– Tautvydai, kaip Jūs atsidūrėte Lietuvos kariuomenėje?
– Baigęs vidurinę mokyklą įstojau į Kauno technikos kolegiją (KTK). Joje pasirinkau elektronikos technikos studijas, kurios man buvo prie širdies.
Studijų metu nuolat turėdavome atlikti praktines užduotis, stažuotis įvairiose kompanijose. Taip pat dėstytojai siūlė įsidarbinimo galimybę. Tačiau mane traukė prie valstybinių instancijų, kol galiausiai baigiantis studijoms mums pasiūlė išbandyti jėgas Specialiųjų tyrimų tarnyboje (STT) ir Lietuvos kariuomenėje. Iš kursą baigusių 8 studentų mane vienintelį sudomino ši kryptis.
Pats pradėjau ieškoti ryšių su Lietuvos kariuomenės atstovais, kur man viską labai maloniai paaiškino ir liepė atlikti įvairius testus. Juos atlikus, man pasakė, kad turiu eiti į bazinius karinius mokymus (BKM).
Į mokymus puoliau stačia galva, nieko apie juos nežinodamas, būdamas visiškai žalias. Tiesiog labai norėjau tarnauti ir dirbti Lietuvos kariuomenėje. Taigi įveikiau medicininę patikrą ir tik tada pasidomėjęs sužinojau, kad turėsiu tarnauti 3 mėnesius.
Pačiuose kursuose viskas buvo šaunu, tik motyvaciją kiek numušė tai, kad mano siekiamos darbo vietos neliko. Tačiau kariuomenei visada reikia įvairių specialistų, todėl mokymų metu ateidavo jau dirbantys ir siūlydavo įvairias karjeros kryptis.
Vienu iš tokių pasiūlymų susigundžiau ir aš. Tuo labai džiaugiuosi. Šiandien dirbu mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ vadovybės Ryšių kuopoje. Kitaip sakant, esu ryšininkas.
– Ar kada nors pagalvojote, kad tapsite ryšininku? Kodėl nusprendėte karjeros siekti Lietuvos kariuomenėje, o ne privačiame sektoriuje?
– Kolegijoje baigiau elektronikos technikos studijas. Per 4 studijų metus įgijau labai daug praktinių įgūdžių, o kaip tik šios žinios yra reikalingos ryšininko specialybei. Reikia suprasti, kaip veikia ryšių sistemos, gebėti greitai nustatyti atsiradusį gedimą, priimti sprendimus, kaip jį panaikinti. Mane tam puikiai paruošė kolegija. Aš esu ten, kur ir turėčiau būti.
Dar kalbėdamasis su kariuomenės atstovais buvau užtikrintas, kad dirbsiu su naujausiomis technologijomis, turėsiu daug galimybių keliauti, stažuotis užsienio valstybėse. Tai man ypač svarbu.
Aš labai džiaugiuosi, kad esu Lietuvos kariuomenės dalis. Taip pat yra kitas aspektas – patriotiškumas. Man yra didelė garbė dirbti Lietuvos naudai. Tai jau ir mano asmeninis pasirinkimas, ir vertybių klausimas.
– Kaip manote, kodėl tiek nedaug jaunų žmonių renkasi šį karjeros kelią?
– Daugelis tiesiog nežino ar nepagalvoja apie kariuomenę. Galbūt trūksta ir informacijos apie karjeros galimybes. Kaip minėjau, čia reikalingi visų sričių specialistai.
Reikia žinoti ir tai, kad aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės, ką tik studijas baigę absolventai, pretenduoja į aukštesnes pareigas, gaus aukštesnį karinį laipsnį bei atlyginimą.
Juk pažiūrėję į darbo rinką dažniausiai matome darbo pasiūlymų, kai siūlomas minimalus darbo užmokestis su galimybe augti ar priklausomas nuo rezultatų. Galiu užtikrinti, kad kariuomenėje darbo užmokestis tikrai didesnis ir gali konkuruoti su privačiu sektoriumi.
Be to, mechanizuotosios pėstininkų brigados vadovybė yra suinteresuota, kad tu tobulėtum, todėl sudaro visas galimybes studijuoti ir dirbti. Baigęs magistrantūros studijas tu vėl kilsi tarnyboje, kaip ir tavo laipsnis bei alga.
Darbas mechanizuotojoje pėstininkų brigadoje taip pat vyksta visiems įprastu grafiku – nuo 8 valandos ryto iki 17 valandos vakaro. Penktadieniais baigiasi 15.45 val., kaip ir visose valstybinėse institucijose. Žinoma, kartais tenka išvykti savaitei ar dviem į pratybas, tačiau jos vyksta tik 5–6 kartus per metus. Be to, jos būna kartu su kitų šalių kariais ar kaimyninėse valstybėse, todėl atsiranda kitų pliusų: kelionės, bendravimas, kultūrų pažinimas.
– Galbūt daugelis išsigąsta ir to, kad karys turi būti labai gerai pasirengęs fiziškai?
– Galbūt. Galiu pateikti savo pavyzdį. Ateidamas į BKM tikrai nebuvau labai gerai fiziškai pasiruošęs. Tiesą sakant, tik prieš pat mokymus sužinojau, kad reikės daug fizinės ištvermės, todėl pradėjau ruoštis savarankiškai. Deja, laiko buvo per mažai, todėl man tai nelabai padėjo.
Kariuomenei reikia ne vien fiziškai stiprių, o pirmiausia protingų žmonių. Fizinį pasirengimą galima pasiekti ilgainiui, o proto ne visada jau įkrėsi.
Žinoma, ateina ir puikiai fiziškai pasirengusių, kurie nori iš karto pasirodyti, tapti lyderiais. Iš pradžių, kaip ir visur, čia būna tiesiog grupė žmonių, tarp kurių yra visokių. Tam ir yra instruktoriai, kad viską sureguliuotų.
Jeigu nori, jie tau tikrai padės pasirengti, patars, ką daryti, o išsišokėlius nuramins. Juk kariuomenėje svarbiausia yra komanda ir komandinis darbas. Tie, kas moka dirbti draugiškai, pasitiki vieni kitais, gerai atlieka užduotis kartu, įgyja ir instruktorių pasitikėjimą. Tie, kurie nori pasirodyti, žiūrėti savo, o ne komandos interesų, stebimi atidžiau, iš jų reikalaujama daugiau, kol jie supranta, kad kariuomenėje vienas nieko nepadarysi.
– „Geležiniame vilke“ dirbate jau dvejus metus. Ar jaučiate, kad šis darbas jus pakeitė?
– Taip, tikrai jaučiuosi pasikeitęs. Atsirado labai didelis atsakomybės jausmas, pagarba kitam žmogui. Pasikeitė ir požiūris į civilinį gyvenimą, bendravimas su kaimynais. Dabar suprantu, kodėl turiu pareigą padėti kitam, esu bendruomeniškas. Tas pats ir šeimoje. Kariuomenė man davė labai daug.
Prie mano, kaip žmogaus, augimo prisidėjo ir stažuotės užsienyje, bendravimas su JAV, Portugalijos, Vokietijos kariais. Jų kultūrų ir žmonių pažinimas.
– Kokie jūsų ateities planai?
– Tikrai liksiu kariuomenėje, nes čia yra labai didelės perspektyvos. Į kariuomenę kviečiami šauktiniai, jiems reikės vadų. Senesni kariai išeina į pensiją, todėl galimybė kilti karjeros laiptais kariuomenėje atsiranda daug greičiau nei privačiajame sektoriuje.
