„Verslo gali imtis visi, bet ne kiekvienam pavyks. Man teko nemažai sutikti tokių, kurie gražiai kalba, bet nieko nesukuria!“ – patikino „Audėjo“ generalinis direktorius, vis atidedantis dieną, kai perleis jam priklausančios bendrovės vairą.
Negi per 42 vadovavimo metus jis nepavargo nuo verslo reikalų? Baltijos baldinių audinių karaliumi tituluojamas lietuvis galėtų jau mėgautis prabangiu poilsiu ir nebedirbti.
„Daug metų vadovaudamas įmonei iš tiesų užsidirbau geram gyvenimui“, – patvirtino pašnekovas.
Bte verslininkas ir toliau kasdien vyksta į darbą, o prieš leisdamas pinigus pamąsto, ar jam to reikia. Jis netaupo tik maistui, drabužiams ir kelionėms, daugiausia – kruiziniais laivais.
„Reikia džiaugtis kiekviena diena. To nesuprato buvęs mano pavaduotojas Viktoras“, – ištarė verslo senbuvis, prisimindamas vieną iš buvusių „Audėjo“ akcininkų ir ilgametį vyriausiąjį inžinierių V.Majauską.
Žinomas verslininkas V.Majauskas rugpjūtį nusišovė savo namuose Vilniuje. J.Karčiauskas nesuvokia tokio poelgio: „Kodėl Viktoras taip egoistiškai pasielgė – vienas priėmė sprendimą?“
„Audėjo“ vadovas taip pat yra patyręs didelių sunkumų, bet nė minties neturėjo trauktis iš verslo ar nuleisti rankas gyvenimo kovoje.
Į restoraną – savaitgaliais
Per pietus ant J.Karčiausko darbo stalo – du bananai. Verslininkas atsigriebia vakarieniaudamas ir savaitgaliais, kai su žmona Raimunda išsiruošia papietauti į restoraną.
„Darbo dienomis neturiu laiko restoranams“, – teigė apie naujus projektus mąstantis vilnietis.
Visos jo mintys sukasi apie kolekcijas ir kelis tūkstančius audinių pavyzdžių – reikia įtikti skandinavams, italams ir subtiliesiems japonams.
Kalbėdamas apie verslo iššūkius pašnekovas gailėjosi tik dėl vieno – kad patingėjo išmokti anglų kalbą ir su užsienio partneriais bendrauja per vertėją.
Diktatorius – tik girtuokliams
– Į „Audėją“ atėjote daugiau kaip prieš 40 metų. Nejaugi nenorėjote išeiti kitur? – paklausiau J.Karčiausko.
– Kai praeityje žuvo kilimų fabriko vadovas, man siūlė jo vietą. Vėliau kvietė į „Utenos trikotažą“. Bet aš likau nugyventoje įmonėje. Ir naktį neužmigdavau – sukdavau galvą, kaip išlipti iš duobės.
Rengiau savaitgaliais talkas, per jas ir kroviku dirbdavau. Žmonės pamatė, kad atėjo ne perėjūnas, ir manimi patikėjo.
– Kokios vadovo savybės jums padėjo?
– Vadovas turi turėti gero pykčio, užsispyrimo: jeigu kas nors ne taip daroma, kaip sako žemaičiai, net zlastis ima.
Aštuoniolika metų vadovavau Lietuvos aprangos ir tekstinės įmonių asociacijai, dabar esu jos garbės prezidentas. Mačiau daug čiulbuonėlių, žadančių kalnus nuversti. Bet praeina metai kiti, o jie nieko taip ir nenuveikia.
– Esate diktatorius?
– Diktatorius esu tik pijokams. Su jais nediskutuoju: arba susitvarko, arba išeina. O kaip baisu buvo praeityje!
– Tada darbuotojai daug gerdavo?
– Labai daug. Pro kontrolės postą negalėdavo pranešti butelių, tai užkasdavo juos po tvora. Po to apeidavo aplinkui ir atsikasdavo.
Svarsčiau, iš kur jie gauna tiek alkoholio. Ir nutariau stebėti. Pamačiau, kaip tas procesas vyksta. Kai darbininkai sukišo butelius po tvora, nuėjęs viską surinkau. Oi, tada buvo!
– Negi buvote abstinentas?
– Tikrai ne, – nusijuokė pašnekovas. – Reikėdavo gerti su tais, nuo kurių priklausė, ar gausime investicijų ir staklių.
Tada dvejus metus į sąjunginę ministeriją Maskvoje vežiojau skilandžius. Bet ne dėl savęs juk vežiau!
