Taksidermininkus vadina zoologiniais skulptoriais. Jų kasdienis darbas – gaminti paukščių ir žvėrių iškamšas, daryti žuvų ir kitų gyvūnų preparatus.
Tado Ivanausko zoologijos muziejaus biologinių preparatų dirbtuvių vedėjas 62 metų Vasilijus Vasiliauskas į taksidermijos pasaulį nėrė prieš 46 metus. Dar būdamas šešiolikmetis jis išminties sėmėsi iš senbuvių, buvo laborantu, vėliau vyr. laborantu, o dabar pats vadovauja keturių specialistų komandai, vienas iš pavaldinių – V.Vasiliausko jaunėlis sūnus Vygandas.
Visi jie „tokie patys“ – vaikystėje slaugę sužeistus paukštelius, mokykloje žavėjęsi biologijos pamokomis, o vos ją baigę įsiprašę į Tado Ivanausko zoologijos muziejaus Kaune taksidermijos dirbtuves.
Pabėgo iš profesinės mokyklos
„Teko gyventi ir vaikų namuose, ir internate. O ten, baigus aštuonias klases, visiems reikėjo stoti į profesinę mokyklą. Man ten nepatiko, nenorėjau būti dažytoju. Pabėgau. Įkalbinėjo mokytis kranininko amato.
Bet dar internate rūpinausi gyvuoju kampeliu. Net vasaromis, kai kiti išvykdavo į stovyklas, ten likdavau. Tad įsiprašiau muziejų, kuriam reikėjo laborantų“, – kaip įgyvendino vaikystės svajonę, pasakojo dirbtuvių vadovas.
Kurį laiką V.Vasiliauskas buvo atsitraukęs nuo taksidermijos – buvo įnikęs į paukščių žiedavimą.
„Tačiau po kurio laiko vėl grįžau. Pradėjau vadovauti dirbtuvėms“, – pasakojo kaunietis.
Anot jo, tuomet, septintąjį dešimtmetį, buvo taikomi paprasti metodai darant iškamšas – naudojamas molis maketui padaryti, pjuvenos, linai.
„Vėliau metodai tobulėjo, važinėjo mūsų specialistai po pasaulį, tad pradėjome diegti metodus, kurių anksčiau nežinojome. Pradėjome naudoti poliuretaną, stiklo audinį, dervą. Po truputį yrėmės į priekį. 1996-aisiais latviai, pamatę mūsų darbus, pakvietė į taksidermijos čempionatą. Visi mūsų darbai grįžo nugalėtojais“, – pasakojo V.Vasiliauskas.
„Pirma vieta yra mėlyna, antra – raudona, trečia – geltona, – rodydamas į apdovanojimus, sukabintus ant sienos darbo kabinete, aiškino dirbtuvių vadovas.
Dirba kaip chirurgai
Paukščiai, strirnų, šernų galvos, lapės, šakalai, žuvys – tokie darbai rikiuojasi dirbtuvėse. Per metus meistrai padaro apie 115 iškamšų. Toks darbas nėra skubrus, mat skubėdamas tik sugadinsi iškamšą. Tarkim, šerno iškamšą padaryti užtrunka pusmetį.
Čia darytos antilopės, panteros, liūto, orangutango, žirafos iškamšos.
Dirbtuvėse galima išvysti tuos daiktus, kuriuos naudojame namuose. Meistrų įrankiais tampa plaukų džiovintuvas, dulkių siurblys, čia pat rikiuojasi įvairiausių dydžių žirklių kolekcija.
„Kartais dirbame ir kaip chirurgai“, – šypsosi V.Vasiliauskas.
Kartais į meistrų dirbtuves užsuka ir žmonės iš gatvės prašydami padaryti mylėto augintinio iškamšą. Dėl nugaišusios kanarėlės verkiančiam vaikui čia nepasako „ne“. Tačiau kačių ir šunų iškamšų meistrai nedaro.
„Juk augindami šunį ir pamatę tokios pat spalvos, tokio pat dydžio dvidešimt šunų iškart atskirtumėte saviškį. O darant iškamšą šuns mimikos neatkartosi, kas labai svarbu, kai tai tavo augintinis, išeitų tiesiog šuo. Juolab vaikas verktų žiūrėdamas į iškamšą. Todėl patariame geriau užkasti, gėlytę ant kapo pasodinti“, – kodėl atsisako tokio darbo, paaiškino V.Vasiliauskas.
Teko paaiškinti, kuo dirba
Vienas iš V.Vasiliausko pavaldinių – jo sūnus 27 metų Vygandas Vasiliauskas.
Kai pažindinasi su merginomis, šypsosi jaunasis V.Vasiliauskas, jos sutrinka išgirdusios, kokia jo profesija.
„Ir to žodžio paprastai nežino. Paaiškinu, kad darau iškamšas. Bet jaunų taksidermininkų yra mažai. Per varžybas Lietuvoje išvis susirenka apie dvidešimt kolegų“, – sakė Vygandas.
Dabar jis ruošia lapės iškamšą. Lapės ir kiaunės – nuo jų jaunasis Vasiliauskas pradėjo dar būdamas paauglys, šie gyvūnai – mėgstamiausi ir iki šiol.
„Ir tėtis, ir mama mėgsta gamtą, tėtis – medžiotojas, žvejys, tad ir aš visu tuo užsikrėčiau“, – šypsojosi vaikinas, pakėlęs galvą nuo kailių siuvinio.
„Taip, reikia mokėti ir siūti, ir lipdyti, ir suvirinti. Ir statybininku, ir menininku būti tenka“, – pridūrė Vygandas, kuris nuo mažų dienų buvo dažnas svečias tėvo darbovietėje.
Jau kaip rimtas specialistas dirbtuvėse jis dirba nuo 2008-ųjų.
Nors tėvo ir sūnaus profesinio kelio pradžia buvo panaši – abu nuo mažumės pradėjo domėtis iškamšų gamyba, vėliau viskas klostėsi kiek kitaip. Sūnus, baigęs bendrojo lavinimo mokyklą, iškart stojo į Aleksandro Stulginskio universitetą studijuoti ekologijos ir ją jau baigė, o tėvas mokytis universitete susiruošė gerokai po mokslų mokykloje – aukštąjį išsilavinimą įgijo prieš dešimt metų, baigė tą pačią ekologiją.
