Tikisi neblogo derliaus
Biržų rajone, Gaižiūnų kaime, juoduosius serbentus ekologiškai auginantis Adolfas Jasinevičius, vos atėjus pavasariui, skuba apžiūrėti savo 130 ha laukų.
Netoli kaimo esantis, lygiomis vagutėmis susodintas A.Jasinevičiaus serbentynas jau žaliuoja.
Ūkininkas, apžiūrėjęs krūmų šakeles, sako, kad jeigu jų nepakąs šalnos, derlius šiemet turėtų būti neblogas.
„Kiekvieni metai ūkininkauti – rizika. Yra buvę, kai negavau jokio derliaus, nes šalnos pakando žiedus. Kitais metais nušalo uogos. Visuomet tai viename, tai kitame kampe gamta pridaro bjaurių išdaigų“, – pasakojo A.Jasinevičius.
Vis dėlto gaižiūnietis nedejuoja: jeigu iš 5 ekologiško ūkininkavimo metų dvejus gaunamas geras derlius, tai jau neblogas rezultatas. Tais metais, kai apžiūrėjus serbentyną dėl prasto derliaus belieka griebtis už galvos, gelbsti išmokos.
Už jas milijonų nesusikrausi, bet kaip tik tokiu kritišku metu jos saugo ūkį nuo bankroto.
„Kiekvienas turi rasti savo nišą, ką jam veikti ir iš ko gyventi. Dar jaunas būdamas supratau, kad bet kokioje srityje reikia įdėti daug darbo. O ašarodamas nieko nelaimėsi“, – kalbėjo ūkininkas.
Svajonės atrodė lyg kliedesiai
A.Jasinevičius su šeima į Gaižiūnų kaimą Vabalninko seniūnijoje atsikraustė iš Vilniaus rajono.
Baigęs radioelektroniką tuomečiame Antano Sniečkaus politechnikos institute, jis pradėjo dirbti mikroschemas gaminančioje „Ventos“ gamykloje sostinėje.
Su šeima gyvendamas bendrabutyje, A.Jasinevičius svajojo apie atskirą butą. Bet šansų jį gauti buvo labai mažai, todėl įsidarbino Vaisių ir daržovių ministerijoje.
Čia jam teko išbandyti įvairias pareigas – nuo inžinieriaus iki ryšių su užsienio šalimis specialisto.
Dirbdamas ministerijoje ir kuruodamas sodininkystę A.Jasinevičius susižavėjo šaliai nupirktais savaeigiais juodųjų serbentų skynimo kombainais „Joana“.
Buvo išleisti labai gražūs katalogai su serbentynais ir tais kombainais. „Eidamas Gedimino (tuomet dar Lenino) prospektu parodžiau jį žmonai ir pasakiau: „O kad turėtume gabalėlį žemės, galėtume ūkininkauti ir gyventi kaip inkstas taukuose“, – prisiminė A.Jasinevičius.
Žmona tik nusijuokė, esą kam tie kliedesiai, iš kurgi imsi žemės.
Išsinuomojo 20 ha žemės
Rokiškio rajone, Iciūnų kaime, gimęs A.Jasinevičius ir jo biržietė žmona nesibaidė žemės ūkio.
A.Jasinevičius prisiminė, kaip sostinėje gyvendami jiedu prisidurdavo prie algos – pasistatė Iciūnuose šiltnamius ir juose augino agurkus, pomidorus, gėles.
Padėdavo ir tėvai, bet darbo buvo daug. Šiltnamius reikėjo šildyti, jų pakūrenti kartais tekdavo važiuoti ir vidury savaitės. Visi jaunos šeimos savaitgaliai praeidavo Iciūnuose, o atostogas abudu imdavo atėjus laikui prekiauti turguje.
Prasidėjus Atgimimui, mintys apie savo ūkį, žemę jau nebeatrodė nei kliedesiai, nei nepasiekiama svajonė. Valstybinę žemę buvo galima nuomotis.
