Po teisės studijų Vilniuje Ž.Juška išvyko į Olandiją studijuoti Europos verslo teisės magistrantūroje Radbodo universitete, o šiuo metu jis – teisės doktorantas Leideno universitete (Olandija).
Ž.Juška neslėpė, kad mokykloje arčiau prie širdies visuomet buvo humanitariniai mokslai. „Greičiausiai paveldėjau iš mamos, kuri yra lietuvių kalbos mokytoja. Būdamas mokinys užsiėmiau ir lengvąja atletika, būtent tai padėjo išsiugdyti discipliną“, – apie ryžtą eiti pirmyn septynmyliais žingsniais kalbėjo jis.
– Kokius darbus gyvenime teko dirbti?
– Dvi vasaras praleidau Jungtinėse Amerikos Valstijose, pagal programą „Work & Tavel“ dirbau Atlantoje (Džordžijos valstija). Vėliau metus dirbau advokato Peterio Robinsono padėjėju Jungtinių Tautų (JT) Tarptautiniame Hagos tribunole, byloje dėl buvusios Jugoslavijos ir Radovano Karadžičiaus (pirmojo Bosnijos Serbų respublikos prezidento) nusikaltimų.
Lietuvos pirmininkavimo Europos Tarybai metu atstovavau Lietuvos ambasadai Tarptautiniame baudžiamajame teisme bei kituose Hagos tribunoluose. Teko pabūti Mėlynosios knygos stažuotoju Europos Komisijoje, Konkurencijos direktorate, Kartelių skyriuje. Turėjau galimybę gavęs stipendiją atlikti tyrimą Asserio akademiniame institute Hagoje.
Turiu ir darbo Lietuvoje patirties – advokatų kontoroje „Motieka & Audzevičius“ dirbau teisininku. Šiuo metu JAV pagal Fulbrighto-Schumano programą atlieka tyrimą, kuris yra mano doktorantūros dalis.
– Kada pirmą kartą pagalvojote, kad norėtumėte studijuoti ar dirbti užsienyje?
– Bakalauro studijų pabaigoje apie tai pirmiausia turbūt pagalvojo mano tėvai. Jie visą gyvenimą skatino, kad nereikia neužsidaryti savo kieme – pasaulis yra gerokai platesnis ir įdomesnis. Nors ir būdami paprasti žmonės, jie teigė, kad išleis į mokslą iš paskutiniųjų. Tiek ir tereikėjo – pagavęs tarptautinio profesinio gyvenimo adrenaliną paprasčiausiai nebegali sustoti.
– Ar pamenate savo pirmąją stažuotę užsienyje?
– Pirmoji stažuotė buvo Hagos tribunole, kur vėliau įgijau advokato padėjėjo statusą. Jame atsidūriau atsitiktinai – pradžioje nė neįtardamas, kad tai bus išskirtinis karjeros startas. Pirmą kartą gyvenime supratau, ką reiškia dirbti tarptautinėje aplinkoje.
Komandos vadovai buvo itin draugiški, su jais bendrauju iki šiol. Kartu pietaudavome, vakarieniaudavome, taip pat eidavome alaus bokalo po darbų. Juos gerbiu ir už tai, kad patarė, pagelbėjo gyvenimiškais klausimais. Tribunole mane sužavėjo ir tai, kad visi žmonės yra lygūs. Ar esi teisėjas, ar valytojas – visi vienodai draugiški, sutikęs teisėją koridoriuje gali be baimės pakviesti arbatos.
– Kaip pelnėte Fulbrighto-Schumano stipendiją?
– Dėl šios stipendijos kovojau dvejus metus. Įvertinau, ką stipendijos komitetas norėtų iš manęs išgirsti, – pagal tai ir rinkausi ateities darbus. Manau, svarbūs laimėjimai neateina atsitiktinai.
Ši stipendija išsiskiria iš kitų, nes pagrindinis jos atrankos kriterijus yra dalyvio ambasadoriškosios savybės, kurias jis privalo įrodyti ir sėkmės atveju deramai atstovauti savo šaliai bei ES Jungtinėse Valstijose. Turima darbo Lietuvos ambasadoje patirtis išskyrė mane iš kitų kandidatų. Nors niekur oficialiai neskelbiama, bet tokios stipendijos prioritetas – žmonės, kurie nusipelnę savo šaliai. Taigi atsiradus unikaliai progai įsidarbinti prestižinėje advokatų kontoroje Lietuvoje, nedvejojau. Bankrutavusių Lietuvos oro linijų („FlyLAL“) interesų gynimas prieš latvių „AirBaltic“ ir Rygos oro uostą privertė suklusti stipendijos atrankos komiteto narius, nes ši byla išskirtinė ne tik regiono mastu, ji pasiekė ir Europos teisingumo teismą.
Iki šiol ši stipendija nebuvo suteikta nė vienam lietuviui, o man padėjo tai, kad pasirinkau lietuvišką tyrinėjimo objektą: kodėl lietuviškas grupinis ieškinys gali pasiūlyti sprendimą ES lygmeniu. Niekur oficialiai neskelbiama, bet manau, kad Europos Komisija propaguoja dalyvius, kurie myli savo šalį, ypač jei esi mažos Rytų Europos šalies patriotas.
– Minėjote, kad projekto idėja susijusi su pačia Lietuva, o kalbant apie mūsų tautinį charakterį – kokie jo privalumai ir trūkumai?
