Neringą skalaujančios marios neįsivaizduojamos be laivų. Iki XX amžiaus vidurio po jas plaukiodavo kurėnai. Tvirtais mediniais laivais buvo žvejojama, plukdomos prekės, gyvuliai ir, žinoma, keleiviai. Šiandien Nidos uoste taip pat glaudžiasi kurėnas – vienas iš keturių pasaulyje.
„Žinoma, tai jau ne originalas, tačiau padirbintas pagal senąsias tradicijas“, – sakė kurėno „Kuršis“ kapitonas Aurelijus Armonavičius.
Jis pluša ruošdamasis sezonui, juk kurėną reikia aptvarkyti prieš leidžiantis į marias: „Man labiau rūpi ne tiek pats turizmo sezonas, kiek laivas“.
Kone ketvirtis amžiaus
Šis kurėnas pastatytas dviejų šios srities profesionalų – Eduardo Jonušo ir Henriko Mališausko. Į marias medinis laivas buvo nusleistas prieš 24 metus.
„Eduardas mirė prieš dvejus metus, Jis buvo įvairiapusiškas žmogus. Jo sutvarkytos ir etnografinės kapinės, ir krikštai prie įvažiavimo į Nidą iškelti, pano ant pašto pastato taip pat jo, kryžius Kaliningrade. Jis buvo dailininkas, tautodailininkas. Jis šešerius metus buvo Sibire“, – pasakojo A.Armanavičius.
E.Jonušui atrodė, kad Kuršių marios be kurėno negali.
„Tai buvo jo didelė svajonė“, – pabrėžė laivo kapitonas.
Kurėnas atkurtas pagal senuosius 1875 m. brėžinius, parvežtus iš Vokietijos Brėmerhafeno muziejaus. „Kuršis“ – 11 m ilgio ir 3,3 m pločio, jo statybos su pagalbininkais užtruko beveik trejus metus.
Keleiviai žino, kuo plaukia „Plukdau tuos žmones, kurie supranta, kad tai yra rankų darbo laivas, kad tai istorija. Būna ir vestuvininkai užsisako.
Nori pasiplaukioti ir užsieniečių. Nesvarbu – lietuvis ar ne, bet dažnas žino, kas yra kurėnas“, – pasakojo A.Armanavičius.
Jis plukdo mažiausiai keturis žmones, kaina vienam – 8 eurai.
„Man didelė garbė, kad man patikėjo tokį laivą, kokių pasaulyje tik keturi – jie rankų darbo“, – sakė A.Armanavičius, kadaise baigęs jūreivystės mokyklą, dirbęs gelbėjimo laivuose.
Atsidūrė ant dviejų litų
Kapitonas džiaugėsi, kad kurėnas sulaukia įvertinimo. Štai, tarkim, prieš porą metų buvo leidžiamos dviejų litų nominalo monetos: su verpste, su Puntuku, su Stelmužės ąžuolu ir su kurėno atvaizdu.
„Vadinasi, vertybės vis dėlto teisingos“, – sakė kurėno šeimininkas.
A.Armanavičius šio senovinio laivo kapitonu tapo prieš kelerius metus. Kaip jis sako, uždirbti iš kurėno vargiai išeitų, juolab kad bėgant metams laivas pūva, tad reikia remonto. Kartais paremia vokiečiai, kartais lietuviai.
„Vienas vyras kirto mišką ir padovanojo kurėnui medienos – ąžuolo“, – sakė kapitonas.
Kartais šis laivas pasiekia net Klaipėdą. Tačiau turistų į tokias išvykas A.Armanavičius paprastai neima, mat kelionė užtrunka mažiausiai šešias valandas, o tualeto laive nėra.
Su vokiečiais – po jų gimtines
A.Armanavičius daug metų, nuo 1988-ųjų, dirba su vokiečių turistais.
„Važinėjau su vokiečiais po mūsų kraštą ieškodamas jų namų. Jie kilę iš čia, tad ieškojome tėvų namų, bažnyčios, mokyklos.
Bliaudavau kartu su jais, klausydamas pasakojimų. Tai nebuvo lengva, bet sužinojau labai daug“, – sakė A.Armanavičius.
„Didelį smūgį turizmui Neringoje sudavė „FlyLAL-Lithuanian Airlines“ bankrotas. Iki tol buvo net šeši skrydžiai į Vokietijos miestus, iš Miuncheno atskrisdavo ir austrai su šveicarais. O paskui jų sumažėjo.
Anksčiau vokiečiai viešėdavo pas mus savaitę dvi, uždirbdavo ir kavinės, ir parduotuvės, o dabar keliauja per tris Baltijos šalis ir pas mus užtrunka vos dieną.
Senukams skristi per Kopenhagą į Palangą pernelyg sudėtinga. Ir iš Vilniaus pervežimas ilgas, juk mus skiria 360 kilometrų, tai ir brangu.
Senukai patys geriausi klientai, juos reikia nuvežti, atvežti, pasirūpinti, pavežioti. Jaunimas paprastai savarankiškas“, – kalbėjo turizmo versle daug metų dirbantis vyras.
