Britanijos imperijos ordino riteris-komandoras ir filantropas, kurio fondas valdo daugiau kaip 8 mlrd. dolerių, Honkongo pilietis Li Ka-shingas sukūrė savo imperiją, pradėjęs nuo prekybos plastikinėmis gėlėmis. Balandžio 7 dienos „Forbes“ duomenimis, jis su 30,8 mlrd. dolerių lyderiauja turtingiausių Azijos žmonių sąraše, o pasauliniame reitinge užima 20-ąją vietą.
Neseniai Li Ka-shingas atsidūrė kitame sąraše: tarp 29 dolerinių milijardierių, kurių pavardės iškilo viešumon skandale, susijusiame su Panamos advokatų kontoros „Mossack Fonseca“ archyvinių dokumentų paviešinimu.
Ryšys su lengvatinio apmokestinimo zona
Britų leidinys „The Guardian“ ir Australijos televizijos kanalas ABC TV, kurie dalyvavo Tarptautinio žurnalistų tyrėjų konsorsiumo (ICIJ) darbe, rado ryšį tarp Li Ka-shingo ir kito Honkongo milijardieriaus – 2012 metais už kyšininkavimą areštuoto Thomaso Kwoko. Dviem milijardieriams pavaldžios struktūros neva buvo susijusios per dviejų lengvatinio apmokestinimo bendrovių direktorių Thomasą Chaną Khuyeną. T. Chanas Khuyenas, areštuotas kartu su T.Kwoku, vadovavo kompanijai „Moricrown Limited“, kuri iš dalies priklausė Li Ka-shingo kompanijai „Cheung Kong Investment Company Limited“, o taip pat ir „ Yorkshire Limited“, kurią po jo arešto bandė uždaryti T.Kwoko struktūros.
Li Ka-shingas gimė 1928 metais Čaodžo mieste pietryčių Kinijoje, Guangdongo provincijoje neturtingo mokytojo šeimoje. 1920 metais šeima pamėgino įsikurti tuo metu olandams priklausiusioje Javoje, bet tėvo reikalai klostėsi nekaip, ir šeima sugrįžo į Kiniją.
Mokytojavimas Li šeimoje buvo šeimos verslas: jo senelis Li Xiaofengas netgi turėjo pirmąjį mokslinį laipsnį imperatoriškojoje mokslinių laipsnių hierarchijoje, dėdės taip pat buvo mokytojai. Šeimos legenda byloja, kad būdamas trejų metų Li Ka-shingas jau mokėjo rašyti hieroglifus, o penkerių pradėjo eiti į mokyklą ir išmoko gana sudėtingų klasikinių kūrinių.
Kaip vėliau prisipažino jis pats, skaitymas ir nuolatinis mokymasis padėjo jam sukurti verslo imperiją. „Lavinimasis padeda išvystyti savo asmenybę, sukurti šeimą ir padėti pamatus savo ateičiai“, – sakė jis.
Pabėgėlis
1940 metais, gelbėdamasi nuo japonų invazijos, Li šeima, kaip ir 600 tūkstančių kitų kinų, pabėgo į gretimą Honkongą, kur prisiglaudė pas turtingą giminaitį. Pabėgėliams iš kaimiškos provincijos sunku buvo gyventi susispaudusiame Honkonge, kuris anuomet buvo laikomas antruoju pagal reikšmingumą kolonijiniu Britų imperijos miestu, bet Li pavyko pakliūti tarp 2700 moksleivių, kuriuos kasmet atrinkdavo į prestižines privačias mokyklas – paprastiems kinams jų durys paprastai būdavo uždarytos. Mokymo standartai kolonijoje, kur buvo dėstoma kinų ir anglų kalbomis, buvo aukšti, ir mokytis iš pradžių buvo nelengva netgi žinių trokštančiam Li. Mokyklos jis nemetė ir po to, kai 1941 metų gruodžio mėnesį Honkongo gubernatorius atidavė koloniją puolančiai Japonijos imperatoriškajai kariuomenei. Sala išliko japonų okupuota iki pat Japonijos kapituliacijos 1945 metais.
