Jo įmonės „Romnesa“ kepami šakočiai sveria ir 100 gramų, ir 50 kilogramų. Tačiau ties tokiais – 1,8 metro šakočiais – R.Spulis neketina sustoti.
1986 m. Švedija yra iškepusi 3,6 metro ilgio šakotį. „Mano žentas – švedas. Sukilo lietuviškos ambicijos – noriu įrodyti, kad lietuviai – neprastesni, todėl Druskininkuose gegužės 30 d. kepsime 3,7 metrų šakotį ir planuojame jį registruoti rekordų knygoje“, – pasakojo R.Spulis.
Į verslą jį, buvusį pavaduotoju prekybai tarpūkiniame susivienijime, 1994 m. pastūmėjo laisvė ir pinigai – R.Spulis Ignalinoje pradėjo kepti duoną. Tačiau be šio kasdienio kepinio verslininkas gamino ir šiek tiek šakočių. Ilgainiui viskas apsivertė aukštyn kojomis: konkurentai spaudė, atstumai vežiojant duoną iš Ignalinos į kitus Lietuvos miestus buvo ne į naudą, todėl kepamos duonos kiekiai menko, o šakočių – didėjo.
„Šakočių galiojimo laikas – gerokai ilgesnis nei duonos. Be to, pasiūlėme gerą kainos ir kokybės santykį – iš karto su šakočiais patekome į užgimstančius prekybos tinklus, ko su duona mums nepavyko“, – verslo pradžią prisiminė R.Spulis.
Per sezoną kepyklos sprogsta
Šiandien verslininkas skaičiuoja, kad per metus daugiausia yra iškepęs 170 tonų šakočių. Net 70 tonų iš jų pardavė kalėdiniu laikotarpiu.
Per Kalėdas, Velykas šakočių kepyklos sprogsta – turi patiekti šešis, o kartais – net dešimt kartų daugiau šakočių nei įprastą mėnesį. Tokie stiprūs sezoniniai svyravimai buvo ir verslo pradžioje. Kadangi šakočių kepėjų niekas neruošia, žmones apmokyti darbui reikėjo patiems.
Marytės išvažiavo į Airiją
„Pradėjus verslą mums buvo gerai tai, jog tuo metu buvo didžiulis nedarbas: apmokius žmogų sezonui kepti šakočius, po sezono atleisdavome, o jis laukdavo kito sezono, kai pakviesime dirbti. Tačiau atėjo laikas, kai paskambinus Marytei išgirsti, jog ji – Airijoje. Vadinasi, turėjome spręsti sezoniškumo problemą“, – prisiminė R.Spulis.
Kadangi vasarą šakočius kepančiųjų krūviai mažiausi, metėsi į turizmą, o šakočius per jų sezono įkarštį kepantiems žmonėms pasiūlydavo kitų veiklų, pavyzdžiui, ruošti maistą. Vėliau atsidarė kulinarinį cechą, kur apdirba žarnas, kitame ceche visai Lietuvai gamina bulvinius patiekalus. „Mūsų įmonė nėra didelė, bet veiklų paketas gan platus“, – kalbėjo ir Mindūnų kempingą valdantis verslininkas.
Pirmas Lietuvoje toks muziejus
O prieš nepilnus metus jis įkėlė koją ir į Dzūkiją. Čia, Jaskonyse, keli kilometrai nuo Druskininkų, R.Spulis atidarė restoraną ir sodybą, kurioje gali apsistoti apie 50 žmonių. Netrukus čia bus galima stebėti, kaip pramoniniu būdu kepami šakočiai. Be to, verslininkas pasiūlys ir naujovę Lietuvoje – šakočių muziejų.
„Romnesos“ kompleksas greta Druskininkų iškilo stebėtinai greitai: restoranui įrengti užteko pusmečio, sodybai – aštuonių mėnesių. Verslui plėsti Dzūkijoje verslininkas be ES paramos atseikėjo 4 mln. litų savų lėšų.
„Galvodami, kur plėstis, išsimatavome daug – Visaginą, Uteną, Anykščius, Vilnių. Druskininkus plėtrai pasirinkome dėl to, kad čia – artos dirvos, verslui sukurta labai gera terpė, daug traukos objektų. Mano gyvenimui plėtros gana: jei norės, to imsis dukros. Tai, ką padarėm, duok dieve kiekvienam“, – kalba R.Spulis, pridūręs, jog dabar jo tikslas – optimizuoti gamybą ir ne tokius pelningus verslus.
Tačiau akivaizdu, jog šakočiai liks „Romnesos“ vizitinė kortelė. Pasak R.Spulio, tai – sunkiai pažeidžiamas verslas, nes jis sunkus, nelabai pelningas ir jame daug rankų darbo. Vis dėlto lietuviškus šakočius užsieniečiai ragaus tik Lietuvoje. Apie 5 proc. produkcijos į užsienį išvežantis verslininkas juokiasi: „Į Švediją eksportavau dukrą, gal užteks vežt iš Lietuvos“.