– Lietuviai pasižymi paprastu žmogiškumu, kurio pasigendu iš vakariečių ar skandinavų. Pietiečių paprastumas dažniausiai būna apsimestinis.
Kaip lyderiai, lietuviai turi talentą patraukliai dėstyti savo idėjas, o tai priverčia žmones jų klausytis. Pavyzdžiui, dirbant Europos Komisijoje visi geru žodžiu prisimindavo vieną lietuvį, kuris buvo viso skyriaus pažiba. Kokių nors trūkumų įvardyti negalėčiau.
– Kaip apibūdintumėte savo sėkmės formulę?
– Netikiu sėkme – tikiu sunkiu darbu! Sėkmingai karjeros laiptais padeda kopti paprastumas. Stengiuosi būti toks, koks buvau pirmo kurso universiteto suole. Pamenu, baigdamas darbą Hagos tribunole vieno garbaus teisininko paklausiau, ką patartų ateičiai. Jis atsakė: „Atsimink, koks paprastas buvai, kai pradėjai savo karjerą, ir toks išlik visą gyvenimą. Pamatysi, tai padės…“ Ir tai veikia! Kai išmoksti būti paprastas kitiems, išmoksti būti teisingas ir sau.
– Kaip manote, kokių savybių reikia sėkmingai karjerai? Kokių klaidų daro jauni žmonės bandydami įgyti darbo tarptautinėse organizacijose patirties?
– Manau, kad privalu išmokti bendrauti su įvairiausiais žmonėmis. Karjeros siekiantis žmogus, be abejonės, turi būti charizmatiškas ir traukti kitus prie savęs. Kiekvienas turi atrasti savo charizmatiškumą.
Įsitikinau, kad paprastumas, ypač dirbant tarptautinėse organizacijose, yra didžiausia vertybė. Žmogaus, kuris nuolat pabrėžia, koks yra svarbus, kiti ima vengti. Negaliu nesižavėti teisininkais, kurie laikomi geriausiais savo srities specialistais pasaulyje, bet, nepaisant tavo jauno amžiaus, laiko lygiaverčiu kolega – visada išklauso ir domisi pasiūlymais.
Didžiausia klaida yra tai, kad jauni žmonės netiki, kad gali pakliūti į tą organizaciją, kurioje norėtų atlikti praktiką ar dirbti. Privalu išsikelti tikslą būti svarbia tos organizacijos dalimi, o ne tik tikėtis vien patekti į tą organizaciją. Jei pats netikėsi savimi, netikės ir kiti.
– Kokias emocijas turi nugalėti lyderis, siekiantis karjeros tarptautinėje arenoje?
– Turi suprasti, kad teks dirbti ir tokius darbus, kokių nemėgsti ir niekada neplanavai. Taip pat, kad greičiausiai būsi mažas varžtelis biurokratijos grandinėje. Taigi jaunas žmogus turi išmokti kantrumo ir pasiimti tai, kas naudingiausia, o ne nuolat ieškoti kaltų dėl savo nesėkmių.
– Ko jus išmokė gyvenimas užsienyje?
– Gyvenimas svetur mane išmokė, kad svarbiausia – tavo šaknys. Kasdien savo šalį ir gimtąjį kraštą vertinu labiau. Suvokiu, kad ir labiausiai išsivysčiusios šalys turi savų problemų. Suprantu, kad tėvų pamokos visuomet buvo teisingos. Taip pat kad tokių draugų, su kuriais bendrauju nuo vaikystės, užsienyje nesutiksiu. Užsieniečiai draugai yra tik tam kartui – po to draugystės dažniausiai dingsta.
Dirbant vienoje organizacijoje kolegos pusiau rimtai, pusiau juokais užsiminė: kam tos Baltijos šalys reikalingos – geriau Putinas jas okupuotų ir būtų visiems rami galva: „Vis tiek jūs esate Rusija...“ Negalėdamas tuo patikėti pradėjau penkių mėnesių kontrpuolimą – norėjau parodyti, kokia nuostabi mūsų šalis. Supratę, kad Lietuva turi turtingą istoriją, įdomius žmones, jie savo nuomonę pakeitė. Paskui juokavo, kad turbūt pas mus mokykloje per testus, kai reikia pasirinkti, kas greičiausias, didžiausias ir pan., vienintelis atsakymas yra „Lietuva“. Atsakiau, kad to mokykloje neišmoksi.
– Daug žmonių vis dar renkasi emigraciją iš Lietuvos. Ką apie jūs manote? Kas padėtų keisti situaciją?
– Emigracija yra globalizacijos dalis ir greičiausiai neišvengiamas dalykas. Reikia keisti žmonių požiūrį, kad ne tik tau valstybė gali duoti, bet ir pats gali ką nors jai duoti.
– Ar savo ateitį siejate su Lietuva?
– Be abejonės. Noriu atiduoti duoklę Lietuvai, kuri mane išaugino ir subrandino. Labai džiaugiuosi, kad taip pat mąstančių žmonių sutikau labai daug, tiek Silicio slėnyje, tiek Briuselyje ir kitose pasaulio vietose. Tikiu, kad žmonės, įgiję akademinius laipsnius užsienyje ir dirbę tarptautinėje aplinkoje, ateityje bus Lietuvos branduolys. Pavyzdžiui, JAV prestižiniuose universitetuose ketvirtadalis studentų yra kinai, dauguma jų grįžta į savo šalį. Pažiūrėkite, kaip Kinija auga ir keičiasi.