Okupuotame mieste siautė tuberkuliozė. Liga neaplenkė ir Li šeimos. Berniukas netrukus pasveiko, o jo tėvas, neturėdamas galimybių mokėti už gydymą, 1943 metais mirė. Jo paaugliui sūnui buvo vos 15 metų. Po tėvo mirties Li metė mokyklą ir pradėjo dirbti. Jis įsidarbino savo dėdės kompanijoje ir ėmė prekiauti laikrodžių dirželiais. Per visus japonų okupacijos metus jaunuolis atiduodavo motinai 90 proc. savo uždarbio, taupydamas viskam.
Po tėvo mirties Li „pradėjo vertinti pinigus kaip žmogaus orumo atributą, jis susiejo savo sąmonėje pinigus ir gyvenimą“, rašė žurnalas „Hutchison“. Pasak žurnalo, pinigai Li įgavo „beveik religinį vertingumą“.
„Li Ka-shingo sėkmės istorijos pagrindą sudaro jo santykiia su tėvu ir meilė jam – pasakojo paskutinysis britas Honkongo gubernatorius lordas Chrisas Pattenas. – Jam teko savarankiškai rūpintis šeima. Prisiminimai apie tą jo gyvenimo laikotarpį kaip ir anksčiau labai jaudina Li Ka-shingą“.
Gėlių karalius
Sekantis žingsnis Li karjeroje buvo darbas plastikinių gėlių fabrike, kurį jis derino su darbu parduotuvėje. Būsimasis milijardierius dirbdavo po 16 valandų per dieną. „Visi dirbo po 8 valandas, o aš – 16. Dieną pardavinėdavau tai, ką padirbdavau vakare“, – prisiminė Li Ka-Shingas.
Pakilęs karjeros laiptais iki vyresniojo vadybininko, 1950 metais, kai jam suėjo 22 metai, jaunuolis nusprendė imtis savo verslo – plastikinių šukų, muilinių ir žaislų gamybos.
Jo įkurta bendrovė su 8,7 tūkst. dolerių kapitalu (tiek tuo metu kainavo „Cadillac“ ar „Lincoln“) tapo viena iš 100 tūkstančių Honkongo mikroįmonių. Jis ją pavadino „Cheung Kong Industries“ pagal Jangdzės upės pavadinimą Kantono tarme – taip jis norėjo parodyti, kad galvoja apie savo verslo ilgaamžiškumą, kad tas verslas klestės, kol teka šventoji kinų upė. „Net didžiausios upės prasideda nuo mažo kalnų upelio“, – mėgo kartoti Li.
„Pirmaisiais metais man labai trūko lėšų, todėl viską teko daryti pačiam, – prisimena jis. – Aš mokiausi visko – nuo buhalterijos iki įrenginių remonto. Aš iš tiesų pradėjau nuo nulio“.
Iki 1957 metų bendrovė, kurioje dirbo apie 10 žmonių, vos sudūrė galą su galu, kol Li neaptiko nišos, davusios jo verslui didžiulį stimulą. Nepaisant to, kad jis buvo labai užimtas darbu, vaikinas neatsisakė savo įpročio daug skaityti – jis ryte rijo knygas, techninę literatūrą, žurnalus. Iš prekybinių žurnalų Li sužinojo, kad plastikines gėles kaip mat išgraibsto Italijos miesčionys, puošiantys jomis savo namus. Vėliau ši puošybos mada persimetė ir į JAV, kur Li bendrovė irgi pradėjo eksportuoti savo produkciją.
Li Ka-shingas sukūrė savo liejimo mašiną, kurioje panaudojo inžekcijos technologiją. Apie šią technologiją jis sužinojo iš specialaus leidinio „Modern Plastics“ („Šių laikų plastikai“). Li pradėjo gaminti dirbtines gėles, kurių negalėjai atskirti nuo gyvų. Jis net apsilankė Europoje, kad susipažintų su dažų maišymo technologijomis, o grįžęs pasamdė talentingiausius specialistus, kokius jam pavyko rasti.
