Dvaras įsikūręs Anykščių regioniniame parke, netoli Rubikių ežero, 8 km nuo Anykščių. Jis ir šalia esantis kaimas su penkiais rūkstančiais kaminais buvo minimi dar XVII amžiuje, tačiau naują istoriją pradėjęs dvaras atkurtas pagal XIX amžiaus laikus, kai čia šeimininkavo dvarininkai Veclovavičiai.
Jei ne bažnyčia ir mokykla, dvaro galėjo ir nelikti
Jauna, energija trykštanti dvaro valdytoja Rūta Peteržikaitė kol kas niekam neužleidžia gidės paslaugų.
„Aš – kaip mama, kuri niekam nenori patikėti savo kūdikio, todėl dar nesiryžtu perduoti estafetės.
Kada nors tai nutiks, bet kol kas pati mėgstu pasakoti apie dvarą, kartu su lankytojais atrasti jame vis ką nors nauja. Aš čia dirbu, čia ir gyvenu, esu atidavusi jam sielą“, – kelionę po dvarą pradeda jo šeimininkė.
Tikrasis dvaro valdytojas yra bendrovė „Altora“. Visi dvaro atkūrimo ir restauravimo darbai kainavo beveik 2,75 mln. eurų.
Europos Sąjungos fondai finansavo 65 proc. šio projekto vertės.
1932 m. dvarą iš Venclovavičių įsigijęs Petras Kriaučionis po metų jį ir 8 ha žemės pardavė iš JAV sugrįžusiam jėzuitų kunigui Pranciškui Zabielai.
Šis šiaurės rytų pusėje įrengė bažnyčią, kleboniją ir įkūrė parapiją, o vakarinė pusė atiteko pradžios mokyklai.
1947 m. sovietų valdžia nusprendė, kad vargonų ir varpų gaudesys daro blogą įtaką tarybinio moksleivio auklėjimui, tad bažnyčia ir mokykla negali gyvuoti po vienu stogu.
Patalpos iš parapijos buvo atimtos ir nacionalizuotos.
Burbiškio dvaro rūmai tapo mokykla, oficina – ūkio verslų dirbtuvėmis, tvartas su diendaržiu – ūkio kiaulide, svirnas – sandėliu, kiti pastatai – grūdų džiovyklomis, bulvių saugyklomis.
„Skamba paradoksaliai, tačiau esu be galo dėkinga taip susiklosčiusiems istoriniams įvykiams. Nes būtent tai, kad čia veikė bažnyčia, o paskui mokykla, matyt, padėjo išsaugoti dvarą nuo visiško suniokojimo“, – svarsto dvaro valdytoja.
R.Peteržikaitė veda į vyriškosios dvaro pusės menes. Užsukame į cigarų kambarį, kuris kartu yra ir biblioteka. Sovietiniais laikais čia buvo mokytojų kambarys. Smalsumo vedami į dvarą nuolat užsukantys buvę mokytojai prisipažįsta niekada nepagalvoję, kad kada nors mokytojų kambaryje galės rūkyti.
Ši patalpa ypatinga ir savo originaliu parketu, kuris surinktas iš likusių sveikų autentiškų detalių. Menėje yra išlikęs veikiantis židinys, autentiška lubų puošyba.
Tik XIX a. menantys baldai yra supirkti Europoje, nes autentiškų beveik neišliko.
Šioje menėje, kaip ir visame dvare, daug šiuolaikinių meno kūrinių.
„Nesinori apsikarstyti gobelenais. Istorija juda į priekį, ją turime toliau rašyti. Norime koncentruotis ir į istorines vertybes, ir į rytojų“, – sako ji.
Dvare yra išlikusi klasė, kurioje tebetvyro pokario mokyklos dvasia. Joje – seni mediniai suolai, juoda lenta, ant sienų kabo sovietiniai plakatai ir net Lenino bareljefas.
„Dvaras sovietmečiu buvo sovietiniu kultūros židiniu. Nenoriu neigti to, kas buvo, nes tik dėl mokyklos dvare buvo išsaugota daug autentiškų dalykų“, – teigė dvaro valdytoja.
