Kaimo turizmo pradininkė: „Krizė – ne kišenėje, ji mūsų galvose“

Žmonėms, kurie savaitgalį iš provincijos traukia pramogauti į didžiuosius „akropolius“, tiems, kurie žlegsi iš vamzdžių į chloruotą baseiną vandens pramogų parkuose bei spraudžiasi į nuogalių „lentynas“ ten pat esančiose pirtyse – tiems žmonėms nusispjaut į visas kaimo turizmo sodybas.

Zalensų šeima: tėvai, vaikai ir vaikaičiai.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Zalensų šeima: tėvai, vaikai ir vaikaičiai.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Zalensų šeima: tėvai, vaikai ir vaikaičiai.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Zalensų šeima: tėvai, vaikai ir vaikaičiai.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Zalensų šeima: tėvai, vaikai ir vaikaičiai.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Zalensų šeima: tėvai, vaikai ir vaikaičiai.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Zalensų šeima: tėvai, vaikai ir vaikaičiai.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Zalensų šeima: tėvai, vaikai ir vaikaičiai.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Zalensų šeima: tėvai, vaikai ir vaikaičiai.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Zalensų šeima: tėvai, vaikai ir vaikaičiai.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Zalensų šeima: tėvai, vaikai ir vaikaičiai.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Zalensų šeima: tėvai, vaikai ir vaikaičiai.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Zalensų šeima: tėvai, vaikai ir vaikaičiai.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Zalensų šeima: tėvai, vaikai ir vaikaičiai.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Zalensų šeima: tėvai, vaikai ir vaikaičiai.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Zalensų šeima: tėvai, vaikai ir vaikaičiai.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Zalensų šeima: tėvai, vaikai ir vaikaičiai.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Zalensų šeima: tėvai, vaikai ir vaikaičiai.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Zalensų šeima: tėvai, vaikai ir vaikaičiai.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Zalensų šeima: tėvai, vaikai ir vaikaičiai.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Zalensų šeima: tėvai, vaikai ir vaikaičiai.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Zalensų šeima: tėvai, vaikai ir vaikaičiai.<br>A.Srėbalienės nuotr.
R.Zalensienė, 2014-ieji.<br>A.Srėbalienės nuotr.
R.Zalensienė, 2014-ieji.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Zalensų šeima: tėvai, vaikai ir vaikaičiai.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Zalensų šeima: tėvai, vaikai ir vaikaičiai.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Zalensų šeima: tėvai, vaikai ir vaikaičiai.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Zalensų šeima: tėvai, vaikai ir vaikaičiai.<br>A.Srėbalienės nuotr.
Viena naujausių R. ir E. Zalensų sodybos statinių.<br>„Zalensų sodyba“ archyvo nuotr.
Viena naujausių R. ir E. Zalensų sodybos statinių.<br>„Zalensų sodyba“ archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (15)

Audrė Srėbalienė

May 18, 2016, 7:17 AM, atnaujinta May 25, 2017, 6:28 AM

Tačiau yra daugybė tokių poilsiautojų, kurie už tai, kad galėtų tyliai pabūti kaime, moka nemenkus pinigus. Lietuvoje netrūksta kaimo turizmo sodybų, kur už parą poilsio individualiame namelyje, kuriame įrengta virtuvė, sanitarinis mazgas ir miegamasis – paprašoma 70 eurų. Ir žmonės be skrupulų juos sumoka, taip nusipirkdami tylą.

Yra ir tokių sodybų, kurių šeimininkai pavargo gyventi be savaitgalių, šokinėti aplink svečius ir nutarė viską užraukti. Yra ir tokių, kurios, neapžiojusios verslo, turėjo nutraukti veiklą, ir už paskolas įsigytą jų turtą šiuo metu valdo bankai.

Bet yra ir keletas tokių sodybų, kurias – pirmąsias – prieš dvidešimt metų sukūrę žmonės tebesisuka šiame versle. Ši veikla juos išmaitina, o jokiai kitai tiesiog nebelieka laiko.

Viena tokių vietų – netoli Kauno, ant Dubysos kranto esanti Eimanto ir Romos Zalensų kaimo turizmo sodyba. Joje, bekuriant iš pomėgio verslą, auga jau ketvirta „zalensiukų“ karta.

