom svečių net iš Centro Komiteto. Ir pinigus už tai imdavome, ir pažymėjimus išduodavome“, - prisiminė pašnekovas.
Jis juokiasi, kad po kurio laiko japonų technologijas padėjo įsigyti Kazachstano gamintojams, tačiau jos iki šiol ten neveikia.
„Du kartus siunčiau į Alma-Atą žmones, jie paleisdavo įrangą, tačiau tik jiems išvažiavus, ji vėl neveikdavo“, - pasakojo R.Žulys. Paaiškėjo, kad buvo naudojama nekokybiška žaliava, netinkami jos kiekiai, mat dalis jų tiesiog būdavo išvagiami.
Gaudavo ministrų atlyginimus
Kokia gi įranga be žmonių? R.Žulys pasistengė, kad pas juos dirbtų tik geriausieji. Įdarbino dvi Vilniaus kulinarijos mokyklą baigusių technologų ir konditerių laidas. Pasirūpino, kad darbuotojai gautų ne tik butus, bet ir tokius atlyginimus, kurie prilygdavo ministrų uždarbiui. Per mėnesį, pasakojo, įmonės darbuotojai uždirbdavo apie 400 rublių – anuomet neįtikėtinai gerą atlyginimą. Todėl ir vagysčių įmonėje tik viena kita pasitaikė, niekas nenorėjo rizikuoti gerai apmokama darbo vieta.
„Šiandien paprasta pasiūlyti 100-200 litų didesnius atlyginimus ir nusivilioti žmones. Būtent toks procesas dabar vyksta. Vilioja ir didžiosios, ir mažosios kepyklos. Taip „Dzūkija“ neteko apie pusės žmonių.
Dabar gi nesuviliosi tuo, kad darbuotojai galės važiuoti mėnesiui padirbėti Paryžiuje. Sovietmečiu tai buvo tikras stebuklas, kai mūsų darbininkas galėjo mėnesį patirties semtis Japonijoje“, - prisiminė R.Žulys.
Jam antrino dabartinė įmonės direktorė Rimtautė Žulytė. Anot jos, šiandien įmonė galimybių mokėti didesnį atlyginimą neturi, nes produkcijos kainos – lietuviškos.
„Šiuo metu rinkoje tvyranti konkurencija, švelniai tariant, nelabai sąžininga. Tarkim, į mūsų įmonės teritoriją niekada nebuvo įvežtos kiaušinių duženos. Tai laktose dužę kiaušiniai, kurie kartu su kakučiais keliauja į bidonus, o vėliau yra perkošiami ir iškeliauja į konditerijos įmones. Tai daryti leistina, bet mes laikomės griežtos nuostatos jų nenaudoti. Juk tai labai žemas lygis.
Mes perkame tik sveikus kiaušinius, kurie už duženas yra penkis kartus brangesni. O štai pirkėjas, užsukęs į parduotuvę, mato, kad panašūs sausainiai, o kaina gerokai skiriasi“, - sakė R.Žulytė.
Pašnekovai pateikia ir kitų, ne visai sąžiningos konkurencijos pavyzdžių.
„Susėdame kokia dešimtis šakočių gamintojų ir kiekvienas giria savo produkciją. Tačiau paprašome parodyti kokias žaliavas naudoja, dažnas šito nedarys. O mes galime“, - sakė R.Žulys.
Įmonės savininkai tikino, kad savo produktų gamyboje nenaudoja jokių mišinių, pusfabrikačių, jokių gyvulinių, tik specialiai atsirinktus švediškus augalinius riebalus.
Šakočių karaliai
R. Žulys neslepia pasididžiavimo įmonėje kepamais šakočiais ir tikina, kad jiems iki šiol jokie kiti neprilygsta. Juos užsako Prezidentūra, Seimas, Užsienio reikalų, kitos ministerijos, jie paklausūs Amerikos, Rusijos rinkoje. „Dzūkijos“ darbuotojai net žagtelėjo, kai sužinojo, kad jų geriausias šakotis „Grafas“ Maskvoje kainuoja 270 litų.
Beje, su savo šakočiu „Dzūkija“ yra patekusi į lietuvišką Gineso rekordų knyga. „Godzilos“ filmo pristatymui įmonėje buvo iškeptas rekordinis 2,20 metrų aukščio šakotis.
Tačiau įmonės savininkai neslepia, kad sunku surasti žmonių, norinčių kepti šakočius. Nors atlyginimas gerokai perkopia 1000 litų, vieni prie karščiu alsuojančių krosnių neištveria, kiti nenori.
