Traktoriais ties Kalvarijos pasienio punktu jie užkirto įvažiavimą į Lietuvą bei išvažiavimą iš jos. O juk toje kone 200 traktorių grūstyje variklius birbino ir žaliaskverniai „John Deere'ai“.
Tuo metu Lietuvoje dar nekvepėjo jokia ES parama, ir bankai, teikdami paskolas, skaičiavo kiekvieną ūkininkų litą. Bet šie kažkokiu būdu jau žlegino naujų „John Deere" traktorių raktelius.
Pasak amerikiečių žemės ūkio technikos gamintoją „Deere & Co“ atstovaujančios bendrovės „Dojus Agro“ bendraturčio ir prezidento Prano Dailidės, tvirti, stiprūs ūkiai – išskirtinė Lietuvos savybė. Ir ją ypač svarbu išsaugoti. Tokiais ūkiais anuomet, skolindami pinigus technikai įsigyti, patikėjo bankai. Pasitiki jais ir dabar.
„Manau, kad nemažai senosios Europos ūkininkų nenori, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, jiems liptų ant kulnų – kad pas mus būtų didelių, konkurencingų ūkių. Jiems tokie mūsų ūkiai – lyg pagaliai verslo vežimo ratuose“, – sakė P.Dailidė.
Šio žmogaus 1992 metais sukurta įmonė „C.Olsen Baltic“ , anuo metu prekiavusi pieno gaminiais, importavusi juos ir eksportavusi, 1997-aisiais pakeitė verslo kryptį. Ji tapo kompanijos „Deere & Co“ atstove, o penkiolika metų vilkėtą „C.Olsen Baltic“ nertinį 2007-aisiais pakeitė į „Dojus Agro“ švarką.
- Nuo 1999-ųjų jūsų įmonė žemės ūkio technika aprūpina Baltarusijos ūkininkus, daugiau nei dešimtmetį – ir Kaliningrado. Bet tik 2010-aisiais „Dojus Agro" techninio aptarnavimo bei prekybos centrą atidarė Latvijoje. Kaimyninėje valstybėje prekiavote, bet ilgai neinvestavote. Ar nepasigailėjote tai padarę? – paklausėme P.Dailidės.
– Buvo sunkumų, bet viliuosi, kad viskas išeis į gera. Pakeitėme tame centre darbuotojų komandą. Tikimės, kad jie bus labiau motyvuoti dirbti, nei ankstesni.
- „John Deere" technikos pardavimas iki 2014-ųjų didėjo Rusijoje, Kazachstane. Ar turėjo įtakos jiems pernai prasidėjusi geopolitinė krizė?
– Neišvengiamai. Jis sumenko. Amerikos rinkoje „John Deere“ yra ryškus lyderis, ten prekyba vyksta be trikdžių, o štai Rusijos rinkoje dėl konflikto su Ukraina šios technikos poreikis tikrai sumažėjo.
Europoje žemės ūkio technikos pardavėjams paprastai didžiausios įtakos turi derliaus gausa bei ir grūdų kainos.
- Per 17 metų Lietuvoje pardavėte tūkstančius amerikietiškų traktorių, šimtus – kombainų, kitos žemės ūkio technikos. Ar prekyba nesulėtėjo, kai išseko 2007-2013 metais žemdirbiams mokėta europinė parama?
– Pernai, 2014-aisiais, taip ir nutiko. Bet buvome tam pasirengę, ne tik finansiškai, bet ir psichologiškai. Labai svarbu, kad darbuotojai iš anksto žinotų, kad taip gali atsitikti.
Prekybai įtakos turi ne tik ES parama, bet ir pirkėjų psichologija. Ūkininkus sustabdė neaiškumas. Nežinodami, nei kokios jie vėliau gaus paramos, nei kaip ji pasieks ūkius, jie apskritai liaujasi ką nors pirkę. Ir laukia, kol viskas paaiškės.
Tokia pat situacija pernai buvo ir Latvijoje. Bet latviai jau gruodį pradėjo teikti paraiškas, – jų paramos kaimui programa jau patvirtinta. Pokalbiuose jie paprastai būna lėtesni, bet štai darbais šįkart jie mus aplenkė.
