Sirgaliaus pirkinys
V.Srivaddhanaprabha „Leicester City“ klubą, sumokėjęs 39 mln. JAV dolerių, įsigijo 2010 metais. 39 mln. JAV dolerių suma menka net ir tuo atveju, jei kalbėtume apie vieno futbolininko vertę.
Kaip rašė sporto naujienas pranešantis prancūziškasis sofoot.com, sandoris pirmiausia buvo dovana milijardieriaus sūnui Aiyawattui. Taip tėvas siekė atpratinti sūnų nuo kazino, madų šou ir panašių jų gimtojo Bankoko siūlomų linksmybių.
Per 130 metų futbolo klubo iš nedidelio Rytų Anglijos miesto istoriją žymių pergalių būta ne tiek ir daug: keli finalai Anglijos lygos taurėje 1960-aisiais ir pergalė kuklesnio lygio varžybose 1990-ųjų pabaigoje.
Prieš tai, kai klubą įsigijo Tailando verslininkas, „Leicester City“ praleido galimybę grįžti į Anglijos „Premier“ lygą, kurioje nežaidė nuo 2004 metų.
Klubo skolos viršijo 100 mln. svarų sterlingų. Nepaisant to, V.Srivaddhanaprabha išsyk parodė, kad klubą įsigijo tam, kad pasiektų rimtų tikslų: vadovauti „Leicester City“ pakvietė buvusį Anglijos rinktinės trenerį Sveną-Göraną Erikssoną ir, sumokėjęs 17 mln. svarų, išpirko anksčiau už skolas parduotą namų stadioną.
Mieste pasirodęs tailandietis milijardierius 300 tūkst. gyventojų turinčiam Lesteriui tapo dideliu įvykiu. V.Srivaddhanaprabha atskrido privačiu lėktuvu, drauge su juo – ir budistų vienuoliai. Šie prieš varžybas laimino komandą.
„Kai pirmą sykį sutikau Vichai, jis stovėjo apsuptas dešimties vienuolių, aplink nebuvo matyti nė vienos moters, mat vienuolių negalima gundyti. Turint omenyje, kad jis – milijardierius, tai buvo didžiulė staigmena. Tačiau gyvenime jis – paprasčiausias vaikinas, arba paprastas tiek, kiek jis jums pasirodys, turint omeny kontekstą“, — „International Business Times“ pasakojo „stand-up“ žanro komikas iš Lesterio Alexas Hiltonas, devynis 2015-ųjų mėnesius pradirbęs asmeniniu Vichai asistentu.
V.Srivaddhanaprabha, kaip ir daugelis Tailande, – tikras angliškojo futbolo gerbėjas. Jis stebi ne vieną mačą kiekviename ture ir viską žino apie žaidėjus. A.Hiltono teigimu, tailandietis verslininkas jau iš pat pradžių kalbėjo apie tai, kad „Leicester City“ nugalės „Premier“ lygoje.
Autsaiderių triumfas
Iš pradžių tokios kalbos kėlė ironiją. Trenerio-žvaigždės S.-G.Erikssono kvietimas nepasiteisino: 2010/11 sezone „Leicester City“ teužėmė 10-ąją vietą antrajame Anglijos futbolo divizione.
S.-G.Erikssonas atstatydintas, o V.Srivaddhanaprabha ir toliau investavo į klubą ir vis didino išlaidas pirkdamas žaidėjus ir keldamas atlyginimus. Išmokos futbolininkams nuo 17 mln. svarų sterlingų 2011-aisiais pakilo iki 36,6 mln. 2014-aisiais. Vis dėlto į „Premier“ lygą „Leicester City“ nepavyko prasimušti dar tris sezonus.
Savininkas skausmingai išgyvendavo kiekvieną pralaimėjimą. O sykį komandai laimėjus, prisimena A.Hiltonas, V.Srivaddhanaprabha netaupydamas atšventė: savo bičiuliams, tarp kurių buvo aukštas pareigas užimančių karininkų, valdininkų ir politikų iš Tailando, užsakė 400 butelių vyno.
2014-aisiais „Leicester City“ pagaliau prasibrovė į „Premier“ lygą. Tačiau Tailando milijardieriui nepakako tiesiog žaisti tarp elito – jam reikėjo ir pergalių.
