Laisvoje Lietuvoje dizaineris gali kurti vis naujus paspirtukų modelius, vadovauti kartu su šveicarais įkurtai įmonei „Citybirds SARL“. Neseniai prasidėjo masinė paspirtukų gamyba Kinijoje, todėl kasryt tenka kartu su kinais verslo reikalus aptarti per skaipą.
Jaunasis verslininkas nesupranta žmonių, kurie burba, jog Lietuvoje sąlygos verslui prastos. I.Survilai atrodo kvaila net su draugais kalbėtis apie bėdas muitinėje ar mokesčių inspekcijoje – kam gaišti laiką aptarinėjant tai, ko negali pakeisti?
Kada jaunas žmogus Lietuvoje gali būti nepriklausomas? Atsakymas – pokalbyje su jaunuoju verslininku.
– Kas jums yra Nepriklausomybė?
– Iš tikrųjų nežinau, kas yra Nepriklausomybė, nes gimiau jau nepriklausomoje Lietuvoje. Galiu tik iš tėvų ir vyresnių draugų nuomonių susidaryti įspūdį, ką reiškė gyventi sovietmečiu. Savo kailiu aš to nepajaučiau.
Tačiau kai pradėjau apie tai galvoti, supratau – tai, jog galiu atsikelti anksti ryte, ateiti į savo mėgstamą kavinę ir atsigerti mėgstamos kavos, ir yra nepriklausomybė. Tai, kad iš Lietuvos galiu per skaipą pasikalbėti su Kinija, yra nepriklausomybė.
Kai pas mus ankstyvas rytas, Kinijoje jau pasibaigę pietūs ir jau nedaug laiko likę iki darbo pabaigos. Todėl dirbame visu pajėgumu. Labai įdomi patirtis, kai susigyveni su žmonėmis, kuriuos matai tik per kompiuterio ekraną.
Atsiranda toks keistas ryšys, nes pažįsti žmones ir jie tampa tau artimi, matai jų pakilimus ir džiaugsmus, nors niekada nesi jų gyvai matęs.
Nuostabu, kad gyvendamas Vilniuje galiu netrukdomas būti didžiulio pasaulio dalimi. Mums viskas yra ranka pasiekiama – tereikia šiek tiek pasistengti ir svajonę pasiimti.
– Tačiau didelė dalis Lietuvos niurna, kad darbdaviai mus išnaudoja ir kapitalistinė sistema nėra jokia laisvė. Nesutiktumėte?
– Kas rytą anksti atsikeliu ir septintą valandą ateinu į kavinę, randu čia darbuotoją, kuris dar anksčiau už mane atėjęs, jau viską sutvarkęs, klausosi muzikos. Jis nuolat šypsosi.
Vakar su draugais kaip tik ginčijomės, kiek Lietuvoje yra tokių žmonių. Man atrodo, kad jų nėra daug. Bet tikriausiai taip yra todėl, kad esu laimingas žmogus ir mane supa supergeri žmonės – kūrybiški, motyvuoti. Tokie, kurie daugiau daro, o ne burba.
Tačiau argi mes turime orientuotis į burbančius? Juk nepatenkintų gyvenimu yra ir Švedijoje, ir Šveicarijoje.
Sako, tie burbantys žmonės yra ir mūsų valdžios atspindys. Politikai dažnai veikia tikslingai, kad įtiktų tokiems rinkėjams. Tiems, kuriems ir taip sekasi, nereikia politikų pagalbos.
– Tačiau visiems verslininkams geriau, kai yra puikios sąlygos plėtoti verslą.
– Bet Vilnius yra tarp pasaulio miestų, kur palankiausia kurti verslą. Sąlygos čia visiškai geros. Gal reikia tiesiog daugiau pasidomėti, kaip viskas vyksta, o ne iškart skųstis susidūrus su sunkumais?
Aš irgi galėčiau vardinti begalę minusų, su kuriais susidūriau ir muitinėje, ir Valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Tačiau puikiai suprantu, kad jei suksiu galvą dėl kiekvienos problemos, geriau nuo to nepasidarys.