- Kurlink pasukote verslo vairą, kai žemės ūkio technikos pardavimas ėmė snūduriuoti?
– Visą gyvenimą laikiausi nuostatos, – geriau dirbti mažiau, bet kokybiškai. Tad ir versle bandome ieškoti dalykų, kurie padėtų ištverti ir išlikti sunkiausiais metais bei neprarasti konkurencingumo.
Visą laiką, kiek egzistuoja įmonė, esame sutelkę dėmesį į servisą, – parduotos technikos aptarnavimą. Tai – didžiulis verslas, kuris yra ypač svarbus ir kuris padeda ištverti ir labai sunkius periodus.
Nors pajamų dalis, kuris mums lieka pardavus techniką, mažėja, bendra apyvarta vis dėlto auga. Teikdami serviso paslaugas sugebame uždirbti vis daugiau pinigų ir juos vis dar investuojame. Pastaraisiais metais Lietuvoje atidarėme dar porą prekybos ir serviso centrų.
- O kaip anksčiau ūkininkai ryždavosi tokiems nepigiems pirkiniams, kaip galingi traktoriai ir kombainai? Skolindavosi pinigų iš bankų?
– Dažniausiai – taip. Mūsų pirmieji klientai ir šiuo metu sėkmingai tebeūkininkauja.
Apskritai lietuviai yra imlūs naujovėms, inovatyvūs. Gaudami perpus mažiau tiesioginių išmokų, nei Vakarų ūkininkai, jie sugeba konkuruoti. Įtakos tam turi ir naujos technologijos, ir jų užsispyrimas, ir noras parodyti, kad lietuviai yra ne iš kelmo spirti.
- Lietuvoje nebėra šeimininko neturinčios žemės, – ūkių plėtrai nebėra vietos. O ūkininkai ir bendrovės, iki 2014-ųjų maitinami ES paramos, neprastai apsirūpino technika. Ar bebus įmanoma auginti jos pardavimą?
– Technika labai sparčiai keičiasi, – senesnes technologijas nuolat keičia naujos. Jos didina konkurencingumą, ir tai suteikia ūkiams stiprybės.
ES parama, kurią ūkininkai gaus iki 2020-ųjų, ko gero, apskritai bus paskutinė, tad techniką teks atnaujinti ir be jos. O šiuo metu žmonėms svarbu apsispręsti, ar investuoti ir kurti konkurencingus ūkius, ar tuos pinigus išbarstyti kaip socialinę paramą.
Manau, kad nemažai senosios Europos ūkininkų nenori, kad Lietuva, Latvija, Estija jiems liptų ant kulnų – kad pas mus būtų stiprių modernių ūkių. Nes tai jiems kelia sunkumų realizuojant tai, ką pagamina.
Savo akimis mačiau danų atliktą studiją, – prognozuojama, kad iki 2020 metų Danijoje ūkiai jungsis – sparčiai didės.
Tai – natūralūs procesai. Tie patys dėsniai veikia visoje Europoje, o Lietuva – jos dalis. Nebus taip, kad sukursime kažką išskirtinio, – viską atiduosime šeimos ūkiams į rankas.
- Amerikiečiai regi žemės ūkio plėtrą. Juk žmonių planetoje gausėja, maisto poreikis – didėja. Bet ar jiems rūpi, kaip ūkininkauti – intensyviai ar tausojančiai?
– Intensyvus ūkis turi tam tikrų ydų, kurių neįmanoma atsikratyti. Vis dėlto ekologinis ūkininkavimas užima nedidelę nišą, – pramoniniai ūkiai yra labai svarbūs. Nes maisto poreikis – labai didelis, ypač pigesnių produktų.
Technika ne šiaip sau brangsta. Jos kainą didina naujos technologijos, be kurių neįmanoma paklusti aplinkosaugos reikalavimams, – kuo mažiau ją teršti išmetamosiomis dujomis.
