Prieš aštuonerius metus prekybos namų „Askold“ komercijos direktorius H.Drozdas paliko savo postą ir tapo Vipul Phra Dhamma vienuoliu. Dabar jis dėsto Dipabhavano meditacijos centre, kuris yra Tailando saloje Samui.
Kas jį atviliojo į kalnų vienuolyną?
Gimiau Varšuvoje, paprastoje darbininkų šeimoje, ir nuėjau įprastą kelią: mokykla, technikumas, kuriame įgijau elektronikos specialybę. Tačiau pagal specialybę nedirbau nė dienos — visą laiką užsiėmiau prekyba. Praeityje aš labai vertinau pinigus ir jau būdamas 19 metų pradėjau prekiauti biržoje. Kaip tik 1991 metais Lenkijoje duris atvėrė birža ir atsirado brokerių kompanijos.
Juokinga prisiminti, kaip tai vyko. Apie internetą niekas nežinojo. Kotiruotės būdavo publikuojamos laikraščiuose, o prašymai pateikiami telefonu. Kiekvieną rytą skambindavau į brokerių kompaniją ir pateikdavau prašymą. Knygų apie finansus taip pat nebuvo. Tačiau rinka augo, ir aš iš to uždirbau kelis tūkstančius dolerių — neblogi tais laikais pinigai. Jie man labai pravertė vėliau Rusijoje, 1998 metais…
Prekyba biržoje reikalavo daug laiko, ir aš pradėjau dirbti gamyboje — iš pradžių paprastu pakuotoju arbatos kompanijoje, po pusmečio — prekybos atstovu. Vienas iš mano naujų pažįstamų dirbo su konditerijos kompanija „Lorenz Bahlsen“. Jis kaip tik pasiūlė man: „Važiuokime į Rusiją, tai bekraštė šalis, atvira rinka, pas juos ten nieko nėra.“ Ir mes išvykome.
Jokio plano neturėjome, kalbos nemokėjome, ryšių – jokių. Tai buvo asmeninė avantiūra. Tačiau mums viskas pavyko. 1996 metais pradėjome Rusijoje prekiauti „Lorenz Bahlsen“produkcija: užkandžiais, sausainiais, vafliais. Įregistravome įmonę, paskyrėme jos direktore rusę ir pradėjome mašinomis iš Lenkijos gabenti produkciją. Piteryje perkraudavome į vagonus ir išsiųsdavome į regionus.
„Otkatas“ ir „kidalovo“
Užsieniečiai turėjo pirmenybę. Visos parduotuvės, visi prekybos tinklai dirbo už kyšius ir „otkatus“. Tiesiog kartais tai tiesmukai buvo vadinama kyšiu, kartais – „otkatu“, o kartais civilizuočiau – „įėjimo premija“. Aš, kaip užsienietis, apsimesdavau, kad nieko nesuprantu.
„Gerai, mes nieko prieš užmokėti jums 2 proc. grynaisiais, bet jūs suprantate, kad tai ne mūsų produkcija. Ką mes vokiečiams apie tai papasakosime? Mes sumokėsime, be problemų, tik pasakykite, ką mums vokiečiams sakyti? Kur, kokiame sąmatos skyriuje nurodyti „otkato“ eilutę?“ – prisispyręs kamantinėjau rusą direktorių. Tas padūsauja, padūsauja ir numoja ranka: „Ai, duokite taip.“
Galvoju, kad rusai tiesiog nenorėjo prarasti įvaizdžio prieš užsienietį. Netgi kai pradėjo civilizuotai tvarkyti reikalus, kai pradėjo forminti sutartis, kuriose buvo įrašoma „įėjimo premija“, tai padėjo.
Žodį „kidalovo“ mes taip pat greitai išstudijavome.
Tiesa, jokio ypatingo siaubo nebuvo. Ėmė prekes prašydami atidėti mokėjimą, sumokėdavo po 15 dienų, o po pusmečio – pusę sumos, o kartais ir visai nemokėdavo. Ką gi, mes pradėjome šia riziką įtraukti į produkcijos kainą.
O tada atėjo 1998- ieji, Rusiją užklupo devalvacija, ir mūsų kompanijai skubiai prireikė dolerių — atsiskaityti su tiekėjais, kurie nieko nenorėjo girdėti apie rusų problemas. Štai čia mano pinigai ir pravertė — aš investavau daugiau kaip 10 tūkst. dolerių ir tapau kompanijos bendraturčiu. Tačiau verslininkas iš manęs buvo ne koks. O tada tokios galimybės buvo! Vienas mano draugas, lenkas, jomis pasinaudojo. Jis man kalbėjo: „Hubertai, reikia važiuoti į poligoną. Sovietinės armijos daugiau nėra, o tankai liko.“
Siūlė juos pjaustyti dalimis, gabenti į Lenkiją ir atiduoti į metalo laužą. Aš turėjau gerus kontaktus geležinkeliuose. Tačiau nepanorau. O jis iš to užsidirbo.
