Kaip pasakoja patys darbuotojai, čia jie jaučiasi kaip namuose, vieni kitus gerai pažįsta, o vadovai bėdai ištikus visada išties pagalbos ranką. Ne veltui Kėdainių konservų fabrikas yra gavęs ir padėką už socialiai pažeidžiamų asmenų integravimą į darbo rinką. Tai tik liudija, kad įmonės vadovas Vygantas Vanagas dėmesingas ir savo ilgamečiams darbuotojams bei neabejingas ir gyvenimo nuskriaustųjų atžvilgiu.
Kone dvi dešimtis metų fabrike dirbanti Dalia Aleknavičienė neslepia, kad likimas jai ir jos šeimai nebuvo gailestingas – su vyru išsiskyrusi ir geresnio gyvenimo ieškojusiai jos mamai nepasisekė – naujasis gyvenimo draugas prieš moterį smurtavo, jos tuo metu dar tik septyniolikos Dalios ir keleriais metais jaunesnio brolio akivaizdoje.
Dabar keturiasdešimt vienerių moteris sako labai anksti sužinojusi ką reiškia būti alkanai, išsigandusiai ir neretai priklausomai nuo girtauti pradėjusios mamos bei jos naujojo gyvenimo draugo malonės – labai dažnai namuose nebūdavo ką valgyti, mamai, ne itin gerai sutarusiai su patėviu, alkoholis tapo svarbesnis nei savi vaikai, mes su broliu ėjome uždarbiauti, kad nebūtume alkani, kad turėtume atliekamą centą nusipirkti drabužiui, niekuomet nebijojau darbo, o kai neblaivus sugyventinis eilinio buitinio konflikto metu negyvai dėl alkoholio sumušė mamą ir sėdo už tai į kalėjimą, supratau, kad nuo šiol už save ir brolį esu atsakinga tik aš pati. Pagalbos nėra iš ko laukti“ – liūdnai pasakoja Dalia sako tuo metu priėmusi, kaip vėliau išaiškėjo vieną teisingiausių sprendimų savo gyvenime – įsidarbino žaliavų paruošėja Kėdainių konservų fabrike – čia sėkmingai dirba iki šiol.
Kartojo mamos likimą
„Niekuomet nesigailėjau dėl savo sprendimo, kolegos buvo mano draugai, vadovai ištikus bėdai ištiesdavo pagalbos ranką. O bėdos netruko aplankyti“ – atvira moteris. Dalia ištekėjo, pagimdė dukrą, tačiau šeimyninis gyvenimas, kaip ir jos mamai, deja, nesiklostė – vyras smurtavo, gėrė. „Ne kartą bandė įtraukti ir mane, tačiau pernelyg gerai žinojau kaip alkoholis griauna gyvenimą, iki šiol naktimis sapnuoju žuvusią mamytę... Ne, tokio kelio rinktis aš nenorėjau, išsiskyriau su vyru ir panirau į darbą, pagalbos iš sutuoktinio nesulaukiau, viską ką gyvenime pasiekiau, pasiekiau pati, sunkiu darbu“ – pasakoja ji. Moteris prašydavo leisti jai dirbti viršvalandžius, o suradusi moterį, kuri prižiūrėjo jos dukrą dirbo ir pamaininį darbą. „Viską nešti ant savo pečių buvo sunku, guodė tik žinojimas – du kartus per mėnesį gausiu užmokestį, jei pritrūks pinigėlių, galiu pasiskolinti iš kaimynės ar draugės ir tikrai galėsiu ir turėsiu iš ko skolą gražinti. Gal kitam ir sunku bus suprasti, tačiau po tokių likimo smūgių stabilumas man buvo labai svarbus. Kaip ir žinojimas, kad visada turėsiu darbą ir už ką nupirkti dukrai pavalgyti“ – tikina moteris.
Fabrike vieni kitų bėdas žino ir padeda
Kaip pasakoja Kėdainių konservų fabriko gamybos direktorė Danutė Paškevičienė, apie sudėtingą ir sunkų Dalios gyvenimą ji visuomet žinojo ir kiek galėdama tiek ji tiek jos kolegos visuomet padėjo –“čia gyvename kaip viena labai didelė šeima, ir jei tik visi žmogės būtų tokie darbštūs, patikimi ir mylintys savo darbą kaip Dalia, tikrai visi būtų daug laimingesni. Ji daug išgyveno ir nepasidavė, nenuėjo šunkeliais, priešingai – atrado savyje jėgų vėl ir vėl pradėti gyvenimą iš naujo. Deja, tačiau toli gražu ne kiekviena moteris ryžtasi skirtis su smurtaujančiu vyru, žinodama, kad liks su mažu vaiku visai viena. O ji išsiskyrė.
Ir, žinome, gyvena tikrai tvarkingai, yra atsakinga tiek namuose, tiek darbe. Esame ir Dalios dukrą vasarai įdarbinę – mergaitė įstojo mokytis į aukštąją mokyklą Vilniuje ir norėjo užsidirbti pinigėlių, kad mamai būtų lengviau. Ar galėjome jai nepadėti“ – sako ponia Danutė. Ji pasakoja ir apie dar vieną Kėdainių konservų fabriko darbuotoją – penkiasdešimt devynerių Jadvygą Charmanskienę – keturių vaikų mama, dirbusi vienos žemės ūkio bendrovės direktore, šiai bankrutavus ilgiau nei šešerius metus negalėjo susirasti darbo, o gausi šeima balansavo ties skurdo riba.
Keturių vaikų mama darbo rinkoje tapo nebereikalinga
„Vos trisdešimt penkerių netekau direktorės darbo vienoje žemės ūkio bendrovėje – ji bankrutavo“ – pasakoti savo nelinksmą istoriją pradeda beveik šešiasdešimties sulaukusi Jadvyga –“įmonei bankrutavus buvau dar jauna, tad tikėjausi greitai susirasti kitą darbą ir finansiškai prisidėti prie traktorininku dirbančio vyro algos, tačiau ėjo mėnuo po mėnesio, vėliau metai po metų, o darbo vis neradau. Namuose – keturi vaikai, didelis ūkis, keldavausi auštant ir bėgdavau sužiūrėti gyvulių, nudirbusi ir kitus darbus rūpinausi šeima ir vis nepraradau vilties susirasti darbą, nes pinigų mūsų šeimai katastrofiškai trūko – balansavome ties skurdo riba“ – liūdnai pasakoja moteris. Tačiau tuomet pažįstama išgirdo, kad Kėdainių konservų fabrikas ieško darbuotojų, moteris iš karto nukeliavo į darbo pokalbį –“nepatikėsite, kokia buvau laiminga, kai po tiek metų nesėkmingų darbo paieškų, pagaliau vėl galėjau dirbti.
Pasijutau žmogumi. Vėl galėjau prisidėti prie vyro algos, o situacija šeimoje ženkliai pagerėjo. Nežinau, kaip būčiau gyvenusi toliau, jei ne darbas čia“ – pasakoja jau tryliktus metus fabrike dirbanti ir kolegų bei vadovų pasitikėjimą užsitarnavusi moteris. Ji neslepia, po ilgų bedarbystės metų ramybė ir pasitikėjimas savimi grįžo į jos širdį – stabilus darbas, laiku, du kartus per mėnesį gaunamas atlyginimas – itin svarbūs dalykai jos gyvenime.