– Dėl to jūs visiškai nesijaudinate?
– Ir mąstau apie tai, ir jaudinuosi. Tačiau garsiai apie tai nešneku, nes ne mano pareiga tai pakeisti. Jei kas nors mane pakviestų į televizijos diskusiją su muitinės ar Mokesčių inspekcijos atstovais, jei jie klaustų patarimo, kaip keisti sistemą, tada turėčiau ką pasakyti.
Tačiau kvaila susitikus su draugais dalintis savo nesėkmėmis. Ir gal čia net ne nesėkmės, tiesiog taip sistema veikia. Gal čia mano bėda, kad nesugebu sistemos priimti tokios, kokia ji yra. Juk viskas priklauso nuo požiūrio.
Manau, jog ir taip išpuoselėtoje Šveicarijoje, ir Skandinavijoje žmonės vengia mokesčių. Tačiau džiugu, kad ir čia jau nebėra tokios šešėlinės ekonomikos, kokia buvo prieš dešimt metų. Pamažu žmonės suvokia, kad mokesčiai yra reikalingi, kad mes visi turime būti bendruomenės dalimi. – Raginate savo bendraamžius mokėti mokesčius? Juk labai daug jaunų žmonių net nemano besielgiantys blogai, jei pinigus už savo veiklą pasiima tiesiai į kišenę.
– Dėl to liūdna. Yra tokių žmonių ir tarp mano pažįstamų. Dar liūdniau tai, kad jie gyvena iš savo meninės veiklos, o žmonės Lietuvoje meno ar dizaino dar nesupranta kaip paslaugos, nemato jų pridėtinės vertės. Jeigu juridinė įmonė užsako sukurti, pavyzdžiui, interjerą, tada gal ji menininkui ir sumokės pagal įstatymus.
Tačiau jei bendradarbiauja fiziniai asmenys, apie mokesčių mokėjimą dažnai nėra kalbos. Žmogus sako: „Duok man paveikslą, štai tau pinigai.“ Menininkas paima. Ir jie abu nesupranta, kokią didžiulę žalą daro mums visiems. Dėl to mažėja mūsų bendras iždas, į kurį krenta mokesčiai.
Gal čia svarbu pakeisti žmonių suvokimą, kad jie patikėtų – socialinis modelis tikrai veikia. Žiūrėkite, kas dabar vyksta užsienyje ir pradeda vykti Lietuvoje. Kalbu apie „Uber“, „Airbnb“ ir panašiais paslaugas.
– Tikite, kad iš tiesų galima gyventi socialistinėje visuomenėje?
– Neįvardinčiau to kaip socializmo ar komunizmo. Kalbėčiau apie didelį socialumo bumą, kai žmonės nori būti komandos dalimi, nori prisidėti prie geresnio pasaulio kūrimo. Vis daugiau žmonių pradeda suvokti, jog, būdami bendruomenės dalimi, tampa ir laimingesni, ir turtingesni. Luomai ir kastos jau nebėra „ant bangos“.
Lankiausi seminare, kuriame didelė šveicarų įmonė pasakojo apie savo verslo modelį. Milžiniška kompanija, gal keturi šimtai žmonių. Kiekvieno darbuotojo darbo sutartyje parašyta, kad jis yra direktorius.
Nesvarbu, kad gal jis pats sau vienas kokią nors telefono detalę daro. Visi keturi šimtai žmonių yra direktoriai, atsakingi už savo darbą, ir niekas jiems nieko negali liepti. Jie gali tik susitarę savo darbą perduoti kitam. Jokių skirtumų – pripažįstama, kad visi yra dalis svarbaus proceso.
– Tačiau ar tai tinka lietuviams, kurie yra gana uždari ir nemėgsta daug bendrauti?
– Man lietuviai kaip tik atrodo žinantys, kaip apeiti kliūtis. Begalė pavyzdžių tai rodo. Beje, kai išgirstu lietuvių verslininkų sėkmės istorijas, jos mane labiausiai įkvepia.