Tai, kad aplinkiniuose kaimuose neliko nei mokyklos, nei darželio, gali padiktuoti sprendimą, kuris padėtų tinkamai išnaudoti šias patalpas.
„Dar iki galo nesubrandinau idėjos, ką galėtume veikti šiame kambaryje, tačiau labai norėčiau, kad čia vyktų kokie nors užsiėmimai vaikams“, – idėjomis dalijosi Rūta.
Jos nuomone, dvaras bus gyvas tik tuomet, kai jį savo krašto dalimi laikys visa bendruomenė.
„Nenoriu savintis dvaro. Žiūriu į jį kaip objektą, prie kurio norėtųsi ir kitiems prisidėti. Man rūpi ne tik tai, kas vyksta dvare, bet ir tai, kas vyksta už tvoros, kuo kvėpuoja šalia gyvenantys žmonės“, – sakė ji.
Unikali šildymo sistema iki šiol veikia
Didžioji dvaro menė buvo pritaikyta sporto salei, tačiau mokyklos direktorius, matydamas, kaip viskas irsta, draudė joje bėgioti. Dabar tai kinų kultūra persmelkta menė, kurioje stūkso didingas valgomasis stalas. Vienu metu pokylį čia surengti gali 100 žmonių.
R.Peteržikaitė pabrėžia, kad dvare yra išlikusios visos balta glazūra apmūrytos krosnys, vertingi židiniai. Pastarieji yra ypatinga interjero puošmena. Panašius galima išvysti tik vienoje Lietuvos vietoje – Prezidentūroje. „Kol kas dvaras šildomas kietuoju kuru. Tačiau kai visos originalios krosnys atsidurs savo vietose ir bus sutvarkytos, šis dvaras taps vieninteliu Lietuvoje, kuriam pavyko atkurti ankstesnę šildymo sistemą“, – pasididžiavimo neslepia dvaro valdytoja.
Tapetai, kurie yra Baltuosiuose rūmuose
Eldorado menė pasižymi išskirtiniu grožiu. Jos erdvės išpuoštos ypatingais fototapetais, vaizduojančiais viso pasaulio žemynus. Šiuos meno kūrinius – lygiai tokius pačius, kokie čia buvo XIX a., pavyko užsakyti iš kelis šimtmečius veikiančios apmušalų gamyklos.
„Tokie tapetai yra Baltųjų rūmų valgomajame. Jie – labai trapūs, rankų darbo“, – pasakoja dvaro šeimininkė.
Po rūmų menes lydinti R.Peteržikaitė atkreipia dėmesį į daugybę detalių, už kurių prašalaičių žvilgsnis ne visada užkliūva. Dvare išlikusios originalios uosio durys, autentiški lubų ir sienų tapybos darbai.
Buvusioje moteriškoje dvaro pusėje yra įkurtas restoranas ir 13-os kambarių viešbutis. Kiekvienas – vis kitoks, apstatytas skirtingais XIX a. baldais. Dvaro valdytoja veda į savo mėgstamiausią kambarį, kuris turi unikalią nišą, kur, kaip spėjama,užsidarydavo gimdančios moterys.
Naktimis viena dvare liekanti jo šeimininkė teigė girdėjusi, kad jame vaidenasi, tačiau pati su šuo reiškiniu nesusidūrė.
„Kai gyveni santarvėje su savimi, jokie vaiduokliai nesirodo, – juokiasi charizmatiškoji dvaro valdytoja, kurią vietiniai jau kartais pavadina gerumu garsėjusios grafienės Liudvikos Venclovavičienės reinkarnacija. – Dvaras yra mane įtraukęs, aš jį jaučiu, jis – mane. Aš tarsi kalbuosi su juo, o jis – su manimi. Jis reikalauja globos, todėl nei sau, nei kitiems su juo neleidžiu bet ko daryti.“
Put Puterleckių Burbiškyje būta...
Pamenate tokią vaikystės greitakalbę? Panašu, kad joje – nemažai tiesos. Anykštėnas rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis apysakoje „Vėžys“ išsamiai aprašo kilmingos Put Putarleckių giminės ir Putriškių dvaro istoriją.
