Kiek žmonės gali pakloti už litrą tiesiai iš ūkio atgabento ekologiško pieno?
„Kaime, „Pivonijos“ kooperatyvo parduotuvėje, pieno, kurio galiojimo terminas – net pusmetis, litras kainuoja apie eurą. Ir žmonės jį perka.
Bet Vilniuje, ūkininkų turgelyje, šviežiu pienu prekiaujanti mergina jo litrą parduoda už 65 euro centus – pigiau, nei galima įsigyti prekybos centruose.
Pasirodo, kainą kilstelėjus vos keliais centais, vilniečiams jau būna per brangu. Ir prekyba sustoja“, – sakė Ukmergės rajone, Vaisgėliškių kaime, kartu su tėvais Juozu ir Janina ūkininkaujantis Svajūnas Kulėšius.
Kulėšių pieno ūkis – ekologinis. Pieno litras, iš ūkio nugabentas į turgelį, perpus pigesnis nei ekologiškas pienas parduotuvėje – ten jo kaina sukasi apie 1,3 euro.
„Bet krautuvėje pirkto pieno skonis įpratusiam prie tikro pieno skonio žmogui ne kažin koks“, – tikino S.Kulėšius.
Cechą statė sūnui
37 metų S.Kulėšius kol kas išsižadėjo darbo Norvegijoje. Tačiau ryšių su skandinavų darbdaviais dar nenutraukė. Užtat vyresnysis Kulėšius vylėsi, kad jo planas galutinai susigrąžinti sūnų namo galiausiai išdegs.
„Daugybę kartų klupau ir klydau. Dabar esu gudrus ir pats kitus galėčiau daug ko pamokyti. Vis dėlto širdies gilumoje laikau užspaudęs savanaudišką tikslą. Ekologiškų pieno produktų gamybos cechą stačiau, kad sūnus liktų Lietuvoje. Tokia buvo mano idėja.
Jis blaškėsi tarp Norvegijos ir Lietuvos, o aš stabdžiau siūlydamas imti ir vadovauti gamybai“, – sakė J.Kulėšius.
Įsikibo į gamybą
Išsaugoti žemę, o jei įmanoma, imtis gamybos ir rasti prekybos nišą. Tai nelengvos užduotys, kurias tenka įveikti ekologinių ūkių šeimininkams.
J.Kulėšius – buvęs statybos inžinierius. Pienininkystės ūkį jis įkūrė 1991-aisiais. O po dešimties metų rankose jau turėjo ekologinio pienininkystės ūkio sertifikatą.
Daugybę metų, nuo 2002-ųjų, ekologišką pieną tiekęs kooperatyvui „Eko tikslas“ žemdirbys pamažu ėmė ūkio vežimą sukti gamybos link.
Vos prieš pusmetį baigęs gamybos cecho statybą, produktus Svajūnas pradėjo vežioti į ūkininkų turgelius Ukmergėje, Širvintose, Kaune, Vilniuje.
Ūkyje, kuriame laikoma apie 40 karvių, per parą primelžiama apie 600 litrų pieno. Tačiau ekologiškiems produktams gaminti jo naudojama dar nedaug.
Mat tokiems gaminiams rasti pirkėją tarp ekologiškų produktų pardavėjų nėra paprasta. Tad dalį pieno ūkis ir toliau parduoda kooperatyvui.
J.Kulėšius bandė su savo gaminiais patekti į Tymo turgų, veikiantį sostinės Užupio rajone. Tačiau beviltiškai – visos prekybos vietos jame išpirktos.
„O gal ir konkurentų niekas nenori įsileisti? Pasirinkimas nėra didelis. Gavome sertifikatą, bet kol kas pieno produktų gaminame palyginti mažai.
Balandis mums – lemiamas mėnuo. Deramės su nedideliu prekybos tinklu. Jei pavyks susitarti, atkakliau imsimės ir produktų gamybos. Jei nepavyks, grįšime prekiauti į turgelius ir pirkėjų ieškosime atkakliau“, – sakė J.Kulėšius.
Jaučiasi visiškai laisvas
Vis dėlto didžiausias šio ūkininko rūpestis – surasti tokį užsakovą, kuriam ekologišką pieną būtų galima tiekti nuolat.
Dažnai net ir politikai ar valdininkai užsimena, kad jį galėtų pradėti pirkti vaikų darželiai ar mokyklos.
Bet kad tokie planai taptų tikrove, J.Kulėšiaus ūkiui dar reikia investuoti į įrangą.
„Žmonėms reikia homogenizuoto pieno. Didieji perdirbėjai tai ir daro – suskaldo grietinėlės molekules, jos pasklinda po pieną, todėl jis tampa vienspalvis.
To nepadarius, grietinėlė nusistovi paviršiuje, o pirkėjams – net ir vaikų darželiams tai nėra patrauklu“, – svarstė J.Kulėšius.
Ūkininkas juokavo, kad jis, statybos inžinierius, kuo puikiausiai galėtų dabar vadovauti kokiai statybos įmonei, tačiau nuo 1991-ųjų kartu su žmona Janina kaime braido po mėšlą.
Ūkio valdose – 112 hektarų žemės. Tad darbo J.Kulėšius parūpino ne tik sūnui, bet ir kitiems žmonėms – šėrikui, melžėjai, o šiuo metu – ir gamybos technologui.
„Mano gyvenimas man patinka. Galiu fantazuoti, eksperimentuoti. Esu laisvas. Man niekas nemoka algos, bet galiu užsidirbti, keisti darbotvarkę“, – nė žodžio apie tai, kad sunku ar blogai, nepratarė ūkininkas.