Kai skaitau, pavyzdžiui, apie „Tesla Motors“ direktorių E. Muską, man labai įdomu, tačiau jaučiuosi lyg žiūrėdamas filmą kino ekrane – tai vyksta ne čia, o kažkur kitur.
Tačiau jei lietuvių startuoliui pasiseka, yra jausmas, kad jis yra čia pat. Ir tai yra geras spyris man į užpakalį.
Didelė jaunų lietuvių bėda – tai, kad jie baiminasi rodyti savo darbus. Dažnai klausiu jaunų dizainerių, kodėl jie nekelia savo darbų į internetą. Didžioji dauguma atsako, kad jiems yra baisu, nes juk yra geresnių darbų. Tai čia būtų tas pat, jeigu „Samsung“ galvotų, kad „Apple“ telefonai geresni, ir nekurtų jokių produktų.
Dar kiti mąsto, kad norint parduoti savo produktą reikia labai daug vadybos žinių. Jie labai nustemba, kai ateina toks piemuo kaip aš ir pradeda pasakoti visiškai neįtikėtiną istoriją. Juk aš tiesiog žaidžiau, nieko bendro nei su vadyba, nei su verslu neturėjau.
– Norite pasakyti, kad kuriant verslą nereikia vadybos ar ekonomikos žinių?
– Šiandien daug svarbiau yra idėja ir didžiulis noras padaryti ką nors ypatingo. Žmonės nėra kvaili. Jaučia, kai koks produktas ar paslauga yra tiesiog brukami įsigyti ir naudoti. Tai nėra tikra.
Todėl vien vadybos lentelių ir strategijų tikrai neužtenka.
Juokingiausia, kai ateina studijuojantys ekonomiką studentai, kurie nori pradėti verslą. Atsineša storų bloknotų ir nori užsirašyti, kokius žingsnius aš dariau.
Klausia, tokią ar anokią strategiją naudojau. O aš net nežinau tų pavadinimų. Sakau jiems, kad jokių strategijų nenaudojau, tiesiog buvau nuoširdus ir bandžiau savo svajonę skleisti kitiems žmonėms. Tada jie keistai į mane pasižiūri. Tačiau tai tiesa – viskas išėjo tarsi savaime.
– Paspirtuką „Pigeon“ sukūrėte lengvai?
– Tai buvo mano bakalauro darbas. Viskas vyko labai žaismingai. Turėjau svajonę, kad kada nors pamatysiu savo sukurtą produktą rinkoje. Svajojau, kad jis padės vartotojams kasdienybėje ir praskaidrins jų kasdienybę. Kai sėdėjau Vilniaus dailės akademijos rūsyje ir drožiau medinį paspirtuką, nebuvo nė minties, kad po pusmečio atsidursiu Šveicarijoje.
Kartu su dėstytoju Šarūnu Šlektavičiumi nutarėme, kad reikia atsisakyti visų nereikalingų detalių. Paspirtukų pasaulyje yra sukurta labai daug, jie atrodo skirtingi, tačiau visi susilanksto taip pat. Sulenkus atsiranda tarpas, kuris yra visiškai nereikalingas – dėl to paspirtukas gerokai padidėja. O štai maniškis „pižonas“ susilanksto visai be tarpų, lyg į „slieką“.
Baigę bakalauro studijas su draugais sugalvojome sudalyvauti sutelktinio finansavimo platformoje „Kickstarter“. Tai tokia platforma, į kurią įkėlus savo projektą iš viso pasaulio žmonių galima surinkti kapitalo projektui vykdyti Tai, jog tokia sistema veikia, man yra įrodymas, kad žmonės tikrai nori kurti geresnį pasaulį. Taip susipažinau su Šveicarijos investuotojais „Swiss etic“.
– Ant paspirtuko pakuočių – Lietuvos ir Šveicarijos vėliavos. Jums buvo svarbu parodyti, kad tai – lietuviškas produktas?
– Taip, viena iš pagrindinių svajonių buvo sukurti produktą, kuris garsintų Lietuvą. Taip, kaip šveicarai yra žinomi savo kokybiškų peiliukų ir tiksliausių pasaulyje laikrodžių gamintojai, lietuviai gali kada nors garsėti savo ekologišku transportu.
