Prieš kelias dienas jis buvo paguldytas į ligoninę dėl plaučių uždegimo itin sunkios būklės.
Lee Kuan Yew buvo salos premjeru 31-erius metus: nuo tada, kai Singapūras tapo nepriklausomas 1959 metais. Jo, kaip „Singapūro stebuklo“ architekto, nuopelnai buvo visuotinai pripažinti ir aukštai vertinami. Tačiau kartu jo adresu netrūko kritikos dėl geležinio šalies valdymo.
Nei vandens, nei smėlio
Singapūre neauga nei bananai, nei citrinos – nei klimatas tam tinka, nei vietos pakanka. Ši mažytė valstybė, kurioje gyvena 4,5 mln. gyventojų, telpa vos 646 kv. km plote. Ji negali pasigirti nei gamtiniais ištekliais, nei dėkinga geopolitine padėtimi. Singapūras netgi priverstas iš užsienio įsivežti geriamąjį vandenį ir smėlį, kurį naudoja savo dangoraižių statyboms. Ką bekalbėti apie naftą ir dujas, metalą ir medieną bei daugybę kitų dalykų.
Nepaisant to, Singapūras – kone vienintelė pasaulio valstybė, kuri sugebėjo išsiveržti iš trečiojo pasaulio ir tapti pirmuoju. Šią valstybę su labai nepalankia startine pozicija į lyderes praktiškai išvedė vienas žmogus – Lee Kuan Yew. Būtent jis mažą salelę sugebėjo paversti galinga valstybe.
Kaip Singapūras stojosi ant kojų
Per beveik penkias dešimtis nepriklausomybės metų Singapūras sėkmingai atrėmė didžiulį politinį bei ekonominį spaudimą iš nedraugiškai nusiteikusių stipresnių kaimynių – Indonezijos bei Malaizijos. Juoba, kad pirmoji turėjo 50 kartų daugiau gyventojų nei Singapūras, o antroji – tris kartus.
Singapūras neįsiliejo į jokias sąjungas, o drąsiai išlaikė savarankiškumą, išsaugojo savo valstybingumą.
Nežiūrint ankstesnio skurdo, problemų su tautinėmis mažumomis, ardomosios komunistinių profsąjungų veiklos bei savivaldos patirties stokos, Singapūrui pavyko sukurti šiuolaikišką, klestinčio ūkio bei pasiturinčios visuomenės šalį. Juk 7-ajame dešimtmetyje, kai Singapūro miestas ir šalis visai atsiskyrė nuo Malaizijos, vienas gyventojas vidutiniškai uždirbdavo mažiau nei 1000 dolerių per metus,o 2000 metais šis metinių pajamų rodiklis jau artėjo prie 30 tūkst. JAV dolerių slenksčio.
Prieš kurį laiką išleisti Lee Kuan Yew atsiminimai „From Third World to First“ („Nuo trečiojo pasaulio iki pirmojo“) pateikia nemažai žinių apie Singapūro pasirinktą kelią į gerovę bei tarptautinį pripažinimą.
Lee Kuan Yew, kuris tvirtai valdė Singapūrą iki 1990 metų, o ir po to turėjo nemenką įtaką valstybės viduje, savo knygoje pripažįsta, jog didelio pasirinkimo neturėjo. Visa Singapūro šalis – jos administracija, veikla ir apskritai visi dirbantieji – turėjo tapti daug konkurencingesniais už savo kaimynes arba žlugti.
Lee Kuan Yew nutarė, jog pirmiausia reikia įvesti griežtą tvarką viduje, išrauti valdininkų korupciją, negailestingai kovoti su nusikaltėliais bei sutvarkyti miesto išorę, gatves, skverus bei parkus. Lee Kuan Yew pasiryžo sukurti tvarkos, grožio bei saugumo oazę Pietryčių Azijoje, kuri šiaip pasižymėjo trečiojo pasaulio bėdomis – tarša, korupcija bei nusikaltimais. Įvedus griežčiausią tvarką regione, Lee Kuan Yew tikėjosi pritraukti užsienio investicijas, kurios turėjo sukurti naujas darbo vietas bei skatinti eksportą. Lee Kuan Yew tai pavyko su kaupu.
Teršiančiai aplinką pramonei – ne
Patys gabiausi Singapūro universiteto absolventai buvo įdarbinami Ekonominės plėtros valdyboje, kuri turėjo plačius įgaliojimus valdyti pramoninės gamybos sklypus su gerai išvystyta infrastruktūra bei derėtis su užsienio firmomis. Investuotojams buvo siūlomos palankiausios sąlygos, įskaitant didžiules mokesčių lengvatas, kurios buvo taikomos dešimčiai metų.
Dėl nedidelės šalies teritorijos buvo atsisakyta tokios pramonės, kurios gamyboje lieka daug atliekų. Pasirinktas kelias – orientacija į aukštųjų technologijų pramonę.