A.Jasinevičius išsinuomojo Gaižiūnų kaime 20 hektarų uošvei priklausiusios žemės ir apsodino juos juodųjų serbentų sodinukais.
„Buvome įsitikinę tik vienu dalyku – kad nelaikysime gyvulių. Tai tas pat, kas įkalti kuolą vidury kiemo ir prisirišti grandine“, – pasakojo A.Jasinevičius.
Ūkininkai daro mokslą
A.Jasinevičius žinojo pagrindinius dalykus apie juodųjų serbentų veisles ir jų auginimą, bet subtilybių teko mokytis iš savo patirties.
Straipsnių spaudoje esą rasti galima, bet konkrečių rekomendacijų, kokias veisles rinktis, kokias trąšas leidžiama naudoti ekologiškai ūkininkaujant, kaip apsisaugoti nuo kenkėjų, ligų ir piktžolių, ar apsimokės įdėtas darbas – nėra.
„Ūkininkas pats daro mokslą, tyrinėja, bando, nudega pirštus“, – kalbėjo gaižiūnietis.
Ir dabar, grįždamas iš serbentyno, A.Jasinevičius svarstė, jog tarpus tarp eilių reikės apsodinti azotą kaupiančiais dobilėliais, kad pasimaitintų ir serbentų šaknys.
Uogas atskirtų pagal skonį
A.Jasinevičius augina 9 veislių juoduosius serbentus. Sako, kad daugelį atskirtų pagal skonį, pagal saldumą ir pagal laiką, kuomet jie dera. Uogos serbentyne turi prinokti skirtingu laiku, kad derliui nuimti būtų laiko.
Juoduosius serbentus augina ir A.Jasinevičiaus sūnūs. Ūkininkai uogas skina specialiais kombainais, o technika dalijasi.
A.Jasinevičius pasakojo, kad 1 ha serbentyno reikia apie 5 tūkst. sodinukų. Galima sodinti mechanizuotai arba rankomis. Tarpeliai tarp sodinukų – 50–70 cm, priklausomai nuo veislės. Iš tolo turi atrodyti kaip gyvatvorė.
Jei dirvoje būna tinkama dirvožemio struktūra, pakanka drėgmės, geros sodinuko šaknys, krūmas išauga iki metro su keliomis geromis šakomis.
„Uogų derlius gali būti ir kitais metais po sodinimo, jei sodinuko neapkarpysi. Bet jis prastai vystysis“, – aiškino A.Jasinevičius. Krūmas gyvybingas išliktų 15 metų, bet derlius nebebus gausus.
Maždaug prieš devynerius metus pradėjęs ekologiškai ūkininkauti A.Jasinevičius susidūrė su pagrindinėmis problemomis – piktžolėmis, kenkėjais ir ligomis. Paklusdamas griežtoms taisyklėms, taikomoms ekologiškiems ūkiams, gaižiūnietis naudoja tik keletą sertifikuotų preparatų.
Pirmus dvejus metus serbentyną tenka ravėti tik rankomis, kol sodinukai sustiprės, prigis.
Kombainas uogas nupurto
A.Jasinevičius kalbėjo, kad iš šių trijų blogybių baisiausia yra kenkėjai, vabzdžiai. Su amarais, graužiančiais serbentų lapus, ūkininkas kovoja specialiu muilu – apipurškus susidaro plėvelė ir kenkėjas žūsta, negaudamas deguonies.
„Kai kurių veislių juodieji serbentai yra atsparesni ligoms, mažiau serga, bet duoda mažesnį derlių“, – subtilybes aiškino ūkininkas.
Juodiesiems serbentams palankiausia vėsi, drėgna vasara, bet derlių nuimant jau turi būti sausa.
Pajuokavus, ar duoda Dievui užsakymus dėl orų, A.Jasinevičius atsakė, kad Dievas nelabai jo klausantis, bet orus šiaip ar taip ištaiko.
Tuo labiau kad ir jo auginami serbentai tokių veislių, jog prinokusios uogos iš karto nenubyra, kurį laiką kabo ant šakelių.