„Pakilome reitinge, toks buvo mūsų tikslas. Dabar norime kiek įmanoma ilgiau išsilaikyti „Premier“ lygoje ir patekti į šalies geriausių klubų penketą. Prieš mus – dar ilgas kelias. To pasiekti staiga negali. Manome, kad tą pavyks įgyvendinti per trejus metus. Jei tam reikės išleisti 180 mln. svarų sterlingų, esu tam pasiruošęs“, – užpernai rudenį kalbėjo V.Srivaddhanaprabha.
„Tąsyk šią prognozę visi išklausė su šypsena“, – pastebi „The International Business Times“.
„Jei paklausite, ar tikėjome, kad komanda, kai ją pirkome, taps „Premier“ lygos čempione, tai, padėjęs ranką ant širdies, pasakysiu, kad tuomet netgi nesiryžome apie tai galvoti“, – milijardieriaus sūnaus Aiyawatto žodžius cituoja „The Wall Street Journal“.
Būtent tokius ambicingus tikslus, iškeltus 2015/16 sezono išvakarėse, treniruoti klubą buvo pakviestas Claudio Ranieri. Italas per savo karjerą dirbo su geriausiais Italijos, Ispanijos ir Anglijos klubais, tačiau žibančios sėkmės niekur nepasiekė. Buvo metas, kai C.Ranieri vadovaujamai komandai nelaimėjus čempionato iš „Chelsea“ jį atleido Romanas Abramovičius.
Pigūs, bet neprasti
Prasidedant čempionatui Tailando milijardierius atseikėjo 27 mln. svarų sterlingų naujiems žaidėjams pirkti.
Tai – itin menkos sumos, palyginti su tomis, kurios sukasi Anglijos ir pasaulio futbolo mastu. Tarkime, R.Abramovičius per pirmuosius penkerius metus po to, kai įsigijo „Chelsea“, naujiems žaidėjams pirkti išleido 360 mln. svarų sterlingų.
Įdomiausia, kad fenomenalią sėkmę „Leicester City“ klubui 2015/16 sezone atnešė žaidėjai, kurie klubui atiteko kone nemokamai. Galima kalbėti kad ir apie 29-erių puolėją Jamie Vardy, iki 25-erių apskritai neturėjusį jokios patirties atstovaujant profesionaliems klubams, ir alžyrietį saugą Riyadą Mahrezą. Už pastarąjį „Leicester City“ sumokėjo vos 750 tūkst. svarų sterlingų.
Visą sezoną „Leicester City“ atsilaikė be smukimo, viso labo tris kartus pralaimėjo ir galiausiai sezoną baigė aplenkęs „Chelsea“, „Arsenal“ bei abu Mančesterio klubus.
Ir visa tai – nepaisant fakto, jog „Leicester City“ atlyginimų fondas 3-4 kartus mažesnis nei superklubuose. Portalo „Totalsportek“ duomenimis, per pasibaigusį sezoną „Leicester City“ atlyginimams išleido 48,2 mln. svarų sterlingų, „Chelsea“ – 215,6 mln., „Manchester United“ – 203 mln., „Manchester City“ – 193,8 mln. svarų sterlingų.
150 mln. svarų sterlingų vertės pergalė
Sporto rinkodaros kompanija „Repucom“ paskaičiavo, kad pergalė čempionate „Leicester City“ klubui atneš apie 150 mln. svarų sterlingų pajamų. Tai – daugiau, nei buvo visos klubo pajamos pernai metais (104 mln. svarų sterlingų).
Didžioji dalis šių neplanuotų pajamų klubą pasieks išmokomis iš „Premier“ lygos (daugiau nei 90 mln. svarų sterlingų). „Repucom“ įskaičiavo ir klubui priklausančias UEFA išmokas už dalyvavimą Čempionų lygoje ateinantį sezoną, išaugusį varžybų lankomumą ir rėmėjų lėšas. Iš rėmėjų gaunamas pajamas padidino tai, kad pastaruoju metu „Leicester City“ rungtynes per televiziją ėmė žiūrėti 23 proc. daugiau žiūrovų.