Po kelerių metų „Cheung Kong“ tapo didžiausiu plastikinių gėlių tiekėju Azijoje – bendrovės produkcija buvo kokybiškesnė, negu vietinių konkurentų, ir pigesnė už importinius analogus. 1964 metais prie Li Ka-shingo „prilipo“ pravardė „Plastikinių gėlių karalius“.
Stambiausias vystytojas
Li Ka-shingas gerai jautė konjunktūrą ir 1958 metais pradėjo supirkinėti Honkongo nekilnojamąjį turtą. Formaliai į naują verslą jį pastūmėjo nuomotojo sprendimas padidinti patalpų nuomos kainą. Būtent tada verslininkas nusipirko savo pirmąjį nekilnojamojo turto objektą – 12 aukštų pastatą, kurio dalį nuomojo pramonės įmonėms.
Pamažu Li Ka-shingas platino savųjų aktyvų portfelį, stengdamasis įvairinti verslą, bet tuo pačiu išlaikydamas gamybinę bazę – taktika, kurią naudojo daugelis kitų žemyninės Kinijos magnatų. Naujos galimybės jam atsivėrė 1967 metais, kada nekilnojamasis turtas smarkiai atpigo nutekėjus iš šalies britų kapitalui.
Investuotojus išgąsdino pusiasalį užtvindę neramumai, kuriuos inspiravo žemyne prasidėjusi Kultūrinė revoliucija, o vietiniai verslininkai, laukdami komunistų atėjimo iš žemyninės Kinijos, paskubomis stengėsi parduoti savo turtą. Li, priešingai, prasidėjusioje krizėje įžvelgė perspektyvas, nors ir išsiuntė savo šeimą laikinai į Singapūrą. „Kam komunistams Honkongas? Jame nėra gamtinių išteklių. Vienintelis jo turtas – žmonės“, – prisiminė verslininkas.
Žinodamas Honkongo ekonomiką ir Mao Dzeduno politiką Li Ka-shingas suprato, kad krizė, kurią sukėlė Kultūrinė revoliucija, greitai baigsis, ir pasitikėjimas pusiasalio ekonomika bus sugrąžintas.
„Honkongas – sala, kitaip tariant, jo plotas ribotas... todėl aš nusprendžiau, kad reikia nusipirkti nekilnojamojo turto ir pasistatyti savo fabriką. Aš buvau tikras, kad nekilnojamajam turtui priklauso ateitis“, – sakė Li.
Li siūlė superkamų sklypų savininkams dalį objektuose, kuriuos jis rengėsi statyti (daugiausia biurų patalpas ir pigius būstus pabėgėliams iš žemyninės Kinijos), įsigydamas sklypų Honkongo pakraštyje ir Kauluno (Dziulongo) saloje. Ši taktika leido verslininkui sutaupyti daug lėšų.1971 metais Li Ka-shingas sukaupia savo rankose didelį nekilnojamojo turto portfelį ir įsteigia žemės ir pastatų supirkimo ir užstatymo (vadinamojo vystymo) bendrovę „Cheung Kong Real Estate Company“.
Po metų ši bendrovė jau figūruoja Honkongo vertybinių popierių biržoje. Praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigoje verslininkas tapo didžiausiu privačiu kolonijos vystytoju, prieš tai pardavęs plastikinių gaminių verslą. Vien tik per 1972–1978 metus „Cheung Kong“ padidino savo kapitalą nuo 84 iki 700 mln. Honkongo dolerių. „Cheung Kong“ bendrovės įpėdinės kompanijos „CK Hutchison“ kapitalizacija balandžio 7 dieną buvo 383 mlrd. Honkongo dolerių, arba 43,755 mlrd. eurų.