Juodųjų serbentų skynimo kombainai uogas nupurto ant transporterio. Taip nuimtos jos atrodo dar gražiau nei būtų skintos rankomis.
Kombainui pravažiavus lieka uogų, nes iki pat žemės jis nepasiekia. Tuomet jų gali už dyką sau prisirinkti kaimo žmonės.
Ar verta likti ekologiškam?
Ekologiško juodųjų serbentų ūkio derlius – apie toną pusantros iš hektaro.
„Kyla minčių, ar verta likti ekologiškam. Paprastame serbentyne, naudodamas kur kas efektyvesnes trąšas ir chemines priemones nuo kenkėjų bei ligų, gali gauti iki 5 tonų. Derliaus skirtumas didžiulis, o kaina rinkoje beveik tokia pati, skiriasi tik apie 10 procentų“, – svarstė A.Jasinevičius.
Per visus jo ūkininkavo metus supirkimo kainos skyrėsi apie 10 kartų. Yra buvę, kai juodųjų serbentų kilogramą jis pardavė už 4 litus, o yra buvę, kai gavo tik 40 centų. Pernai kilogramas šviežių uogų buvo įvertintas 90 centų.
A.Jasinevičius kalbėjo, kad kainas lemia lenkų gautas juodųjų serbentų derlius. Kaimynai naudojantys daug chemijos ir šioje srityje yra labai toli pažengę, jie Europos Sąjungai patiekia apie 30 procentų juodųjų serbentų derliaus.
90 procentų – į sultis
Nuskintos uogos gražiai subyra į dėžutes po 10–12 kilogramų. Tuomet A.Jasinevičius jas veža į šaldytuvus Biržuose.
Juoduosius serbentus ūkininkas parduoda ir sušaldytus – iš šaldytuvų, ir šviežius – iš lauko.
A.Jasinevičius pasakojo, kad, nuėmęs patį pirmą savo ūkio derlių, turėjo juoduosius serbentus pardavinėti turguje. Neturėjo kur daugiau jų dėti.
90 procentų juodųjų serbentų perdirbama į sultis, tad A.Jasinevičius sakė, kad pirkdamas jas prekybos centre galėtų skanauti savo derlių.
Dėl uogų supirkimo A.Jasinevičius tarėsi ir su prekybos centrais, bet jiems reikia mažų kiekių ir dar reikalauja išvežioti. Bandė ieškoti rinkos Rusijoje ir Baltarusijoje, bet nusivylė jų nestabilumu.
Paklaustas, ar ant pakuotės žymima, kad sultys pagamintos iš ekologiškame ūkyje išaugintų juodųjų serbentų, A.Jasinevičius sakė, kad tik tuo atveju, jei ekologiška grandinė nenutrūksta iki pat prekystalio, turi būti nurodytos sertifikuotos įmonės.
Kaime įkūrė bendruomenę
Per darbymetį A.Jasinevičius pasikviečia talkininkų, nes rankų darbo – daug. Ūkininkas džiaugėsi, kad per metus ne daugiau nei 60 dienų pas vieną ūkininką, o pas kelis – ne daugiau negu 90 dienų dirbančio ir ne daugiau nei 6 tūkst. litų uždirbančio žmogaus nereikia oficialiai įdarbinti, tvarkyti formalumų. Tereikia išrašyti paslaugos kvitą.
Darbo neturinčiam ir sunkiai besiverčiančiam talkininkui taip pat gerai – jis neišbraukiamas iš darbo biržos sąrašų, nepraranda valstybės paramos.
Su šeima gyvendamas kaime A.Jasinevičius įkūrė bendruomenę, tapo jos pirmininku.
Vienoje sodyboje gaižiūniečiai įrengė salę, sutvarkė ūkinį pastatą, pastatė kryžių, išleido leidinį apie kaimą. Paaugliai, jaunimas į sporto aikštelę ateina pamėtyti krepšinio kamuolio.
