K.Demiańczuk su savo komandos nariais šią programėlę kuria nuo praėjusių metų spalio. Į ją mergina investavo pačios uždirbtus pinigus. Metų pabaigoje jos sumanymu susidomėjo investuotojai iš Lenkijos, JAV ir Švedijos. Po kiek laiko Karolina įregistravo firmą San Franciske, o kovą programėlę pristatė San Franciske, „The Launch Festival“ konferencijoje. Ekspertai įvertino pradėtą kurti programėlę daugiau kaip trimis milijonais dolerių.
Karolina dar neapsisprendė dėl investuotojo. Šiuo metu ji gilinasi į programėlės naujas funkcines galimybes, o nuo rugsėjo studijuos San Franciske. Ji taip pat gavo pasiūlymą drauge su savo komanda atvykti į startuolių inkubatorių Toronte – vieną iš penkių geriausių pasaulyje. Apie ją jau rašo tokie leidiniai kaip „Digital Trends“ ir „Huffington Post“.
Bandomoji programėlė jau veikia keletą dienų. Į operacinę sistemą „iOS“ naudojančius mobiliuosius įrenginius ji jau atsisiųsta daugiau nei 2000 kartų ir įvertinta 4+. Iš „Google Play Store“ ji parsisiųsta 500 kartų ir įvertinta 3,5, teigia straipsnio autorė.
Pasak K. Demiańczuk, „Spontime“ turi palengvinti spontaniškus bičiulių susitikimus. Naudojantis šia programėle pasirinktai pažįstamų žmonių grupei pranešama apie kokį nors savo norą, tarkime, išgerti kavos ar nueiti į kiną, ir klausiama, gal kas nori sudaryti kompaniją. Vienu metu apie tą norą galima pranešti 50-iai draugų, nerašant žinučių ir neskambinant.
Kasdieniniame gyvenime, jeigu tavo pažįstamas neturi laiko ar noro, tai pradeda išsisukinėti. Programėlėje „Spontime“ šios problemos nebelieka. Nenori – neini. Be to, aiškina programėlės sumanytoja, kada norime paprasčiausiai susitikti, turime kiekvienam skambinti ar rašyti, o kol sulaukiame atsakymo, neretai praeina visa valanda. Jauni žmonės praleidžia daugiau laiko virtualiame pasaulyje nei realiame. O mano programėlė, nors ir pritaikyta skaitmeninės kartos atstovų poreikiams, ji naudoja virtualiuosius įrankius, kad palengvintų išėjimą iš virtualaus pasaulio.
Kas šią programėlę kuria? „Aš, trys programuotojai ir grafikas. Nė vienam iš mūsų dar nėra 25 metų, – sako Karolina. – Ieškodama programuotojų aš pradėjau skelbtis feisbuke, klausinėti technikos kolegijose ir vaikščioti į tokius renginius, kaip „Mobile Warsaw“ . Deja, ten nesutikau nė vienos merginos!“
Paklausta, ar vaikinai netūžta, kad jiems vadovauja mergina, ir dar bendraamžė, Karolina sako: „Manau, kad ne. Mūsų santykiai labai draugiški. Pavyzdžiui, kada jie pasigiria, jog pavyko sukurti dar vieną funkciją ar išspręsti problemą, pasiunčiu jiems širdutę feisbuke. Kai kada, kai jie tarp savęs kalbasi apie programą, aš nieko nesuprantu. Bet man ir nebūtina, aš jais pasitikiu. Aš turiu viziją, o jie ją perrašo į programą.“
Ar būna valandėlių, kai apninka abejonės? „Būdama mokymuose Silicio slėnyje, į kuriuos aš pati pasiprašiau, sužinojau, kad kiekvienas „startuolietis“ kelyje į sėkmę išgyvena daug krizinių akimirkų. Ir man buvo juodų dienų, bet pabudusi kitą rytą aš žinodavau, kad niekas kitas gyvenime man nesuteiktų tokio pasitenkinimo, kaip tai, ką aš darau. Nelauktai prieš dvi savaites paaiškėjo, kad mūsų programose beveik viską reikia keisti. Ką padarysi – pakeitėme.“
Ar Silicio slėnys gali būti slegiantis? „Būtent ten aš įsitikinau, kad viskas yra įmanoma, vienintelė problema yra mūsų pačių siauras akiratis. Silicio slėnyje visi tave motyvuoja. Kavinėje kiekvienas dirba, gilindamasis į savo startuolio problemas. Žmonės prieina prie gretimo staliuko, pasakoja apie savo taikomąsias programas ir klausia, kaip veiks kaimyno programa. Vadinamieji bendradarbiavimo biurai neužsidaro ištisą parą. Teko ir man pasėdėti iki pusiaunakčio. Bet aš žinau, kad kai kurie ten sėdi be pertraukos po tris paras. Stebėdama juos aš pasisemiu jėgų tolimesnei veiklai.“
Į žurnalistės klausimą, ar ji iš pat pradžių žinojo, kaip kovoti už save ir už savo sumanymų įgyvendinimą, Karolina atsakė: „Kažkada buvau nedrąsi, kukli, nenorėjau išsiskirti iš kitų. Viskas pasikeitė, kai iš Varšuvos Mikolajaus Rėjaus licėjaus metams išvažiavau į mokyklą Bostone. Ten pamačiau, kad verta tikėti savimi ir kovoti už savo svajones.“
Kuo amerikietiška mokykla skiriasi nuo lenkiškos? „Amerikietiškoje mokykloje nebūna pralaimėjusių. Nesėkmė laikoma pamoka. Net jeigu finišą pasieksi paskutinis, kolegos tave palaikys, sveikins, kad tau pavyko įveikti distanciją“.