Ant pakuotės nurodoma, kad produktas sukurtas Lietuvai bendradarbiaujant su Šveicarija, o gaminta Kinijoje ir Slovėnijoje. Aš linkęs manyti ir visur deklaruoti, kad tai yra lietuviškas produktas.
Labai norėjau iškart įtikinti šveicarus kurti įmonę būtent Lietuvoje. Iš pradžių nepavyko – jie tvirtino, kad Lietuvoje mokestinė bazė nepalanki pradėti jaunam verslui, bet išties manau, jog jie dar tuomet nepasitikėjo jaunuoliu iš Rytų Europos miškų ir norėjo visus pajamų srautus kontroliuoti per savo saugiąją bankų sistemą.
Dabar, kai įrodžiau, jog esu patikimas, jau kuriame filialą Lietuvoje. Į jį netrukus atkeliaus paspirtukai iš gamyklos Kinijoje. Vadinasi, dalis pelno atiteks Lietuvai. Tikslas pasiektas.
– Kas buvo sunkiausia kuriant šį verslą?
– Komunikacija. Kurdamas verslą supratau, kad labai svarbu yra komunikacija. Pirmiausia turiu galvoje vidinę komunikaciją tarp komandos narių ir gamintojų. Tai yra tikrasis menas – kaip išreikšti savo mintis, kaip kurti aplinką, kurioje gera dirbti.
Jeigu dirbu vienas ir jaučiuosi laimingas arba nelaimingas – tai yra mano asmeninis reikalas. Tačiau visai kas kita, kai esi atsakingas už kitą žmogų ir jis gali būti laimingas ar nelaimingas.
– Daugelis jaunų kūrėjų išvyksta į užsienį. Kas jauną žmogų gali paskatinti gyventi ir dirbti Lietuvoje?
– Netikiu, kad jei iš Lietuvos staiga padarytume Šveicariją, jei mokestinė bazė būtų geresnė ir būtų daugiau pinigų, visi emigrantai iškart grįžtų. Taip, tada grįžtų tie, kurie išvažiavo, nes yra linkę į lengvą tikslą ir grobį. Bet gal ir gerai, kad dabar Lietuvoje nėra tų, kurie nori imti visko maksimaliai, bet įdėdami minimalias pastangas?
Ir, kaip jau minėjau, tie žmonės, kurie nori skųstis, visada ras dėl ko skųstis – net gaudami du tūkstančius eurų algos, jie manys, kad ten, Šveicarijoje, kažką jie geriau daro.
Viskas priklauso nuo paties žmogaus požiūrio. Būtent požiūrį pirmiausia ir reikia keisti.
Gal čia yra mano jaunatviškas maksimalizmas. Jaunas žmogus neturi kuo smarkiai rizikuoti, visos padarytos klaidos jam yra kaip papildoma patirtis. Todėl gali daryti tai, kas vyresniems atrodo labai drąsu. Štai aš dabar turiu visas progas klysti, o paskui taisyti klaidas.
Sutinku, viskas bus kitaip, kai turėsiu šeimą ir jausiu už tai atsakomybę, bet gal tam ir yra žmogui skirti skirtingi gyvenimo etapai. Jeigu dabar galiu sutelkti jėgas į kūrybą, gal vėliau vertinsiu ramų šeiminį gyvenimą.
– Kaip įsivaizduojate Lietuvos ateitį?
– Aš kuo nuoširdžiausiai tikiu Lietuva ir visais, be išimčių, Lietuvos piliečius. Visiškai nesvarbu, nei jų odos spalva, nei pažiūros, nei nagų ilgis ar pažastų vešlumas – visi turi teisę būti lietuviai.
Svarbiausia yra tik gerbti ir mylėti savo kraštą. O visa kita ateis ir pasidarys. Labai linkiu kiekvienam Lietuvos piliečiui atsimerkti ir pamatyti, kad viskas yra gerai.