„Repucom“ atstovai pataria: dabar klubui būtina optimizuoti savo aktyvų vertę ir pasirūpinti jų pelnu.
Spartus startas
Turtus Vichai susikrovė iš bemuitės prekybos: jam priklauso kompanija „King Power“ , Tailando oro uostuose monopolizavusi prekybą neapmuitintomis prekėmis.
Gegužės pradžioje žurnalas „Forbes“ 59-erių verslininko turtus įvertino 3,1 mlrd. JAV dolerių. Jis – ketvirtasis turtingiausių šios Azijos karalystės gyventojų sąraše.
Srivaddhanaprabhos („Augančios šlovės šviesa“) vardą 2013 m. vasarį verslininkui suteikė Tailando karalius Rama IX už tai, kad Vichai, investuodamas į „Leicester City“, užsienyje skleidė tailandietišką dvasią. Iki tol verslininkas buvo žinomas kaip Vichai Raksriaksornas. Jis kilęs iš Tailando kinų, seniausios ir įtakingiausios kinų diasporos užsienyje, bendruomenės.
Verslą Vichai pradėjo nuo nedidelės parduotuvės, prekiavusios neapmuitintomis prekėmis Bankoko centre. Ši prekyvietė, Tailando karaliaus garbei pavadinta „King Power“, pradėjo veikti 1989 metais.
Neapmuitintų prekių parduotuvė buvo bendras verslas su Tailando turizmo valdyba.
Išplėsti verslą į užsienį Vichai padėjo verslo partneris iš Honkongo Antaresas Chengas, nuo 1984 m. valdantis neapmuitintų prekių parduotuves ant britų kolonijos ir kinų Guangdongo provincijos sienos.
1987 m. „Hong Kong Kai Tak International Airport Duty Free Shop Co.“ konsorciumas, su kuriuo buvo susijęs Chengas, įgijo aštuonerių metų licenciją beimuitei prekybai pagrindiniame Honkongo oro uoste. Po metų atėjo laikas ir bendriems projektams su Vichai.
Praėjus kuriam laikui, 1994 m., verslininkų kompanija „King Power Duty Free“ įgijo teisę koncesijos pagrindais prekiauti sename tarptautiniame Bankoko Don Mueang oro uoste.
Antroje 1990-ųjų pusėje Vichai susitelkė į verslo plėtrą Tailande, o Chengo žinioje buvo grupės operacijos Honkonge.
„King Power“ įžengė į JAV rinką ir iki 2003 m. buvo vieša, įregistruota Amerikos fondų biržoje. Ji vykdė operacijas Honkonge, Singapūre, Makao ir Kambodžoje.
2003 m. partnerių keliai išsiskyrė: kiekvienas jų ėmė kontroliuoti nuosavą „King Power Group“. Ir jei Vichai plėtojo verslą Tailande, tai Chengas susikoncentravo į Honkongą, operacijas Makao ir partnerystę su Kinijos neapmuitintos prekybos valstybiniu monopolistu ir „China Duty Free Group“. Su pastarąja 2004 m. jis sukūrė bendrą kompaniją „China Power Duty Free Group“.
Per dvejus metus Vichai ir jo partneriai Tailande už 9,2 mln. JAV dolerių išpirko 11 proc. Chengui priklausiusį akcijų paketą. Netrukus po perorganizavimo į privačią kompaniją „King Power“ nutarė nevykdyti operacijų užsienyje. „Supratome, jog neturime pakankamai pajėgų tam, kad verslą plėtotume ir užsienyje. Jei norime įgyvendinti savo projektą, turime imtis kai kurių žingsnių“, – „Forbes“ sakė Vichai.
Dar ir polas
Futbolas – ne vienintelė V.Srivaddhanaprabhos aistra: milijardierius – ir polo gerbėjas. Jam priklauso polo klubas „VR Polo Club“. 1998 m. verslininkas įkūrė Tailando polo asociaciją, kuri 2004 m. tapo nacionaline. 2003 m. surengtas pirmasis polo turnyras Karaliaus taurei laimėti. Turnyre buvo dalyvių iš Singapūro, Indonezijos, Malaizijos, Brunėjaus, Filipinų, Australijos, Dubajaus ir Kinijos. Asociacija remia ir visos Azijos polo čempionatą.