Augalų apsaugos priemonės taip pat smarkiai pasikeitė. Būdavo, kad anksčiau jos likdavo dirvožemyje – nesuskildavo daugybę metų. Dabar tokių chemijos produktų, ko gero, nebegaminama. - Vis dėlto, kaip jums pavyko į verslo laivą susėsti kartu su amerikiečiais? Iki 1990-ųjų dirbau Žemės ūkio ministerijoje, buvau pirmasis ministro pavaduotojas. Turėjau savo požiūrį į žemės ūkio reformą, – nepritariau tam, kad viskas būtų sugriauta ir išdraskyta. Griauti proto juk nereikia.
Tuo metu buvau pavažinėjęs po buvusią Rytų Vokietiją. Mačiau, kaip Vakarų vokiečiai elgiasi su jos žemės ūkio sektoriumi.
Jie bandė ne sugriauti sistemą, bet pertvarkyti ir išsaugoti. Ir šiuo metu ten yra stambių, konkurencingų prekinių ūkių.
Lietuvoje taip nenutiko.
Žinoma, buvome pikti ant sovietinės santvarkos. Bet ar išliejant pyktį tikrai reikėjo griauti fermų pastatus? Buvo galima pasitelkti išmintį, privatizuoti, pertvarkyti.
Pamažu daug kas buvo atstatyta, bet tam prireikė ir daugybės laiko.
Todėl matydamas, kas vyksta, išėjau iš ministerijos.
Su pora žmonių, kurių vienas buvo norvegas, tuo metu kūrėme įmonę „C.Olsen Baltic“, kurią užregistravome 1992-aisiais. Ir visose Baltijos šalyse pradėjome prekiauti pieno produktais.
Buvo labai sunku. Dalis žmonių neištvėrė, atsitraukė.
Netrukus ir mano verslo partneris susigundė valdžia ir išėjo iš įmonės.
Aš pats, nors ir buvo pasiūlymų, atsisakiau. Buvau ryžtingai nusprendęs, kad daugiau į ją niekada negrįšiu.
Be to, negalėjau taip imti ir palikti žmonių, kurie dirbo įmonėje ir tikėjo tuo, ką dariau. Jaučiausi jiems įsipareigojęs. Elgtis moraliai – tai man buvo ir yra svarbu.
- Prekybą pieno produktais iškeitėte į prekybą žemės ūkio technika?
Visada buvau susijęs su žemės ūkiu. Kai buvau jaunas, teko Šakių rajone padirbėti kolūkio pirmininku. Ryšiai su to krašto žmonėmis niekada nenutrūko, – ir vėliau su jais dirbau.
Daugybė bendrovių, sukurtų po žemės reformos, paskutinį XX a. dešimtmetį, bankrutavo. Tuo metu ir man vienos bendrovės dalininkai siūlė iš jų nupirkti pajus. Bet to nedariau – investavau į „Grūduvos“ ūkį. Imtis žemės ūkio verslo pakurstė ir ambicijos. Norėjau įrodyti, kad anuomet buvau teisus sakydamas, koks turi būti ūkis.
Tuomet, kai iš Šakių važiavau dirbti į Vilnių,- į ministeriją, netrūko apkalbų, kad mane globoja „kažkoks dėdė“.
Niekas manęs neglobojo. Todėl norėjau grįžti į kaimą ir įrodyti, kad galiu sukurti bendrovę nuo nulio. Ir man pavyko.
Dirbdamas „Grūduvoje“, sėsdavau į mašiną ir važinėjau po Europą. Žiūrėdavau, kokia technika stovi jos pardavėjų aikštelėse, kokia – ūkiuose, kiek kainuoja padėvėti traktoriai.
Dairiausi, žvalgiausi, klausinėjau ir nusprendžiau, kad dideliuose ūkiuose darbui tinkamiausia „John Deere" technika.
Surašiau laišką jos atstovams Europoje, bet ilgai negavau jokio atsakymo. Nepaisant to, nupirkau bendrovei du traktorius. O netrukus, kai „John Deere“ atstovai pagaliau atsiliepė, ryžausi dideliam pirkiniui – trims kombainams ir dar vienam traktoriui.
Tuo laiku, prieš aštuoniolika metų, Lietuvoje tai buvo neeilinis įvykis.
