Džiaugiasi rezultatais ir stambių bendrovių dėmesiu
Pasak vieno iš „DealLink“ įkūrėjų Emilijaus Vinčos, plėtra į Baltijos šalis buvo iš anksto suplanuota ir jos tikslingai siekta. Anot jo, itin svarbūs buvo pirmieji veiklos mėnesiai Lietuvoje. Tuomet paaiškėjo, kiek iš tiesų tokia paslauga yra reikalinga verslui.
Per palyginti trumpą veiklos laikotarpį į „DealLink“ teikiamą paslaugą dėmesį jau atkreipė ne tik smulkiosios ar vidutinės Lietuvos įmonės, bet ir rinkos milžinai – „Lidl“, IKEA, CSC, „Eurovaistinė“ ir kt.
„Mus ypač džiugina tai, jog „DealLink“ savo veiklos rodikliais, pasiektais per pusmetį, lenkia rinkos senbuvius. Mūsų sistemoje per darbo dieną paskelbiami 3–4 pirkimai, kurie vidutiniškai sulaukia daugiau nei 3 tiekėjų pasiūlymų. Tiesa, buvo atvejų, kai dėl pirkimo sandorio konkuravo ir dvi dešimtys paslaugų ar prekių tiekėjų.
Tai būdinga tais atvejais, kai perkamos labai paplitusios paslaugos, daugelio parduodama produkcija arba pirkimo vertė siekė labai dideles sumas“, – sakė E. Vinča ir patikslino, jog bene didžiausios vertės pirkimą „DealLink“ sistemoje kol kas paskelbė „Lidl“, kurie ieško įvairių rūšių atliekų tvarkytojų. Kontrakto su jais suma vertinama milijonais.
Anot pašnekovo, tarp įprastų verslo pirkimų pasitaiko ir gana kurioziškų. Vienas tokių – „Swarovski“ kristalų tiekėjo paieška.
„Pamatę sistemoje paskelbtą šį pirkimą, gerokai nustebome. Nesitikėjome, kad kam nors Lietuvoje gali prireikti didelio tokios prekės kiekio. Vėliau sužinojome, kad kristalus perka įmonė, kuri gamina vaikiškus vežimėlius, puoštus minėtais kristalais. Galiausiai, per mūsų sistemą tiekėjas atsirado ir dabar tos dvi įmonės sėkmingai bendradarbiauja“, – šypsodamasis pasakojo „DealLink“ atstovas.
Monopolininkai konkurencijos nenori
E. Vinčos teigimu, sudėtingiausi pirkimai būna tokie, kai įmonės ieško, kas galėtų tiekti vos kelių bendrovių Lietuvoje gaminamą produkciją. Tuomet neįmanoma užtikrinti konkurencijos tarp tiekėjų, o kartu ir garantuoti palankių kainų pirkėjui.
„Pavyzdžiui, cukrus. Jo gamintojų ar importuotojų mūsų šalyje nėra daug, todėl ir sistemoje tiekėjų konkurencija nedidelė. Tokią perkančiajai pusei nepalankią aplinką, manau, galima pagerinti tik plečiant pirkimų sistemos veiklos geografines ribas. Kuo bus daugiau siūlančių įmonių – tuo didesnė konkurencija ir geresnės kainos perkantiesiems. Aišku, vietiniai monopolininkai to labai nenori ir visais būdais bando išvengti“, – tikino pašnekovas ir pridūrė, kad konkurenciją tarp tiekėjų ypač pagyvins ateityje numatoma „DealLink“ plėtra į vieną didžiausių Europos rinkų – Lenkiją.
Teko kovoti su bandymais gudrauti
Kalbėdamas apie Lietuvos įmonių dalyvavimą pirkimuose, skelbiamuose „DealLink“ sistemoje, E. Vinčia pabrėžė, kad kai kurios bendrovės kartais norėjo būti gudresnės už kitas, bet galiausiai pergudravo pačios save. Bent jau taip buvo tol, kol tiekėjai be apribojimų galėjo matyti įmonių, skelbiančių pirkimus, pavadinimus.
„Išsiaiškinome, kad kai kurie gudruoliai tiesiog pažiūrėdavo, kokia įmonė skelbia pirkimą, ir tuomet tiesiogiai jai parašydavo el. paštu info@ adresu ir taip pateikdavo savo pasiūlymą. Aišku, tai neatnešdavo tiekėjams jokios naudos, o ir perkančiosios įmonės reiškę nepasitenkinimą, nes nebuvo laikomasi jų nustatytų taisyklių – pageidavimo visus pasiūlymus gauti vienoje unifikuotoje sistemoje“, – aiškino pirkimų sistemos vadovas.
Pasak jo, pastebėjus nesąžiningą elgesį, buvo nutarta neberodyti konkrečių perkančiųjų bendrovių pavadinimų, o nurodyti tik jų veiklos sritį. Pavyzdžiui, viešbutis, prekybos tinklas ir pan. Tik vėliau, jau faktiškai dalyvaujantiems pirkime, nurodomi užsakovų pavadinimai.
Šiuo metu tiekėjai, norintys dalyvauti „DealLink“ sistemoje paskelbtuose pirkimuose, gali pasirinkti du mokėjimo būdus. Kai mokamas vienkartinis 3 eurų mokestis, leidžiantis dalyvauti viename konkrečiame pirkime, arba kai sutariama dėl 30 eurų sėkmės mokesčio. Jis taikomas laimėjus pirkimą. Pastarasis variantas, anot E. Vinčos, dažniau pasirenkamas stambesniuose pirkimuose, kuriuose dalyvauja daugiau tiekėjų. Tuo tarpu vienkartinio mokesčio galimybe dažniau naudojamasi mažesniuose pirkimuose ir sektoriuose, kuriuose konkurencija ne tokia intensyvi.
