Vis dėlto, nors įmonės pavadinimas kėlė aliuzijų į turizmą, „Vienituras“ vertėsi antrinių žaliavų surinkimu, tvarkymu. Dar po trejų metų Zenono Podgaiskio įkurta įmonė ėmėsi tvarkyti komunalines, statybų atliekas.
Atliekų tvarkymo verslas dar labiau įsisiūbavo, kai 2000-aisiais „Vienituras“ dalį savo akcijų pardavė Belgijos kompanijai „Indaver“, kuri taip pat veikė antrinių žaliavų srityje. Belgai gelbėjo įsigyjant naujus presus, atnaujinant rūšiavimo liniją. Pradėjusi dirbti su „Indaver“, įmonė savo veiklą išplėtė – pradėjo eksploatuoti PET plovimo ir smulkinimo liniją.
Kasmet – po naują regioną
Buvo laikas, kai augdama bendrovė kone kasmet pradėdavo teikti paslaugas vis naujame regione. Dabar „Ecoservice“ dirba keturiolikoje savivaldybių. O pirmasis žingsnis už Vilniaus buvo į Klaipėdą, kur tvarkyti antrines žaliavas pradėta 2005 metais. Po metų įsigytas „Trakų rajono komunalinių įmonių kombinatas“. Anot D.Skrupskelienės, Trakų rajonas traukė tuo, kad čia buvo galima prasiplėsti be didelių investicijų.
Neeilinis buvo įmonės atėjimas į Širvintų rajoną 2008-aisiais. Pasak pašnekovės, išskyrus patį Širvintų miestą, rajono gyventojai neturėjo galimybės naudotis konteinerine atliekų surinkimo sistema. Iki to laiko gyventojai atliekas degindavo, veždavo į vietinius sąvartynus. Todėl atsiradus paslaugai, už kurią reikia mokėti, sulaukta nemenko pasipriešinimo.
„Žmonės sakė – pragyvenau 80 metų ir kažkaip susitvarkydavau, negyvenau šiukšlyne, o dabar man liepiate mokėti“, – prisiminė įmonės vykdomoji direktorė. “Noro ir kompetencijos plėstis yra, finansinių galimybių – taip pat. Tačiau plėtrai kliudo tai, jog pagal įstatymus savivaldybių administracijos turi teisę be jokio konkurso pavesti atlikti šią paslaugą savo įmonėms. Todėl mums belieka plėstis ten, kur skelbiami konkursai, – teigė D.Skrupskelienė.
Galvojo eiti į Jerevaną ir Bagdadą
„Ecoservice" turėjo rimtų galimybių pradėti verslą Jerevane, Armėnijoje, ir Bagdade, Irake. Būta planų ir Lenkijoje, mėginta įkelti koją į Sankt Peterburgą. Intensyviai dairytis po užsienį įmonė ėmė 2010-2012 metais. Vis dėlto planai liko planais.
„Padarėme išvadą – labai sunku svetimame krašte padaryti viską teisingai taip, kaip tu supranti, nes jie supranta kitaip. Kad visa tai perprastum, reikia turėti labai patikimų partnerių, kurie suprastų vietinį mentalitetą.
Tam, kad įsitvirtintum kitose rinkose, turi dirbti taip, kaip jiems atrodo reikalinga, o tam nebūtinai užtenka mūsų patirties čia. Įsivaizduokite, jei vokiečiui ar estui reikėtų perprasti mūsų savivaldybių niuansus. Čia nėra jokio stebuklo – juk krūva tarptautinių kompanijų dirbo Lietuvoje, bet čia nepritapo“, – prisiminė D.Skrupskelienė.
Dėl prasto darbo galėjo prarasti sostinę
Nuo 2014-ųjų įmonei vadovauti pradėjo Arūnas Makauskas. Iki jo septynerius metus – nuo 2007 m. – vadovavo Saulius Budrevičius.