Po kelių kartų supratau, kad tiek gerdamas galiu invalidu tapti. Ėmiau sakyti, kad man kepenis skauda. Maskviečiai stebėjosi: „Toks jaunas, o jau kepenys blogos.“ Bet stiklinę su degtine nuo manęs patraukdavo.
Tada apie 12 milijonų JAV dolerių pavyko gauti „Audėjui“! Iki šiol turime staklių, kurias tada pirkome.
– Dabar su valdininkais nebereikia tiek gerti?
– Dabar kita problema – biurokratų daug, jie nori gerai gyventi, vilkina sprendimus laukdami kyšių. O kiek prie ministerijų įmonių pristeigta, kiek jose giminaičių įdarbinta! Jų indėlis į šalies ekonomiką labai menkas.
Ačiū Dievui, bent keičiamas Darbo kodeksas – sovietinių laikų reliktas, kuriuo ir investuotojai stebėdavosi. Pabandyk išvaryti pijoką ar tinginį – kiek energijos reikia eikvoti!
– O jums ar nesinori patinginiauti, juk jūsų bendraamžiai jau mėgaujasi poilsiu ir pluša nebent tik soduose?
– Taip, aš jau dinozauras – vienas iš nedaugelio tokių likusių. Bet esu užgrūdintas dar nuo vaikystės. Tėvai kaime septynmečiui įbrukdavo į rankas grėblį ir turėdavau grėbti šieną. Taip pat jie mokė nesivelti į politiką ir neimti iš paskolų.
Banditai kėsinosi į akcijas
– Į politiką nėjote, o ar pavyko išvengti paskolų?
– Nepavyko, nepaklausiau tėvų. Bet ekonominė padėtis vertė tai daryti.
Prieš aštuonerius metus užsimojome statyti naują gamyklą, nusipirkome Vilniuje žemės sklypą, radome investuotojų. Ir ištiko pasaulinė krizė. Laimė, kad nepradėjome statybų. Bet tik neseniai už pusę kainos pavyko parduoti tą sklypą. O juk palūkanas bankui mokėti reikėjo!
Įsikūrėme buvusiose gamyklos „Sigma“ patalpose, kurias įsigijome iš vokiečių. Jie anksčiau buvo mano verslo partneriai. Jei praeityje nebūčiau su jais dirbęs, nežinia, kaip viskas būtų dabar.
– Kažkas norėjo iš jūsų atimti akcijas?
– Taip, praėjus keleriems metams po Nepriklausomybės atkūrimo buvo atėję nusikaltėlių atstovai. Nujaučiau, ko jie norės, tad iškart pasakiau: „Pavėlavote tris mėnesius – dalį akcijų nupirko vokiečiai.“
Tokie nueidavo pas įmonių savininkus ir priversdavo parduoti akcijas. Po to jie įkeisdavo įmones bankams, paimdavo didžiules paskolas ir dingdavo su pinigais. Kiek įmonių buvo sužlugdyta!
– Vėliau jūs iš vokiečių perpirkote „Audėjo“ akcijas?
– Taip, paėmiau banko paskolą ir nupirkau. Dabar turiu 94 procentus akcijų. Skolinausi viską gerai apgalvojęs – žinojau, per kiek laiko grąžinsiu.
– Retas jaunas verslininkas atsispiria prabangai, o jūs esate taupus.
– Esu taupus, bet ne šykštus. Nemėgstu nepamatuotos prabangos ir ja puikuotis. O patogumai man patinka. Mano automobilis „Audi A6“ geras, bet ne iš brangiausių. Aš pats save vežioju.
– Ir nenaują laikrodį segite.
– Tai prieš 18 metų dovanų gautas šveicariškas „Omega“ laikrodis – patogus, nedidelis, galiu su juo maudytis.
Viliojo Kinijos valdžia
– Kodėl neužleidžiate įmonių vairo įpėdiniui, savo sūnui? Gal bijote?
– Geras vadovas nebijo gudresnių ir jaunesnių. Priešais mano kabinetą – sūnaus darbo vieta, vis prašau jo perimti reikalus. Gal iki Naujųjų metų pavyks? Nors jau kelis kartus buvau nustatęs datą, o kai ji ateina, visi vis tiek bėga tartis pas mane.
– Negi nebūna nepatenkintų jumis?
– Praeityje įmonėje buvo tinginių – patys nieko nesugebėjo, o manimi skųsdavosi, bandė nuversti. Pasakiau: surinkime žmones ir tegul jie balsuoja. Tada tuos tinginius nušvilpė.
– Jaučiate konkurentų alsavimą?