„Kodėl valstybė moka pinigus tiems, kurie durnių volioja. Ateina pas mus iš darbo biržos ir nieko kito neprašo, tik parašą ant dokumentų uždėti. Net nepasidomi koks darbas jiems siūlomas“, - valstybės politika piktinosi R.Žulys.
„Dzūkija“ nors ir šiandien į šakočių cechą priimtų bent porą žmonių.
Krizė atsirūgo
Apie 2004 m. vadovai pradėjo dairytis naujos įrangos, nes toji, kurie buvo pritaikyta Sovietų Sąjungos periodui, jau neatitiko reikalavimų. Moderniausi įrengimai įmonei kainavo 8,3 mln. litų.
Įmonė buvo modernizuota 2005-2007 metais ir iš karto driokstelėjo krizė.
„Dzūkijai“ ji buvo labai sunki. Iš banko buvo paimti kreditai, reikėjo juo grąžinti. Maža to, nemažai įmonių prisiėmė produkcijos ir bankrutavo. O ir sukčiai pakėlė galvas. Pasitaikė nemažai prekiautojų, kurie pirkdavo mūsų gaminius, o vėliau juos perparduodavo. Krizės metu daugelis jų tiesiog dingo“, - pasakojo įmonės savininkas.
Planuoja išskirtinius gaminius
Trisdešimtmetė įmonė ir toliau nestovi vietoje. Nuo kitų metų ketinama rinksis kitą kryptį, stengtis išnaudoti visus pajėgumus.
„Planuojame pereiti prie išskirtinių, naujos rūšies gaminių, atnaujinti visą asortimentą. Juk turime galingus pajėgumus, o dirbame tik viena pamaina. Galėtume dirbti trimis ir daug pigiau mums kainuotų“, - neslepia R. Žulys.
Jis skaičiuoja: per parą „Dzūkija“ gali gaminti 20 tonų produkcijos. Net ir prieššventiniu metu, kai produkcijos paklausa išauga 20 proc., per valandą pagaminama ne mažiau kaip 300 kg sudėtingesnio gaminio, paprastesnio - 600-700 kg.
Nors pagrindinis „Dzūkijos“ produktas – sausainiai, bet įmonė atlieka daugybę užsakymų, tarp kurių ir šakočiai, ir šokolado gaminiai, ir tortai.
Planuoja grįžti prie kavos
„Dzūkijoje“ nuo seno veikia kavos skrudinimo cechas, kuriame dar sovietiniais laikais buvo skrudinama Kolumbijoje, Venesueloje pirkta aukščiausios kokybės kava. R.Žulys pripažįsta, kad galvojama prie šio verslo grįžti.
„Kavos verslas yra gan įdomus. Kodėl parduotuvėse daugiausia parduodama malta kava? Todėl, kad iš jos uždirbami geri pinigai. O aš manau, kad tik neišmanėliai gali ją pirkti. „Paulig“ atstovai dar sovietmečiu buvo kelis kartus pas mus atvažiavę ir siūlė dirbti kartu. Kaip viskas vyksta? Į maltą kavą pridedama kepintų grūdų, tam tikrą kiekis geros kavos, o likusioji dalis – prastesnės. Ji pakvėpinama, kad būtų tinkamos kavos kvapas ir gaunasi geras verslas“, - kavos verslo subtilybes atskleidė R.Žulys.
„Dzūkijos“ eksportas driekiasi į Ameriką,Kanadą, Australiją, Airiją, Rusiją. Ten daugiausia keliauja šakočiai. O štai kita produkcija gula ir į Estijos, Latvijos,Anglijos lentynas, netrukus jos turėtų atsirasti Skandinavijoje.
Faktai
Oficialiais „Dzūkijos“ gimimo metais laikomi 1984-ieji, nors šios idėja realizuoti pradėta 1982 metais.
„Dzūkija“ - viena iš didžiausių konditerijos gamybos įmonių Lietuvoje.
Sovietiniais metais įmonėje dirbo apie 500 darbuotojų, dabar - api 80 žmonių. Gamybinis plotas užima apie 5000 kv. metrų.
Įmonės produkcijos eksportas siekia 16 proc.
Konditerijos gamybai naudojamos tik aukščiausios rūšies natūralios žaliavos. Nenaudojami jokie sintetiniai žaliavų pakaitalai.
Įmonėje yra keturi konditerijos cechai: sausainių, šakočių, šokolado ir tradicinės konditerijos.
Gaminiai sėkmingai pasirodė tarptautinėse parodose: Dubajuje, Paryžiuje, Strazbure, Birmingeme, Poznanėje, Alma Atoje ir t.t.
