„Reikia ir ištvermės, ir jėgos“, – patikino ties duonkubiliais palinkęs Benas Misevičius. Šis 23 metų socialinių mokslų studentas dažnai vakarus leidžia iki išnaktų minkydamas tešlą.
Per naktį pakilusi tešla rytą formuojama į kepalus, dar kildinama ir šaunama į krosnį. Ir maždaug po paros subrandinta duona pasiekia ūkininkų turgelius Vilniuje, Utenoje ir dar keliuose miestuose.
Kepėjos – dvi seserys
R.Petrauskienė maždaug prieš dešimtį metų pradėjo minti savo sesers, dailininkės Jūratės Vytėnienės pėdomis. Ši naminę duoną pabandė kepti Atgimimo metais – pavyko. Ir nuo to laiko iki šiol moteris puoselėja pačios susikurtą verslą.
J.Vytėnienės duona lydėjo lietuvius per 2008–2009 m. „Tūkstantmečio odisėjos“ žygį „Ambersail“ jachta aplink pasaulį. Dailininkės kepamą duoną valstybės vadovai ne kartą lauktuvių vežė į Briuselį. O ir vienos, ir kitos sesers iškeptos duonos ragavę tvirtino, kad skonis – toks pat.
Pirmąkart J.Vytėnienės duonkubilyje užplikyta tešla iškilo 1987-aisiais, kai ji raugo gavo iš vienos moters, natūralia rugine duona maitinusios Kauno aukštuomenę. Dabar tas pats raugas kildina tešlą ir vienos, ir kitos sesers kepykloje.
Konkuruoja draugiškai
Kiekvienas Lietuvos regionas turėjo savitas duonos kepimo tradicijas. Vienur į tešlą būdavo įmaišoma virtų bulvių, kitur – slyvų ar obuolių džemo. Tad kiekvienas iš tautinio paveldo sertifikatus gavusių kepėjų – o jų yra apie keturiasdešimt – duoną kepa taip, kaip tai darė jų seneliai ar proseneliai.
Dauguma mažųjų duonininkų, šmėstelėję tai vienoje, tai kitoje mugėje, savo kepinius išgabena į ūkininkų turgelius.
R.Petrauskienės duoną į tokį turgelį Vilniuje kartą per savaitę atveža duonos minkytojas ir kepyklos vadybininkas Domas Mickevičius. J.Vytėnienės duona pasiekia sostinės „Senamiesčio krautuvėlę“ bei Tymo turgelį. Tad seserys konkuruoja draugiškai.
Geri miltai – gera duona
Ar atsiriekus riekę kada nors dingtelėjo mintis, kad duonos receptūra – pati paprasčiausia iš visų kepinių? Raugas, miltai, vanduo, žiupsnelis kmynų bei druskos. Ir tai viskas.
Bet iš viso to ėmus ir išminkius tešlą, orkaitė, tikėtina, išspjaus apsvilusį kepaižį. Nes gerai duonai iškepti reikia ir gerų miltų, ir įgūdžių, ir net išminties.
„Ar tešla tikrai gerai iškils – ar iš jos bus galima suformuoti kepalus, nulemia miltų kokybė. Nekart iš malūnų esame gavę mažai glitimo turinčių miltų.
Bet tokie miltai niekur nedingsta. Jie parduodami didžiosioms kepykloms. Šios užminko ir kildina tešlą, įdėjusios maisto priedų“, – kalbėjo R.Petrauskienė.
Parūpino darbo kitiems
Pati R.Petrauskienė pirmąkart savarankiškai tešlą taip pat užminkė savo namuose, tiksliau, Kupiškio rajone esančioje sodyboje.
„Esu baigusi prekybos ekonomiką. Dirbau prekybos sistemoje tol, kol Lietuvoje buvo atkurta nepriklausomybė. Šeimos vyrai pamažu įsiūbavo savo verslą, tad ir aš iš pradžių dar talkinau namiškiams. Bet verslas plėtėsi, ir ten, kur technika, moters rankų nebereikėjo.
Buhalteriauti ir nenorėjau, ir nemokėjau, todėl tiesiog prižiūrėjau sodybą“, – pasakojo R.Petrauskienė. Vis dėlto į tai, ko išmoko padėdama seseriai kepykloje, ji nenumojo ranka. Iš pradžių duonos paprasčiausioje dujinėje orkaitėje išsikepdavo tik sau, po to – ir kaimynams. Ilgainiui, vežina kepaliukais, pasiekė ir Kupiškio turgų.
„Taip ir įsibėgėjau. Bet kiek įmanoma pakelti vienai? Būdavo, išminkau tešlą, iškepu keletą kepalų, vežu parduoti. Taip dirbau daug metų – tol, kol Jūratės įkalbėta grįžau į Panevėžį ir jame išsinuomojau patalpas kepyklai.
Vis dėlto kepti duoną anaiptol nėra moteriškas darbas. Tešlą dabar kepykloje pasikeisdami minko net keturi vyrai. Tad teko samdyti žmonių“, – sakė ir sau, ir kitiems darbo vietų sukūrusi moteris.