Piteryje aš buvau gana pasiturintis žmogus, gaunantis daugiau nei vidutines pajamas – turėjau mašiną, nusipirkau butą, paskui – dar vieną…
Aš niekada nedirbau dėl pinigų. Tik dėl kaifo, tik – dėl azarto, tik todėl, kad buvo įdomu.
Tačiau interesas prigeso. Iš firmos išėjau 2006 metais — supratau, kad šis gyvenimo etapas praėjo. Tuo metu išsiskyriau su žmona. Pradėjau galvoti, ką daryti toliau, kaip ir dėl ko gyventi.
Kurį laiką, vėlgi dėl to paties intereso, dirbau taksistu, „dušmanu“. Taksistai turi savo mafiją, visos vietos yra paskirstytos ir kainuoja nemažai pinigų. Prieina prie manęs Sukilimo (Vosstanije) aikštėje vyresnysis ir klausia, ką aš čia veikiu, kaip drįstu stovėti? O paskui pasipila daug įdomių žodžių. Ir pabaigoje: „Tu ką, rusiškai nesupranti?“
Aš jam sąžiningai atsakau: „Ne itin gerai, aš gi užsienietis.“ Taip ir susipažinome. Paskui paaiškėjo, kad jo senelė iš Lenkijos. Vėlgi – man daug leisdavo, nes aš užsienietis. Davė vietą Nevskio prospekte, Sukilimo aikštėje. Tai buvo įdomus laikas: susipažindavau su žmonėmis, pažindavau juos.
Kelias į save
Tuo metu pradėjau praktikuoti meditaciją. Budizmas labai panašus į verslą. Galima būti geru teoretiku, tačiau neturėti jokio verslo. Galima vesti seminarus ir mokyti kitus, kaip uždirbti pinigus, bet pačiam būti neturtingam. Religijoje – tas pats. Galima tikėti, bet nesugebėti to pamatyti, padaryti, patirti. O kitas gali nieko nežinoti, bet jausti, kas yra teisinga, o kas ne.
Verslas – tai praktika, o ne teorija. O budizmas — tai laimingo gyvenimo praktika. Tai išgyvenimo kelias, o ne žinios ar mokėjimas. Jeigu mes praktikuojame meditaciją, jeigu mes ugdome atidumą, sąmoningumą, paleidžiame savo norus, tai pradedame laimingai gyventi. Mes valdome savo gyvenimo verslą. Aš negaliu tvirtinti, aš ne profanas, bet tikiu, kad budistinė praktika gali daryti gyvenimą laimingesnį visose srityse – ir šeimoje, ir darbe.
Kodėl aš nusprendžiau tapti vienuoliu? Anksčiau mano gyvenimas buvo panašus į buriavimą — ant bangos keteros, greitai, įdomiai. Tačiau aš nutariau užsiimti nardymu — tuo pačiu, tik giliau. Kitos emocijos, kitos mintys, kiti jausmai. Budistinė praktika — tai nardymas savyje. 2006 metais Piteryje radau tajų vienuolį, kuris padėjo man tapti budistų vienuoliu. Tai nesunku ir dargi patogu — tai galima padaryti bet kuriam laikui. Bet kuriuo metu aš galiu nusivilkti oranžinį apsiaustą ir grįžti į pasaulietinį gyvenimą.
Pastaruosius ketverius metus esu Dipabhavano meditacijos centro mokytojas. Mokau žmones medituoti, supažindinu su budizmo praktika ir principais ir pagaliau – su tuo, kaip tapti laimingesniam. Kuo įdomus budizmas? Jame nėra dogmų. Ir kiekvienas gali pasiimti tai, ką mano esant reikalinga. Kas nors atliks Aanapanasati (koncentracija ir savo kvėpavimo stebėjimas. — „Forbes“.) meditaciją, kas nors — mylinčio gerumo meditaciją, plėtos užuojautą. Aš prieš tai, kad žmonės klijuotų sau etiketes – aš geras, aš praktiškas, aš krikščionis, aš budistas. Visa tai skiria žmones, sukelia konfliktus ir visuomenėje, ir žmogaus viduje.
Kai mes praktikuojame budizmą, galime matyti, kaip išsipildo karmos įstatymas. Paprasčiau kalbant, tai priežasties ir pasekmės įstatymas. Jį labai paprasta suprasti. Kiekvienas mūsų poelgis, kiekvienas žodis, kiekviena mintis, ketinimas ir noras sukelia kažkokį kitą vyksmą. Viskas, ką mes darome, palieka atspaudą mūsų širdyje ir prote. Labai dažnai verslas ir pinigai sukietina žmonių širdis, tokie žmonės vis mažiau kreipia dėmesį priemones, jiems svarbiausia tikslas. Ir tai persikelia į šeimos ir draugystės lygmenius.