– Tokių įmonių kaip mūsų nėra Latvijoje ir Estijoje. Jos veikia tik Lenkijoje, Italijoje bei Turkijoje, bet pastarųjų kokybė prasta – negali daiktas kainuoti tiek, kiek žaliava jo gamybai.
– O kaip Kinijos prekės, juk prieš dešimt metų Europos tekstilininkai buvo sukilę prieš kinams taikomas lengvatas?
– Kai vadovavau Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijai, sukėliau skandalą Briuselyje. Tuometis Europos Sąjungos prekybos komisaras Peteris Mandelsonas ragino plačiau atverti rinką kinų prekėms, nes esą reikia pagalvoti apie tos šalies vaikus.
Pasakiau komisarui: „Jūs pirmiau pagalvokite apie Europos vaikus.“
– Tada daug įmonių buvo perkelta į Kiniją, ji viliojo pigia darbo jėga.
– Ir aš ketinau Kinijoje atidaryti fabriką, išvežti stakles. Mačiau, kokiomis sąlygomis ten darbininkai gyvena. Vienu gultu dalijosi trys žmonės: vienas miegojo po naktinės pamainos, kitas dirbo, o trečias kažkur vaikščiojo mieste.
Kinijos valdžia siūlė mums geras nuolaidas elektros energijai. Bet už tai paprašė pastatyti bendrabutį ir stadioną. Susimąsčiau: kodėl turiu statyti svetimiems, geriau gimtinėje daugiau darbo vietų sukursiu.
– Po rugpjūčio 24-osios, vadinamojo juodojo pirmadienio, kai smuko Kinijos akcijų rinka, turbūt džiaugiatės, kad neturite ten gamyklos?
– Jei ten stovėtų mūsų gamykla, iš tiesų būtų neramu. Yra dar viena priežastis – darbo jėga ten pabrango.
Iš Kinijos jau bėgantys tekstilininkai prašo mūsų pagalbos, tik ir čia specialistų trūksta.
Sukrėtė bičiulio netektis
– Neseniai iš gyvenimo pasitraukė buvęs ilgametis jūsų bendradarbis 61-erių V.Majauskas. Buvote draugai. Kas jį palaužė?
– Pamenu, kaip Viktoras atėjo į „Audėją“. Turėjo du mažus vaikus, bet neturėjo kur gyventi.
Aš ėjau į partijos komitetą prašyti jam būsto. Viktoras gavo butą, mokėsi, stengėsi ir greitai viską išmoko.
Kai jam pasiūlė vadovauti kitai įmonei, nupirkau jo turimą „Audėjo“ akcijų dalį. Mes susitikdavome, po taurelę pakeldavome. Bet jis nepiktnaudžiavo alkoholiu.
Mane labai sukrėtė bičiulio savižudybė. Nežinau, kas jam užėjo, gal pavargo nuo moterų?
– Jūs taip pat esate turtingas, ar sulaukiate moterų dėmesio?
– Gal ne dėl turtų jos man dėmesį rodo? Reikia turėti stabdžius, nesiblaškyti.
Su antrąja žmona Raimunda mes jau 20 metų esame kartu. O amžiną atilsį mano pirmąją žmoną Staselę vėžys sugraužė.
Su Raimunda mane supažindino kaimynai, mūsų pomėgiai panašūs.
Dabar galime abu mėgautis gyvenimu, nes per daug metų tam užsidirbome.
Vaikščiojo tarsi po minų lauką
Net 48 metus prie įmonės vairo praleido ir gyvąja legenda vadinamas Lietuvos elektrinės vadovas, jos statytojas Pranas Noreika.
Lietuvos elektrinei jis vadovavo nuo 1962 iki 2010 metų. P.Noreika 1977–1990 m. dirigavo ir Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statybai.
„Džiaugiuosi, kad dar galiu savimi pasirūpinti ir paeiti su lazda – kojos mano silpnos, jėgos senka. Iš mano bendraamžių ir bendražygių liko jau mažiau nei pusė gyvų“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo 87 metų P.Noreika.
Darbą elektrinėje pašnekovas palygino su vaikščiojimu po minų lauką – toks jis buvo įtemptas.
Paklaustas, ar buvo sunku vadovauti Lietuvos elektrinei ir jos statybai, P.Noreika susimąstė: „Vadovauti yra paprasta. O mes tada sunkiai dirbome. Viskas keitėsi, reikėjo prisitaikyti. Bet mes turėjome gyvenimo tikslą – laukuose pastatyti elektrinę.“
Išėjęs į pensiją jis džiaugėsi darbais sode.
„Dabar jau nebėra jėgų sodinti ir prižiūrėti augalus. Užtat daug džiaugsmo man teikia du proanūkiai“, – pasidžiaugė legendinis elektrėniškis.