„Et, jei nori, tai ir turėk tu tą sodybą“, – kažkada E.Zalensas, žmonai „zyziant“, ėmė ir sukūrė verslą? Tai – tik tušti plepalai. Per dvidešimt metų sodybos istorija neapaugo samanomis – ją ir toliau kuria šeimininkai bei jų vaikai. - Vos tik kalba pasisuka apie kaimo turizmo sodybų paiešką, būtinai kas nors prasižioja, kad buvo „pas Zalensus“ ir nenusivylė. Jūsų pavardė – lyg vizitinė kaimo turizmo verslo kortelė. Kaip viskas prasidėjo? – paklausiau R.Zalensienės.

– Gyvenome Kaune, kai aptikome skelbimą apie parduodama sodybą, esančią ant Dubysos kranto. Ta vieta mus pakerėjo – ją nusipirkome sau, išsikėlėme iš miesto. Kartu su mumis apsigyveno ir tėvai. Tuo metu jie dar ūkininkavo – laikė gyvulių.

Bet verslo viralą užvirė mūsų bičiuliai. Būdavo, važiuoja ir važiuoja pasisvečiuoti. O po to mes dirbame: kuopiame, tvarkome namus, ir viskas – tik už „ačiū“. Mūsų pačių vaikai dar buvo maži, sunku buvo. Galop ir svečiai po namų stogu nebetilpo.

Pradėjo kurtis pirmosios kaimo turizmo sodybos, o mes jau turėjome kelis kambarius svečiams pernakvoti.

Vėliau, kai svečiai į juos nebetilpo, iš ūkinio pastato padarėme gyvenamąsias patalpas.

– Kiek laiko turėjo praeiti, kai supratote, kad, teikiant poilsio paslaugas, įmanoma pragyventi?

– Pradžioje, kai kaimo turizmo sodybų buvo dar nedaug, buvo lengviau. Tais laikais už paslaugas gautas litas buvo vertingas. Užteko pinigų šeimai išlaikyti, o visa, kas likdavo, investuodavome.

Viską iš pradžių kūrėme už pačių uždirbtus pinigus. Ir tik tada, kai atsirado ES paramos kaimo turizmo plėtrai, rašėme projektus, plėtėme sodybą. Pagal ES projektą esame pastatę ne tik daugiau patalpų svečiams apgyvendinti. Jų verkiant reikėjo. Buvome sumanę ir edukacinių projektų, iškėlėme tam statinį, bet rankos jų nebepasiekia. Kalvė vis dar neįrengta. Neveikia ir duonos kepykla. Turime tiek daug darbų, kad patys nebesuspėjame imtis dar ir papildomos veiklos.

Bet jei tik svečiams prireikia, nuvežame juos „pas kaimynus“. Pavyzdžiui, yra puiki edukacinė programa Šakių rajone „Duonos kelias“, – mes tokio negalėtume pasiūlyti. Ten parodomas jis visas, nuo grūdų kūlimo, miltų malimo iki duonos pašovimo į krosnį. 

– Kaip jums pavyko ir savo vaikus prie kaimo pririšti?

–  Jie čia užaugo, ir dabar vieni per kitus kalba, kad jiems čia patinka. Džiaugiuosi tuo. Jei ne vaikai, dviese su vyru apskritai nebepatrauktume verslo. Statyti visko prisistatėme, bet juk tai reikia ir prižiūrėti, svečiais pasirūpinti.

Apskritai visi esame pasiskirstę darbais. Sūnui Irmantui šiuo metu „ant galvos“ – žolės pjovimo sezonas. Ši auga kaip patrakusi. Esame įrengę stovyklavietę, tad Irmantui ir ja tenka rūpintis.

Ten, kur statyba, remontas, kur visa ūkio veikla – ten Eimanto zona. Svečiai, jų maitinimas – mano pačios.

Užsakymų priėmimas, atsakymai į laiškus – tai dukters Erikos bei marčios Simonos darbai. Žentui tenka daugiau žemės ūkio darbų, jis ūkininkauja. Bet kai prireikia, puolame ir „degančius“ darbus nudirbame visi kartu.

– Patinka gyventi „atvirkščiai“? Dirbti, kai visi kiti ilsisi?

Jei ir atsiranda galimybė atsipūsti, tai nebent pirmoje savaitės pusėje. Bet ne vasarą. Vaikai juokauja: galima ilsėtis nors ir visą savaitę, jei tik būtų už ką gyventi.

Nuo darbų ilgėliau galime atsitraukti nebent lapkritį-vasarį. Nes tradicijos keičiasi. Anksčiau Kalėdų laikas būdavo labai darbingas. Dabar to nebėra – Kalėdų mugės užgeso.

– O ar svečių kontingentas pasikeitė? Buvo laikas, dar iki sunkmečio, kai ir pas jus, ir į kitas didesnes kaimo turizmo sodybas įmonės pramogauti būriais veždavo savo klientus.