Apysakos veiksmo vieta iš tiesų atitinka realų istorinį Burbiškio dvarą. Sutampa net kai kurios architektūrinės detalės, pavyzdžiui, apžvalgos bokštelis virš rūmų stogo, iš kur buvo matomi septyni aplinkinių bažnyčių bokštai. Čia šeimininkai stebėdavo laukuose dirbančius kumečius.
Venclovavičių giminės atstovas Tomas Venclovavičius, meno istorijos ir architektūros profesorius, gyvenantis Krokuvoje, perskaitęs A.Vienuolio kūrinį teigė, kad apysakoje aprašytą Put Putarleckių giminės istoriją iš tikrųjų galima laikyti Venclovavičių giminės gyvenimo Burbiškyje atkūrimu.
Palikuonio dirbiniai papuošė parką
Grakščiai prie dvaro prigludęs parkas, kuriame išlikę daugiau kaip 30 rūšių medžių bei krūmų, įsilieja į kraštovaizdžio peizažą lyg išpuoselėta ramybės oazė.
Jame – daug spalvingų skulptūrų, dėl kurių dvaro valdytoja kartais sulaukia lankytojų priekaištų. Kažkam jos primena kičą, bet turi savo istoriją. Pasirodo, čia lankėsi vienas iš dvarininkų Venclovavičių palikuonių – skulptorius, kuris gyvena Lenkijoje. Jis nusprendė paskirti dalį savo darbų protėvių žemei.
„Noriu, kad šis dvaras taptų kultūros židiniu, kad jis garsėtų kultūriniais renginiais“, – savo svajonę atskleidė dvaro valdytoja.
Dar ji norėtų dvare atkurti koplyčią – sakralią vietą, kur dvaro lankytojai galėtų tuoktis, būtų krikštijami vaikai.
Faktai:
1690 m. Vilniaus vaivadijos dūmų (kiemų) sąraše pažymima, jog Ukmergės apskrityje esantį Burbiškį su 5 valstiečių dūmais, arba kiemais, valdo Pinsko iždininkas Trojanas Nepokojčickis.
1752 m. Burbiškio dvaro istorijoje atsiranda Venclovavičių pavardė: LDK kariuomenės pareigūnas Stanislovas Venclovavičius žymiam architektui Povilui Gižickiui užsako nedidelio dvaro projektą.
Stanislovo sūnus Jonas Venclovavičius to meto istoriniuose dokumentuose minimas kaip pirmasis Venclovavičių giminės dvaro savininkas. Taigi XVIII a. pabaigoje Burbiškio dvare prasideda didikų Venclovavičių valdymo epocha, trukusi apie pusantro šimtmečio ir palikusi ryškiausią pėdsaką dvaro istorijoje.
Po Jono dvarą valdė jo sūnus Ivonas.
1853 m. Ivono sūnus Anupras Venclovavičius perstatė dvaro rūmus į vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmų ansamblį, kuris išlikęs iki šiol. Aplink rūmus, Anykštos upės slėnyje, jis įveisė 5 ha parką.
Po Anupro dvarą valdė jo sūnus Henrikas ir anūkas Žygimantas. Pastarasis perleido Burbiškį savo dėdei Danieliui, Henriko broliui. 1923 m. Danielius testamentu dvarą užrašė savo sūnui Otonui, tačiau tikrąja dvaro šeimininke tapo paskutinioji Danieliaus žmona Liudvika Venclovavičienė, Otono pamotė.
Žmonės kalba, kad Liudvikos ir jos posūnio Otono santykiai nebuvo geri. Mirus tėvui, Otonas išvyko į Paryžių, 1931 m. pasirašė įgaliojimą Liudvikai Venclovavičienei tvarkyti visus turto reikalus, o pats į Burbiškį nebegrįžo.
1932 m. Liudvika Venclovavičienė dvarą su 82 ha žemės, likusiais po agrarinės reformos, pardavė iš JAV sugrįžusiam ūkininkui Petrui Kriaučioniui.
1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dvaro pastatai buvo grąžinti Panevėžio vyskupijos kurijai. Bažnyčia, negalėdama išlaikyti dvaro, pardavė jį privatiems investuotojams.