Šeimos verslas
Li Ka-shingas turi du sūnus. Vyresnysis, Viktoras Li, eina „Cheung Kong Group“ vykdomojo direktoriaus ir „CK Hutchison Holdings Limited“ vadovo pavaduotojo pareigas. Jaunesnysis sūnus Ričardas, vienos iš svarbiausių Azijos telekomunikacijų kompanijų PCCW vadovas.
Nuo gaiviųjų gėrimų iki interneto startuolių
1979 metais „Cheung Kong“ įsigijo vienos iš seniausių britų korporacijų kolonijoje – „Hutchison Whampoa Limited“ – kontrolinį akcijų paketą. Ši bendrovė dirba tokiuose sektoriuose kaip prekyba, uostų verslas, žemių ir nekilnojamojo turto supirkimas ir užstatymas (vadinamasis vystymas), viešbučių verslas, mažmeninė prekyba, infrastuktūros kūrimas, energetika, telekomunikacijos, gaiviųjų gėrimų gamyba, kalnakasybos pramonė ir finansai. 1975 metais įmonių grupės apyvartinis kapitalas sudarė 805 mln. Honkongo dolerių (apie 92 mln. eurų). Ir dabar „Hutchison Whampoa Limited“ yra Li Ka-shingo verslo imperijos flagmanas.
Nuo 1980-ųjų metų Li pradėjo užsiiminėti biržos operacijomis ir investicijomis į naujas ekonomikos sferas, kuriose po 20 metų pradėjo dominuoti IT sektorius. „Žmogus, investuojantis į technologijas, jaučiasi jaunesnis“, – sakė jis interviu „The Globe and Mail“. 2005 metais jis investavo į “Skype“, 2007 metais – į „Facebook“, 2009 metais – į „Siri“ (2010 metais ją įsigijo „Apple“), po to į „Spotify‘, „Waze“, „Magisto“ ir hidroizoliacijos įrangos bendrovę HZO. Pavyzdžiui, Li investavo 300 tūkst. JAV dolerių į penkiolikmečio programuotojo ir interneto verslininko, „Summly“ programėlės kūrėjo Niko D'Aloizio projektą. „Jis ir jo komanda kieti tuo, kad jie supranta, kur eina pasaulis“, – sako apie Li Ka-shingą „Spotify“ generalinis direktorius Danielis Ekas, kuris tinka verslininkui į anūkus.
Li Ka-shingas ir toliau investuoja į tradicinius sektorius. 2010 metais verslininkas už daugiau kaip 9 mlrd. JAV dolerių įsigijo iš prancūzų „Électricité de France“ šios bendrovės turto Didžiojoje Britanijoje, o 2011 metais – britų „Northumbrian Water Group“ (vandentiekis ir kanalizacija), 2012 metais – austrų mobiliojo ryšio operatorių „Orange Austria“, Australijos žemės ūkio prekybos kompaniją „Peaty Trading Group“, tris vynuogynus ir stambiausią valgomosios druskos gamintoją „Cheetham Salt“.
Viename iš savo paskutiniųjų interviu žurnalui „Forbes“ Li Ka-shingas prisipažino, kad pastaruoju metu daugiau būna užsiėmęs planavimu, nei verslo operacijomis. 2015 metų sausio mėnesį jis pareiškė ketinąs perskirti savo verslo grupę į dvi kompanijas – viena užsiiminės vystymu, o kita valdys jo verslo imperijos telekomunikacijų, mažmeninės prekybos ir energetikos aktyvus.
Pagal verslininko sumanymą verslo restruktūrizavimas padidins jo bendrovių kapitalizaciją ir pritrauks papildomų investicijų. Nauja kontroliuojančioji bendrovė „CK Hutchison Holdings“, kuri valdys Li Ka-Shingo turtą , buvo įregistruota 2015 metų kovo mėnesį Kaimanų salose, jos akcijomis pradėta prekiauti Honkongo vertybinių popierių biržoje.
Parengė Leonas Grybauskas