Turime nuolatinių svečių – dažnai ilsėtis atvyksta tie patys žmonės. O jei atvažiuoja nauji svečiai, vis tiek netrunka paaiškėti, kad jų kompanijoje yra žmonių, kurie pas mus jau yra buvę.

Paprastai, kai gauname užsakymų, girdime ir prisipažinimą, kad „aš jau buvau“ arba „mano draugai“ buvo.

Pramoginių verslo renginių gerokai sumažėjo. Sunkmetis, matyt, padarė savo. Tačiau netrūksta seminarų, mokymų. Be to, yra įmonių, kurios suvažiuoja į stovyklavietę – iškelia palapines teritorijoje, kur įrengta pavėsinių, tiekiamas karštas vanduo.

Dauguma mūsų svečių šiuo metu – lietuviai, bet nemažai atvyksta į vokiečių. Be to, ir patys lietuvaičiai labai pagerėjo. Mažiau šiukšlina, daug kultūringesni, tvarkingesni, tylesni.

– Kiekvieną rugpjūtį pas jus suvažiuoja dailininkai į tarptautinį tapytojų plenerą „Dubysa“ – dalijasi kambarius dairydamiesi, kuris kuriam labiau patinka. Jis dar neišsikvėpė?

Dailininkų plenerai – renginys, kuris neištirpo. Deja, nebeliko didžiausio mūsų entuziasto, grafiko Mariaus Mindaugo Danio. Jis iškeliavo pernai, per Žolines. Šiemet rugpjūtį rengsime plenerą jam atminti – jau bus metinės.

Jis buvo puikus tų plenerų kuratorius, ir gerą dešimtmetį tai darė – mokė vaikus, rengė seminarus. Labai jo mums trūksta. Bet liko jo sūnus, su juo bendraujame.

– Ar bereikia plėtros?

Statyti jau nieko nebestatysime, tačiau remontas yra būtinas. Reikia, kad gyvenimo, poilsio sąlygos gerėtų.

– Teikiate ir maitinimo paslaugas. Negi patys svečiams ir valgyti verdate?

– Samdome tam žmonių – aplinkinių gyventojų. Užsiauginome puikią virėją, jai dabar – trisdešimt metų. Kita virtuvėje dirbanti moteris yra vyresnio amžiaus. Abi puikios darbuotojos – džiaugiamės jomis. – Ar per tuos dvidešimt metų būta dienų, kai nusviro rankos – kai norėjosi viską stabdyti?

Jei nebus blogai, nežinosi, kada buvo gerai (juokiasi). Žinoma, buvo liūdnų dienų, ypač, kai buvo užgriuvusi Rusijos finansų krizė.

Buvo jų ir daugiau, tačiau vis dėlto atrodo, kad tos krizės įsimeta ne į kišenes, bet į žmonių galvas. Paskelbia žiniasklaida, kad krizė prasidėjo, o kitą dieną, žiūrėk, ir nėra nė vieno skambučio.

– Kaimo turizmo sodybų neaplenkia sukčiai – yra atvejų, kai „svečiai“ išvyksta nesumokėję. Ar įmanoma nuo to apsiginti?

Visada, priimdami užsakymą, paprašome ir avanso. Net jei tai – seni geri klientai. Paprastai jie patys tai pasiūlo – palieka užstatą. Nes taip ir pačiam žmogui ramiau. Jis žino, kad vieta tikrai jam bus rezervuota.

– Lietuvoje yra sodybų, kurios sunkiai verčiasi, todėl bando parduoti savo verslą. O gal jus, atvirkščiai, kas nors bandė įkalbėti, kad jį parduotumėte?

– Būta tokio keistoko atvejo. Jie siūlėsi nupirkti mūsų verslą, bet palikti vardą lyg prekės ženklo reklamą: „Duodam jums tiek pinigų, kiek uždirbate, o mes viską perimame.“ Bet tokiu keistu pajuokavimu viskas ir baigėsi. Patiems parduoti nė minties nebuvo. Juk tai – ne tik mūsų darbas, bet ir mūsų visų gyvenimas.

– Koks tad tas stebuklingas receptas, kuris verčia svečius sugrįžti?

– Mūsų versle svarbiausia – mylėti svečius. Kiekvienam reikia skirti dėmesio. Per tiek metų suvokiau, kad žmonės dažniausiai nori ne tik pakalbėti, bet ir išsikalbėti.

Juk ir pagyvenę žmonės kokioje nors bendruomenėje puikiausiai vieni kitiems galėtų padėti. Bet kas kurio klausys, jei abu nori išsipasakoti?

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.