Vichai abu sūnūs taip pat aktyviai žaidžia polą ir yra vietos komandų kapitonai.
Valdžios draugas ir priešas
Dėl Azijoje prasidėjusios finansų krizės 1997 m. „King Power“ gyvavimui iškilo pavojus. Dėl nuvertėjusios Tailando valiutos šalies turizmo sektoriuje prasidėjo dvejus metus trukęs nuosmukis. Dėl to „King Power“ neišgalėjo atsiskaityti su užsienio kontrahentais.
1998 m. kompanijos nuostoliai pasiekė 4 mln. JAV dolerių. Tačiau Vichai nepasidavė. „King Power“ savo parduotuvėse prekių kainas susiejo su JAV doleriu ir ėmė jas kasdien koreguoti, atsižvelgiant į valiutos kursą.
Ilgainiui „King Power“ tapo neapmuitintų prekių monopolininke praktiškai visoje šalyje: tokią teisę kompanijai suteikė Thaksino Shinawatros vyriausybė. Patį Th.Shinawatrą „Amnesty International“ yra pavadinusi „blogiausiu iš žmogaus teisių pažeidėjų“.
2004 m. Vichai kompanija įgijo koncesiją prekiauti ne tik Don Muang oro uoste, bet ir svarbiausių karalystės turistinių kurortų oro uostuose.
2006 m., kai buvo atidarytas naujas sostinės Suvarnabhumi oro uostas, per metus galintis aptarnauti 45 mln. žmonių, Vichai ir čia įkėlė koją. Kitiems rinkos dalyviams kilo įtarimų dėl sandorio teisėtumo, tačiau milijardierius tikino, kad jokios valdininkų protekcijos nesulaukė. „Mūsų pasiūlymas buvo geresnis, o šiame versle esame jau 18 metų“, – tokius argumentus dėstė Vichai.
„Forbes“ duomeninis, už licenciją prekiauti Suvarnabhumi oro uoste „King Power“ per metus atseikėjo 73 mln. JAV dolerių ir dar 15 proc. nuo pardavimų ir paslaugų, suteiktų keleiviams.
Pasikeitus valdžiai naujoji vyriausybė peržiūrėjo ankstesnius sandorius. 2007 m. „Airports of Thailand“ direktorių taryba vienbalsiai nutarė nutraukti ryšius su „King Power“. Sprendimą taryba aiškino tuo, jog Vichai viešai skelbė mažesnius skaičius apie investicijas. Dėl to verslininkas išvengė privalomo audito. Be to, oro uostų administracija padarė išvadą, kad Vichai viršijo nuomojamą plotą, dėl kurio buvo sutarta dokumentuose.
„King Power“ „Airports of Thailand“ padavė ieškinį kompensacijai, kuri siekė 2 mlrd. JAV dolerių. 2007 m. pabaigoje rinkimuose pergalę šventė buvusiam premjerui Th.Shinawatrui artima partija. Netrukus po to „Airports of Thailand“ atlikta naujoji ekspertizė skelbė, kad „King Power“ jokių susitarimų nepažeidė, o incidentas buvo baigtas.
Ne oro uostas, o prekybos centras
Savo verslą Vichai visuomet lygina su Dubajaus oro uosto darbu, kuris, verslininko žodžiais tariant, labiau panašėja į prekybos centrą, ar su Inčono oro uostu Seule, kur kiekvienas keleivis vidutiniškai palieka rekordinę 60 JAV dolerių sumą.
2005 m. Vichai pasiekė, kad Don Mueang oro uoste šis rodiklis būtų 25 JAV doleriai. Verslininkas išsiaiškino, jog oro vežėjų klientai dažniausiai bijo pasitraukti toli nuo savo įlaipinimo vartų, vadinasi, neapmuitintų prekių parduotuvės turi būti netoli šių objektų.
Bankoke kompanijai priklauso trys neapmuitintų prekių parduotuvės: viena – miesto centre, dvi Don Mueang ir Suvarnabhumi oro uostuose, neskaitant nedidelių prekybos vietų kurortų oro uostuose.
