„Į Angliją išvažiavome iškart tik baigę mokslus Ukmergės technologijų ir verslo mokykloje. Kaip ir daugelis, buvome prisiklausę pasakojimų, kad ten pinigai ant medžių auga.
Iš pradžių norėjome ten užsidirbti namui, o vėliau atsirado kita svajonė – nuosava kavinė.
Nors svajonei įgyvendinti prireikė net aštuonerių metų, džiaugiamės, kad ji išsipildė su kaupu – norėjome tik kavinės, o turime restoraną“, – kalbėjo V. ir G. Duknauskai.
Prie šios svajonės išsipildymo prisidėjo ir tėvai, nupirkę ir padovanoję sutuoktiniams 1,4 hektarų žemės sklypą prie magistralinio kelio Kaunas – Zarasai – Daugpilis ties Aleksandravos kaimu ( Ukmergės r.).
Čia prieš daugiau nei keturis mėnesius duris lankytojams atvėrė jų restoranas „Aleksandrava“.
2 aukštų ir daugiau nei 600 kvadratinių metrų ploto pastate yra moderni virtuvė, 40 vietų restoranas, dvi banketinės 150 ir 15 vietų salės, terasa bei 3 kambariai nakvynei iš toliau atvykusiems pokylio svečiams.
Pastatė savo rankomis „Už nieką nepermokėjome, mums kainavo tik statybinės medžiagos -- beveik viskas čia sukurta ir pastatyta vyro rankomis.
Savo vizijose ilgai nešioto būsimo statinio brėžinį jis pateikė profesionaliam architektui, kuriam beliko tik viską kompiuteryje suprojektuotų bei apskaičiuotų.
Nesuprantame, negalime suvokti, kai girdime, kad statyboms, ypač finansuojamoms iš valstybės biudžeto, išleidžiami milijonai“, – kalbėjo Gintarė. Pavyzdžiui, kad būtų pigiau, statybinius blokelius restorano savininkai atsisiuntė iš kaimyninės Latvijos, medieną panaudojo iš tėvų nuosavo miško, rajono laukuose rinko ir atsivežė tonas akmenų, o cemento pirko ne mažais kiekiais atskiriems darbams atlikti, o iškart 24 tonas už pasiūlytą labai žemą kainą.
V.ir G.Duknauskai patikino, kad nors ir labai taupė bei viską kruopščiai skaičiavo, Didžiojoje Britanijoje uždirbtų ir sutaupytų pinigų neužteko. Teko nemažai skolintis iš banko.
Jie neslėpė, kad restoranas atsiėjo apie 400 tūkstančių litų.
Meniu patikėjo profesionalui Sutuoktiniai džiaugiasi, kad lankytojai apie jų maitinimo įstaigą sužino vieni iš kitų.
„Atsidarėme tyliai, be jokios reklamos ir pompastikos. Norime, kad pirmiausia viskas reikiamai „susistyguotų“ restorano komandos darbe, nesinori prisikviesti žmonių ir daryti klaidas.
Negalvojame dar ir apie jokį pelną. Pirmiausia siekiame, kad restoranas užsitarnautų gerą vardą. Mūsų tikslas – išlaikyti kokybę, kad viskas būtų šviežia ir natūralu“, – kalbėjo restorano šeimininkai.
V. ir G.Duknauskai neslėpė, kad tam, jog restorano virtuvės siūlomi patiekalai būtų gardūs ir išskirtiniai, teko samdytis profesionalų maisto technologą iš Kauno Marių Gordeckį. Jis sukūrė restorano meniu, apmokė dirbti virėjus, konsultuoja iškilus neaiškumams ir kt.
Lankytojai jau spėjo įvertinti ir pamėgti tilapijų file su migdolų plutele, lašišos kepsnį su šampano padažu, jūros lydeką su vytintomis alyvuogėmis, kiaulienos sprandinės kepsnį su kietsūrio padažu, vištienos kepsnį su balto vyno padažu ir karamelizuota kriauše bei kt.
„Nieko nekopijuojame, niekada nebuvome ir nesame restoranų ar kavinių mėgėjai.
Tik atidarę „Aleksandravą“ iš smalsumo ėmėme lankytis kitose maitinimo įstaigose. Kuo daugiau jų apvažiuojame ir pamatome, įsitikiname, kad viskas pas mus yra gerai.
Galime pasigirti ir tuo, kad patiekalų porcijos mūsų restorane ne restoraninės. Čia viena atstoja kitur siūlomas dvi. Ukmergėje mūsų nesuprastų, jei būtų kitaip. Juk čia – ne didmiestis, kur yra daug žmonių. Jei žmogus atėjo į restoraną, norisi, kad jis žinotų, už ką moka ir išeitų sotus bei patenkintas“, -- šypsojosi Gintarė.
Salotos čia kainuoja 4 – 6, sriubos – 2,5- 3, šaltų užkandžių rinkiniai – 3 -10, karšti žuvies patiekalai 6 – 8, vištienos – 5,5 – 6,9, kiaulienos – 5 – 5,8, jautienos – 9.3, kiti – 3,5 – 4,9 eurų. Slegia atsakomybės našta
Restorane sukūrę šešias darbo vietas, patys V.ir G.Duknauskai čia kasdien praleidžia nuo ryto iki vakaro, o jei vyksta banketas – ir pernakt.