Neįmanoma versle būti griežtam, o namuose – minkštam ir dvasingam. Būtent tokius žmones kviečiame į mūsų centre organizuojamas rekolekcijas. Mūsų mokiniai tyli visas septynias rekolekcijų dienas – kalbėtis negalima netgi buitinėmis temomis. Be to, uždrausta naudotis bet kokiomis elektronikos priemonėmis (visos jos atiduodamos į saugojimo kamerą), skaityti, rašyti. Tokios sąlygos sukurtos tam, kad galėtume kuo daugiau laiko skirti savęs pažinimui. Maždaug septynias valandas per dieną mes medituojame. O po to, kai sugrįžtame į savo gyvenimą, matome, ką reikia pakeisti ir pagerinti, o ko reikėtų atsisakyti. Rekolekcijos – tai vienu metu ir sanatorija, ir sielos sporto salė.
Vienuolio gyvenimas
Aš žinau, kad daugelis kalba apie tai, jog išeiti iš gyvenimo ir tapti vienuoliu – vadinasi, pabėgti. Tačiau nieko nekeisti savo gyvenime, kai akivaizdžiai iškilo būtinybė, ir iš įpročio tempti neįdomią verslo savininko grandinę – tai jau pabėgimas. Tai permainų baimė.
Aš neturiu svajonės, neturiu santaupų, neturiu minčių ir apgailestavimų dėl praeities – ir nėra planų. Bet aš įsitikinęs, kad jeigu panorėsiu, lengvai grįšiu į pasaulietinį gyvenimą.
Aš nesijaučiu bejėgis. Vėl galiu užsiimti prekyba. Per aštuonerius vienuolystės metus buvo tik vienas momentas, penkiasdešimt minučių, kai svarsčiau — ar sugrįžti? Bet man įdomu tęsti šį kelią. Aš daug medituoju, ir tai niekada nepabosta.
Aš sukėliau daug skausmo kitiems žmonėms, tačiau nejaučiu kaltės. Todėl, kad ji tempia mus atgal į praeitį. Aš stengiuosi išsiugdyti atsakomybės jausmą. Puikiai suprantu, kad dabartis bet kuriuo metu gali baigtis. Aš turiu tik šiandieną, kurią galiu užsiimti praktika. Tik šį rekolekcijų centrą, tik šias sąlygas, kad galėčiau padėti žmonėms. Gali būti, kad po mėnesio nieko neliks. Jaučiuosi atsakingas už tai, ką šiuo metu galime daryti.
Negalvokite, kad vienuoliai — tai tokie atsiskyrėliai ir fanatikai. Aš turiu vienuolių draugų, mes diskutuojame įprastomis temomis. Kokiame vienuolyne kokios taisyklės, koks yra vienuolyno dvasinis mokytojas, kas kur keliavo. Tailande vienuoliai daug kalba apie politiką, ji čia įdomi, dažnai vyksta perversmai. Kalbame apie naujus mobiliuosius telefonus, apie naujoves.
Vienuoliams dažnai dovanoja pinigų, ir kai kurie nusprendžia jais pasinaudoti. Kadangi mes turime mažai asmeninių daiktų ir mums nieko ypatinga nereikia, mes tiesiog gyvename, o pinigai kaupiasi.
Sutaupo vienuolis pinigų ir nusiperka nešiojamąjį kompiuterį arba kokį nors „iPhone“.
Tiesa, su technika aš visai nedraugauju, turiu paprastą kompiuterį ir telefoną, kuriam jau daugiau kaip aštuoneri metai. Aš turiu vieną rimtą pomėgį — žaisti šachmatais. Kartais, tiesa, labai retai, žaidžiu šachmatais internete.
Iš mokinių girdėjau, kad dabar Rusijoje krizė, daugelis bankrutuoja. Nenoriu patarinėti, nes žmonės, kurie skaito „Forbes“, kur kas sėkmingesni verslininkai nei aš. Man tiesiog įdomus vienas klausimas. Žinau, kad nė vienas protingas investuotojas neinvestuos visų pinigų į vieną įmonę, nepirks tik vienos įmonės akcijų. Ir štai gyvenime mes kartais visą egzistencijos prasmę, visas emocijas investuojame į vieną – tarkime, savo verslą. Kodėl investicijas mes diversifikuojame, o gyvenimo – ne? Gyvenimas kur kas svarbesnis už verslą.“