Įdomus tas pirkinys buvo ir „John Deere“ gamintojams. Po pusmečio jie paskambino, – atvažiavo į ūkį pasižvalgyti. Ir pasiūlė atstovauti „Deere & Co“ kompaniją Lietuvoje bei teikti serviso paslaugas. Tuo pačiu buvau pakviestas į Vokietiją, – „John Deere“ gamyklą Manheime.
Vis dėlto gerą savaitę teko mane įkalbinėti.
- Kodėl taip ilgai abejojote?
– Reikėjo nemenkų investicijų, o Lietuvos rinka – labai maža. Niekas nesitikėjo, kad netrukus ūkiai pradės sparčiai plėstis.
Dabar tie žmonės, kurie mane „spaudė“, „Deere & Co“ koncerne užima itin aukštus postus, pavyzdžiui, viceprezidento. Prisiminę, kaip mane įkalbinėjo, jie visada juokiasi.
- Ar ta žaliašonė technika, kuri sukiojasi ūkininkų laukuose, ir yra gaminama Vokietijoje esančioje gamykloje?
– Ne visa. Galingi traktoriai, kaip ir didieji kombainai, iki šiol buvo atgabenami iš Amerikos, o mažesni – iš Vokietijos. Bet pastaruoju metu „John Deere“ pradėti gaminti ir Prancūzijos, ir Italijos gamyklose.
- Ar jums palengvina verslą tai, kad „John Deere“ prekės ženklas yra žinomiausių pasaulyje ženklų 100-e?
– Ir vienintelis žemės ūkio prekės ženklas, patekęs į „TOP100“...
Mane ir patį tai paveikė. Anuomet, važinėdamas po ūkius Europoje, pats juk žvalgiausiu, mačiau, rinkausi, ką pirkti.
Kai pats pabūni vartotojas, po to paprasčiau ir prekiauti.
- O kaip ūkininkai ryždavosi tokiam pirkiniui? Skolindavosi pinigų iš bankų?
– Dažniausiai – taip. Ir tie žmonės iki šiol sėkmingai ūkininkauja.
Apskritai lietuviai yra imlūs naujovėms, inovatyvūs. Gaudami perpus mažiau tiesioginių išmokų, nei Vakarų ūkininkai, sugeba su jais konkuruoti. Įtakos tam turi ir technologijos, ir užsispyrimas, ir noras parodyti, kad esame ne pėsti.
- Ar pats vairuojate traktorių?
Nesu traktorių „fanas“, bet sėdu už „John Deere“ vairo per naujų modelių bandymus.
- Neseniai įmonės vairą perdavėt sūnui Donatui. Ar labai knieti jam patarti – „pavadovauti“?
– Jis pats sėkmingai žingsniuoja pirmyn. Iš pradžių trejus metus padirbo, po to baigė MBI, – iš mokslų grįžo prieš gerą pusmetį. Sūnus gavo gerų žinių, ir dabar jam reikia jas pritaikyti praktikoje.
Gerai, kad dar galiu dirbti kartu, – kad galiu padėti, kai sunku, patarti. Manau, kad ne tuomet reikia verslą perduoti kitiems, kai pats „vos paeini“.
Be to, per tą daugybę metų sukūrėme itin gerą darbuotojų komandą. Tie žmonės dirba savarankiškai, dalis jų daro karjerą pačioje įmonėje.
Sūnų lydžiu ir todėl, kad žmonės, kurie dirba, jaustųsi saugiai, – kad žinotų, jog yra tęstinumas, kad nesirengiame niekam verslo parduoti.
- Ar su koncerno vadovais, su kuriais bendraujate 17 metų, sieja asmeniniai saitai? Ar jie gali atvažiuoti tiesiog į svečius?
– Sulaukiau per gimtadienį sveikinimo iš žmogus, kuris kažkada buvo atsakingas už technikos pardavimą Lietuvoje, vėliau – Ukrainoje.
Koncertas neskatina asmeninės draugystės. Jo nuostata – turi sieti šilti darbiniai santykiai, bet ne asmeniniai.