Siūlant pačias palankiausias sąlygas, 6-ame dešimtmetyje Singapūrui pavyko pritraukti užsienio firmas, kurios eksportuodavo pigius gaminius, reikalaujančius daug darbo jėgos. Taip buvo įdarbinta keliasdešimt tūkstančių bedarbių. O jau 7-ame dešimtmetyje Singapūru rimtai susidomėjo didžiosios JAV elektronikos bei aukštųjų technologijų korporacijos, tokios kaip „Texas Instruments“, „Hewlett-Packard“ bei „General Electric“. Jos ne tik pardavinėjo čia savo produkciją, bet ir gamino, daug eksportavo į JAV, Vakarų Europą bei Japoniją. Vėliau su savo investicijomis į Singapūro ekonomiką įsiliejo ir Japonijos aukštųjų technologijų korporacijos.
Pradėjus daryti aukštos kokybės prietaisus gyventojų atlyginimai pradėjo augti. Kadangi Singapūro kaimynai – Malaizija ir Indonezija – kurį laiką vengė ekonomiškai bendradarbiauti su Singapūru, šis aplenkė kaimynes ir rado rinkas visame pasaulyje. Jau 9-ajame dešimtmetyje užsienio investicijos Singapūre viršijo 50 mlrd. dolerių. Nedarbas tesiekė 4 procentus.
Pasodink kelis savo draugus ir korupcijos neliks
Lee Kuan Yew nebuvo diktatorius, bet reformas vykdė autoritariniu stiliumi. Jo draudimai ir nurodymai apimdavo viską – nuo kramtomosios gumos, kuri teršė miestą iki santuokos rekomendacijų. Jo nuomone, gerą išsilavinimą gavusios merginos neturėtų gadinti genofondo ir turėtų tekėti tik už išsilavinusių vaikinų.
Singapūre iki šiol galima susilaukti tūkstantinės baudos už gatvėje numestą nuorūką arba kramtomąją gumą. Lee Kuan Yew nuopelnams priskiriama tai, kad šalyje buvo visiškai išnaikinta korupcija. Viešosios tvarkos pažeidėjai baudžiami be gailesčio. Už spjūvį ant žemės – 500 dolerių bauda, už rūkymą viešose vietose – tiek pat. Vagystės, prievarta, narkotikai, kyšininkavimas baudžiami fizine bausme – lazdomis arba net mirties bausme.
Jis įteisino fizines bausmes, kaip pažeidėjas gauna lazdų, Singapūre galioja iki šiol. Paradoksalu, tačiau miesto gyventojai yra už tai dėkingi savo valdžiai. Jų nuomone, už vandalizmą, už purvą laiptinėje ar metro vagone, už antisanitarines sąlygas butuose reikia bausti. Ir bausti griežtai, bausmės neatšaukiant.
„Fizinė bausmė – tai daugelio socialinių problemų sprendimo būdas. Singapūro pavyzdys tai tik patvirtina, -savo memuaruose rašė Lee Kuan Yew. – Mes galvojame, kad fizinė bausmė yra daug efektyvesnė nei ilgas įkalinimo laikas ir įteisinome tokias bausmes už nusikaltimus, susijusius su narkotikais, prekyba ginklais, išprievartavimus , nelegalų atvykimą į Singapūrą ir visuomenės turto niokiojimą“.
Švariausias miestas pasaulyje
Tokios priemonės palaikė tvarką Singapūre. Iš apleisto provincijos miesto Singapūras virto vienu švariausių miestų pasaulyje. Pasitaręs su gyventojais jis net pritaikė bausmę už viešą spjaudymąsi. Jeigu žmogų tris kartus sulykydavo už tai, kad jis gatvėje numetė šiukšlę, jis turėdavo pasikabinti užrašą „Aš – šiukšlintojas“ ir sekmadieniais valyti gatves.
Paklaustas, kaip jam pavyko susidoroti su korupcija, Lee Kuan Yew sakė: „Pirmiausia, pasodinkite tris savo draugus. Jie tiksliai žino už ką, ir jūs žinote už ką“.
2004 metais Singapūro premjeru tapo vyriausias „Singapūro stebuklo“ architekto sūnus Lee Hsien Loong. Tačiau tėvas iki mirties užėmė patarėjo pareigas.
Valstybinės Lee Kuan Yew laidotuvės vyks kovo 29 dieną, po gedėjimo savaitės.
Faktai:
Lee Kuan Yew gimė 1923 m. rugsėjo 16 d., mirė 2015 m. kovo 22 d. Jo protėviai – išeiviai iš Pietų Kinijos.
Išsilavinimas – juristas, studijavo Kembridže.
Pirmasis Singapūro ministras pirmininkas, juo buvęs nuo 1959 iki 1990 metų.
Vienas iš „Singapūro stebuklų“ autorių.
1959 m. paskelbta Singapūro nepriklausomybė.
1961 m. prasidėjo investicijų pritraukimas į Singapūrą.
1970 m. uždrausta tam tikra ideologija ir žiniasklaidos priemonių laisvė.
1980 m. sukurtas priemonių planas kaip rūpintis neatsakingais ir negabiais žmonėmis.
1980 m. priimta gabių žmonių pritraukimo programa.
Nežiūrint šalies dydžio Singapūre sukurta viena didžiausių armijų Pietryčių Azijoje.Parengė Eugenija Gržibauskienė