Valentas imasi ūkiškų darbų – nuvažiuoja produktų nupirkti, krosnį pakuria, ką nors meistrauja, o Gintarės rankų dažniausiai prireikia plaunant indus ar valant dulkes, o banketų metu ji tampa padavėja – barmene.
„Kiek reikės, tiek ir dirbsime – darbų čia begalės. Reikia ir aplinką sutvarkyti, apsodinti, trūksta ūkinio pastato malkoms sukrauti, lauko pavėsinės ir kt.
Nėra lengva ir su darbuotojais. Norint būti geru vadovu, reikia pačiam viską iki smulkmenų žinoti ir išmokti.
Kai palyginame, kaip ir ką dirbome būdami emigrantais, tai mums atrodo, kad ne ten buvo vergovė, o dabar yra čia.
Ten dirbome kitiems ir po darbų galva būdavo rami, o dabar, kai patys tapome darbdaviais, atsirado daug daugiau atsakomybės, įtampos, protinio, psichologinio darbo – nuo visko galva nuolat skauda, naktimis negali užmigti“, – prisipažino Valentas.
Jam paantrino ir žmona, sakydama, jog pas buvusius savo darbdavius anglus mielai sugrįžtų ir tai būtų tarsi atostogos.
„Ten po darbų dar rasdavome laiko nulėkti kur prie vandenyno, o čia – niekur. Mes ten buvome labai vertinami, tad bet kada galime sugrįžti. Vyro brolis ten pasiliko dirbti ir kaskart perduoda mums linkėjimų nuo šeimininkų“, – kalbėjo Gintarė.
Valentas Anglijoje dirbo kalakutus auginančiame ūkyje, o Gintarė – gretimame, žemdirbystės ūkyje, prie bulvių – jas rinko, perrinkinėjo, siuvo maišus.
Priklausomai nuo oro sąlygų, užsakymų skaičiaus, abiems kasdien dirbti tekdavo po 12 – 13, o kartais ir po 15 – 16 valandų, dažnai ir be poilsio dienų.
Daryti verslą Lietuvoje sunku
„Nori turėti, reikia dirbti. Darbų yra įvairių ir daug, kiekvieną jų kažkas turi atlikti.
Mes bet kokį darbą labai vertiname, kadangi savo kailiu patyrėme, ką reiškia būti be darbo ir kurį laiką net pabadauti.
Kiekvieną Lietuvos Darbo biržoje registruotą bedarbį, ypač jauną, reikėtų bent mėnesiui išsiųsti į užsienį padirbėti juodo darbo, kad suprastų, kaip reikia dirbti“, – teigė Valentas.
Jis neslėpė pasipiktinimo Lietuvos valdžios priimtais įstatymais ir vykdoma politika – Darbo biržose augina minias veltėdžių, o pradedančius savo verslą iškart užsmaugia mokesčiais.
V.ir G.Duknauskai patikino, kad darbuotojų savo restoranui ieškojo per Darbo biržą. Iš visų besikreipusių bedarbių dirbti liko tik trys, kiti 6 – 8 dirbti nepanoro, paaiškinę, kad jiems labiau apsimoka gauti socialinio draudimo nedarbo išmoką nei pasiūlytą minimalų atlyginimą.
„Darbuotojų reikia, tačiau jų neįmanoma prisiprašyti – nedirbdami jie gauna daugiau. Vadinama bedarbio pašalpa yra 301 euras į rankas, o nuo minimalaus atlyginimo, atskaičiavus mokesčius, lieka 253 eurai.
Negali žmogaus priversti dirbti už tokius pinigus, o didesnių mokėti dar neturi iš ko“, – neslėpė pasipiktinimo V.Duknauskas.
Kito smūgio jie, kaip pradedantys verslininkai, sulaukė iš „Sodros“. Jau nuo pirmosios restorano darbo dienos buvo „įjungtas skaitiklis“ ir teko sumokėti 550 eurų mokestį už visus dirbančiuosius.
„Tuos pinigus juk reikia uždirbti. Niekam neįdomu, kaip tau sekasi – juk bet ką pradėjus reikia laiko įsibėgėjimui, kažkokio pereinamojo laikotarpio. Labai sunku daryti verslą Lietuvoje.
Anglijoje ne vieni mūsų pažįstami pradėjo savo verslu ir jie pirmais veiklos metais jokių mokesčių valstybei nemokėjo“,- neslėpė nusivylimo V.ir G.Duknauskai.
Nepaisant visokių sunkumų, du mažamečius vaikus auginantys ukmergiškiai nepraranda optimizmo ir savo ateitį sieja su Lietuva.
Darbštūs V.ir G. Duknauskai dega dideliu noru kuo greičiau viską susitvarkyti prie restorano, o tada imsis įgyvendinti kitą savo svajonę – turėti nuosavus namus. Iki šiol šeima glaudžiasi pas Valento tėvus Ukmergėje.
