Prieš pusmetį Kaune įsikūręs verslininkas Dainius Lanauskas įsitikinęs, kad ir Kaune gyventi galima. Vyras iškeitė sostinę į Kauną dėl to, jog yra įsitikinęs, kad čia gyvenimo kokybė kur kas geresnė nei Vilniuje.
Tačiau tai, kad kauniečiai pagrįstai galėtų didžiuotis miestu ir iš jo neemigruotų jauni žmonės, verslininko nuomone, labiausiai priklauso nuo pačių kauniečių. Dideli darbai prasideda nuo mažų žingsnių – įsitikinęs verslininkas.
Todėl jis, norėdamas, kad Kaunas būtų išskirtinis, užsiima įvairiais socialiniais projektais. Prie jų, D.Lanausko nuomone, aktyviau galėtų prisidėti ir miesto valdžia.
– Esate kilęs iš Alytaus. Daug metų gyvenote Vilniuje. Kodėl persikėlėte į Kauną? – „Laikinoji sostinė“ paklausė D.Lanausko.
– Nuo 16 iki 19 metų studijavau dabartiniame Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultete. Įgijau baldininko specialybę. Vėliau mokiausi Vilniaus dailės akademijoje. Gavau skuptoriaus diplomą ir 15 metų gyvenau sostinėje.
Tačiau Kaune gyveno penkios mano giminės kartos. Širdis sakė, kad turiu šaknis įleisti būtent čia. Vėliau tai jau diktavo ir protas. Supratau, kad Kaune galima susikurti geresnę gyvenimo kokybę nei Vilniuje.
Vilnius suplanuotas chaotiškai. Kauno senamiestis ir naujamiestis išdėstyti planingai ir kompaktiškai. Naujamiestis šiek tiek primena Niujorko mikrorajonų planą.
Taip pat Kaunas turi išskirtinę gamtą – Nemuno ir Neries santaką, Aleksotą, Žaliakalnį.
Be to, Kauno centre įsigyti erdvų butą galima už tokią kainą, kiek kainuoja būstai Vilniaus Fabijoniškių ar Lazdynų mikrorajonuose.
Mane žavi kaunietiška gyvenimo estetika. Kaunas išskirtinis tuo, kad turi moderniąją tarpukario architektūrą. Tačiau manau, kad kauniečiai šiek tiek per daug gyvena sentimentais tarpukario laikams. Miestas ir dabar, remdamasis tarpukario tradicijomis, vėl turėtų stengtis būti šiuolaikiškas, modernus.
Kaune deklaruojama, kad tai studentų miestas. Tačiau per mažai galvojama, kaip mieste išlaikyti studijas pabaigusius jaunus žmones, kad šie neemigruotų.
Manau, kad Kaune reikėtų burti jaunų profesionalų bendruomenę. Savivaldybės atstovai galėtų pasirašyti su jaunais specialistais sutartis, jog šie įsipareigoja 5 metus dirbti mieste, kurti savo nedidelius verslus. Miestas už tai jiems galėtų suteikti lengvatines sąlygas gyventi kad ir vaiduokliu virtusiame, bet gyventi pritaikytame „Respublikos“ viešbutyje.
Iš to laimėtų ir jauni žmonės, ir miestas, kuris gautų pinigų per mokesčius.
– Jūs, vos įsikūręs Kaune, pradėjote socialinį projektą „Gražinkime Kauną“. Kokie jo tikslai?
– Manau, kad dideli darbai prasideda nuo mažų žingsnių. Kaune matau nemažai aktyvių bendruomenių. Tačiau neretai jų nariai tarsi verda savo sultyse, dejuoja, kad mokesčių mokėtojų pinigai nuteka į Vilnių, dėl įvairių savo bėdų kaltina sostinę, neva ji neduoda lėšų veiklai.
Daug ką galima padaryti savo pačių jėgomis, svarbu suprasti, kad tik nuo mūsų priklauso, kaip atrodo miestas.
Mano socialinio projekto nariai šiuo metu yra sumanę iniciatyvą restauruoti vieno seno tarpukariu V.Putvinskio gatvėje statyto pastato duris. Vadovaujuosi sudužusio lango principu. Jei pastate bus išdaužtas vienas langas, netrukus bus išdaužti ir kiti. Siekiu atvirkštinio efekto. Jei bus restauruotos vienos durys, gal tai pamatę žmonės panorės ir patys tai padaryti.
Gal atnaujintas unikalias duris pamatę gyventojai panorės atnaujinti ir savo pašto dėžes, kitas smulkias fasado detales. Turime suprasti, kad reikia rūpintis ne tik savo būstų vidumi, bet ir pastatų stogais, fasadais. Tik tada visas miestas po truputį gražės ir galėsime mažiau skųstis.
Prie to, be abejo, turi prisidėti ir savivaldybė. Galėtų galioti panašus principas, koks dabar pritaikytas daugiabučių renovacijai. Renovacija atliekama, o gyventojams dalis jos išlaidų kompensuojama.
Tas pats turėtų vykti ir su tarpukario pastatais. Paveldo saugomų pastatų fasadai galėtų būti restauruojami už miesto biudžeto pinigus.
Vėliau dalį jų turėtų sumokėti gyventojai. Suprantu, kad politikams tai būtų nepopuliarus žingsnis, bet, galvojant apie miesto ir gyventojų gerovę, jiems reikėtų pabandyti tai išaiškinti, įtikinti.
– Kaip kauniečiai reaguoja į jūsų norą burti bendruomenes, kurios prisidėtų prie Kauno gražinimo?
– Manau, kad kauniečiai pakankamai aktyvūs. Galbūt trūksta idėjų, kaip miestą padaryti patrauklesnį. Bet kai jomis pradedi dalytis, bendraminčių netrūksta.
Dalyvaujame viename naujame projekte. Pavasarį kauniečiai turėtų pamatyti, kaip siekiama gaivinti Laisvė alėją. Joje turėtų atsirasti įdomūs suolai ir kitokių detalių.
Šia iniciatyva Laisvės alėjos verslininkai ir ten esančių teatrų atstovai susidomėjo ir aktyviai ją remia. Taip pat ji patinka ir miesto valdžiai. Manau, kad ir verslininkams, ir savivaldybės atstovams reikia platesnio požiūrio, kaip gerinti gyvenimo kokybę Kaune, o ją palaikančių kauniečių tikrai atsiras.