„Ar amerikietiška mokykla moko ir kaip gyventi konkurencijos sąlygomis?“ – klausia žurnalistė.
„Taip, gerai išmokti lenktyniauti, priprasti prie konkurencijos jau paauglystėje. Jeigu man kas nors sako, kad amerikiečiai yra tingūs, aš negaliu atsistebėti. Ten mokyklos siūlo tris šimtus dalykų, iš kurių pasirenki septynis, pavyzdžiui, retorikos meną, teisę, ekonomiką ar robototechniką. Visi užsiėmimai yra labai praktiški, o mokaisi tik tai, kas tikrai tau patinka. Po pamokų papildomai eini į praktinius užsiėmimus, susitikimus mokslo rateliuose arba, taip kaip aš – į choro repeticijas. Mokykloje išbūni nuo aštuntos ryto iki aštuntos vakaro. Amerikiečiai gal ir nėra tokie visapusiški kaip lenkai, bet toje srityje, kuriai jie pasišventė, nepriklausomai nuo to, ar tai būtų kinas, fotografija ar robotų kūrimas, pasiekia aukščiausią lygį.
Kiekvienas mokyklą baigęs amerikietis stengiasi kuo greičiau įsidarbinti – kavinėje, kino teatre, laikraščių platinimo tarnyboje. Kai tik pradėjau studijuoti, iš karto norėjau patikrinti praktikoje tai, ko išmokau. Kai nedirbau, grįždavau iš mokyklos namo tryliktą valandą ir jausdavau, kad veltui leidžiu laiką. Žmonės manęs klausia, ar aš esu iš turtingos šeimos, kad galiu investuoti į bendrovę, o aš tiesiog daug metų taupiau ir atsidėdavau uždirbtus pinigus. Pirmaisiais metais stažavau Pilietinės visuomenės institute, po to dirbau kompanijos „Goodyear“ rinkodaros skyriuje, kompanijos „Coca-Cola“ personalo skyriuje ir Lenkijos ambasadoje Vašingtone. Prieš imantis verslo verta pamatyti, kaip funkcionuoja tokia didelė organizacija kaip „Coca-Cola“, kiek žmonių stovi už to vieno kolos buteliuko.“
„Kas jums svarbiau: pasitenkinimo jausmas ar pinigai?“ – klausia Karolinos žurnalistė. „Kai kurie tvirtina, kad viskas pasikeis, bet kol kas aš nenoriu turėti didelės vilos. Man nereikia turtų. Juolab, kad tyrimai rodo: jeigu tavo pajamos viršija 60 tūkst. dolerių per metus, tai laimės lygis, viršijus šią ribą, nepadidėja. Tiesą sakant, tai dar blogiau, nes tada pradedi baimintis, kad gali viską prarasti.
„Ar turi sudarytą planą iki savo trisdešimtmečio?“ – pasidomi A.Konieczyńska. „Turėjau tokį planą, tačiau viskas klostosi geriau, negu galėjau susapnuoti. Be to, viskas taip greitai keičiasi, kad aš jau nustojau kūrusi kokius nors planus.“
„Kas tavęs laukia artimiausioje ateityje?“ – klausia žurnalistė. „Iki birželio pabaigos mokysiuos čia, tada gausime pirmuosius pinigus iš investuotojų ir greičiausiai persikelsime į Kaliforniją. Mes taip pat gavome pasiūlymą vykti į startuolių inkubatorių Toronte – vieną iš penkių geriausių pasaulyje.“
„Ar kiti pavydi tau sėkmės?“ – žurnalistė užduoda paskutinį klausimą mobiliosios programėlės „Spontime“ kūrėjai Karolinai Demiańczuk.
„Na, programėlė yra labai paprasta, todėl aš esu pasiruošusi tam, kad žmonės tvirtins, jog ji nėra verta trijų milijonų dolerių. Tikriausiai jie galvoja, kad šie pinigai nukeliaus tiesiai į mano kišenę. Net draugai klausinėja, ar skraidysiu į darbą sraigtasparniu (juokiasi). Tačiau investuotojai nenuleidžia akių nuo kiekvieno išleisto cento, o visi trūkstami pinigai, kuriuos gausime, turi būti naudojami mobiliosios programėlės kūrimui.“
Parengė Leonas Grybauskas