Jam sėdus į direktoriaus kėdę, pasikeitė didžioji dalis „Ecoservice“ vadovybės, atriekus 5 mln. litų įsigyta naujų automobilių. Įmonės akcininkai buvo priversti mesti didelius pinigus – reikėjo taisyti situaciją Vilniuje, kur sostinės valdžia dėl prasto darbo grasino nutraukti sutartį su komunalinių atliekų tvarkytoja.
Apskritai 2005-2008 m. laikotarpis įmonei toli gražu nebuvo rožių žiedlapiais barstyti. Patys sudėtingiausi metai – 2005-2006 m., kai įmonei stigo pinigų. D.Skrupskelienės aiškinimu, padangė ėmė šviesėti, kai 2007-aisiais Vilniuje pasikeitė atliekų tvarkymo taisyklės – atsirado mokestis nuo prikauptų atliekų kiekio, o ne nuo asmens, kaip buvo iki to.
Gyvenimo „Ecoservice“ nelengvino ir tuo laikotarpiu triskart smukusios antrinių žaliavų kainos. Todėl pusantrų metų įmonė jas paruošdavo perdirbimui ir kaupė., nes parduoti nevertėjo.
Darbas ne su tortais
Paskutiniu metu įmonei nebetenka vargti ieškant vairuotojų – renkasi ne iš vieno. A.Makauskas juokiasi, kad jų įmonės aikštelėje – vietinis „Regitros“ padalinys, mat kiekvieną trečiadienį po jo langais kandidatai vairuoti šiukšliavežes laiko egzaminą su profesionaliu instruktoriumi.
„Negalime pusę milijono kainuojančio automobilio atiduoti bet kam.
Be to, miestuose didžiulei mašinai tenka pravažiuoti kelių centimetrų atstumu nuo kitų automobilių“, – kalbėjo A.Makauskas.
Tačiau įmonės vadovas atviras: yra dvi darbuotojų grupės, kur žmonės keičiasi dažniausiai. Tai krovikai, bet kokiu oru dirbantys lauke ir stumdantys konteinerius, bei atliekų rūšiuotojai.
„Būsimieji darbuotojai neįsivaizduoja, koks sunkus kroviko darbas. Sunkus ir fiziškai, ir morališkai. Nuolat dirbti su šiukšlėmis – ne tas pats, kas žurnalus vartyti.
Be to, dalis žmonių, ateidami pas mus, būna nusiteikę, kad krovėjui išgerti alaus butelį – nieko baisaus. O pas mus darbuotojai kasryt tikrinami alkotesteriu.
Tikrinami ir darbo dienos pabaigoje. Ypač sunku būna pradedant dirbti rajonuose, kur manoma, jog kalbos apie tikrinimus alkotesteriu – tik gąsdinimai. Atleidus darbuotojus skambina jų žmonos, seserys su priekaištais, kad darbuotoją atleidome dėl vieno alaus butelio“, – pasakojo D.Skrupskelienė.
„Ecoservice“ rūpesčių kelia ir atliekų rūšiuotojai. „Darbas monotoniškas, ne su tortais, intensyvus, – kalbėjo A.Makauskas. – Ne vienas kandidatas pirmiausia klausia, kada ir kiek kartų per mėnesį mokami atlyginimai.
Investicijų eilutėje – 2 mln. eurų
Praėjusiais metais „Ecoservice“ vėl pakeitė šeimininką. Šįkart per du kartus įmonės akcijas įsigijo privataus ir rizikos kapitalo fondų valdytoja „BaltCap“. Šiais metais įmonė žada 2 mln. eurų skirti investicijoms: atėjo metas atnaujinti automobilių parką.
Be to, įsipareigota savo lėšomis nupirkti ir išdalinti gyventojams apie 20 tūkst. individualaus rūšiavimo konteinerių. Didėjant antrinių žaliavų kiekiui, įmonė planuoja didinti rūšiavimo įrenginių pajėgumus.
A.Makauskas aiškino, kad individualiame sektoriuje galima atskirti 85-95 proc. visų rūšiuojamų atliekų. Ir, anot pašnekovo, kaip bebūtų keista, suinteresuoti tą daryti galima nebūtinai mažinant kainas, bet tiesiog suteikus priemones.
