Prestižiniame Kembridžo universitete daktaro laipsnį įgijusi ir net dvi Marie Curie stipendijas moksliniams tyrimams laimėjusi jauna moteris ekstra myliomis gilinasi į žmogaus smegenų veiklos paslaptis. „Atrodytų, kad pačios žmogaus smegenys tyrinėja save“, – šyptelėjo jauna mokslininkė.
- Urte, kiek esate mokslininkė, kiek tiesiog jauna ir protinga moteris?
– Aš visada buvau mokslininkė, visi draugai tai žino. Mano partneris taip pat yra mokslininkas, tad namuose net ir maistą gamindami į viską žiūrime kaip mokslininkai – visada išlieka tikslumo, priežastingumo požiūris.
- Ar nuo vaikystės save matėte kaip būsimą mokslininkę?
– Kai buvau gal penktoje klasėje, norėjau būti ekonomiste. Man skaičiai ir matematika visada patiko.
Šeštoje klasėje prasidėjo biologijos pamokos, pamenu, mokėmės apie mikroorganizmus, ir tėtis man padovanojo reklaminį plakatą, vaizduojantį daug įvairių spalvotų organizmų. Man tai buvo toks grožis, kad nuo tada kelerius metus kartojau, kad būsiu mikrobiologė. Tuo metu dar nesupratau, kas ta biochemija, bet po truputį priartėjau prie chemijos. Tai turbūt buvo neišvengiama, nes mano abu tėvai chemikai. (šypsosi)
- Taigi neišvengiamai tapote biochemijos mokslų daktare. Ką jūs tyrinėjate?
– Aš bandau suprasti, kaip susiformuoja mūsų smegenys, kaip įgauname gebėjimus skaityti, skaičiuoti, kurti planus, įvertindami galimas rizikas, daryti pasirinkimus, įvertindami įvairias aplinkybes. Aš tyrinėju, kas vyksta mūsų smegenyse, kad mes tampame tokie gudrūs, kokie esame. (šypsosi)
- Ar jau priartėjote prie atsakymo, kodėl žmonės tampa tokie gudrūs?
– Mes suprantame labai daug ir labai mažai vienu metu. Mes daug suprantame, kaip veikia neuronai, kaip jie sąveikauja. Galime nupiešti kreives, vaizduojančias, kaip kinta smegenų aktyvumas, tačiau tai dar nėra atsakymas, kaip smegenys iš tiesų veikia. Iš dalies tai ir filosofinis klausimas, nes, jeigu sakome, kad mokslininkai tyrinėja, tai išeina, kad pačios žmogaus smegenys tyrinėja save ir bando save iki galo suprasti. Bet iš tikrųjų žinome jau nemažai ir tos žinios padeda pagerinti žmonėms gyvenimo kokybę.
- Doktorantūra Kembridžo universitete, laimėtos dvi Marie Curie stipendijos. Kaip tai paveikė jūsų mokslinę karjerą?
– Kembridžo universitete įgyta patirtis buvo unikali, o pažintys su žmonėmis labai vertingos. Nebuvo ten lengva, buvo vakarų ir savaitgalių, kai galvodavau, kodėl aš čia esu ir kam visa tai darau, bet dabar, pažiūrėjusi atgal, galiu pasakyti, kad tai buvo puikiai praleisti metai.
Su Marie Curie stipendijomis yra šiek tiek kitaip. Marie Curie stipendijos yra labiau išgryninimas to, ką sukaupiau iki tol, ypač kalbant apie antrąją stipendiją. Kaip mokslininkė esu jau sukaupusi savo kapitalą, dabar turiu kitiems parodyti, kad aš esu pakankamai pasiekusi ir kad verta toliau investuoti pinigus į mane su viltimi, kad ateityje išaugsiu į dar didesnį mokslininką.
- Kokios savybės jums padeda žengti ekstrą mylią mokslinėje veikloje?
– Aš esu atkakli ir labai nuosekli. Ar nuoseklumas mokslui yra būtinas, kitas klausimas. Yra ir labai chaotiškų mokslininkų. Bet man nuoseklumas yra visos mano veiklos pagrindas. Taip pat manau, kad esu gana komunikabili, ir tai man padeda bendrauti su kitų sričių mokslininkais, ieškoti sprendimų, kaip galėtume vieni kitiems padėti. Ir žinoma – smalsumas. (šypsosi)
- Tyrinėjimas, eksperimentai, rodos, – vien atradimo džiaugsmas. Ar dažnai pasitaiko nusivylimų?
– Laboratorijoje nusivylimų yra daug, eksperimentai dažniau nepavyksta nei pavyksta. Bet bėgant metams tampi atsparus tam. Dabar aš į nusivylimus žiūriu kaip į neišvengiamą realybės dalį.
- O kas jums yra atradimas?
– Atradimai dažniausiai yra smulkūs. Net ir tie didieji atradimai, kuriuos pamato ir apie kuriuos sužino visi, susideda iš labai smulkių ir mažų atradimų, kaip mozaika iš smulkių detalių. Tų tikrųjų „eureka“ momentų nėra daug. Mes dirbame ir po mažą žingsnelį lipdome tą mozaiką, žiūrime, kas susideda. Kiekvienas mažas atradimas yra ir mažas džiaugsmas.
- O jūsų pasiekimai – talento ar sunkaus darbo vaisius?
– Aš visada sakydavau, kad mokykloje nesimokiau, kad man viskas tiesiog sekėsi, kad tai buvo talentas. Bet vėliau supratau, kad iš tikrųjų aš dirbdavau: kiekvieną dieną darydavau namų darbus, kiekvieną dieną atlikdavau tiek, kiek reikia padaryti. Taigi tai buvo nuoseklus darbas, kuriam nereikėjo prisiversti ir savęs skriausti. Negaliu nepaminėti ir pareigos jausmo, kuris vėliau man labai padėjo siekiant karjeros.
- Užsienyje, Didžiojoje Britanijoje ir Italijoje, praleidote 8 m. ir, neabejoju, ten turėjote geras galimybes ir perspektyvas užsiimti moksline veikla. Kas gi jus sugrąžino į Lietuvą?
– Lietuvoje aš gaunu tai, ko negaudavau kitur – erdvę. Tiek fizinę erdvę, tiek idėjinę. Čia gali tiesiog išeiti į mišką pasivaikščioti, čia nėra tokios minios žmonių. Be to, Jungtinis gyvybės mokslų centras, į kurį grįžtu, yra visiškai naujas, jis bus toks, kokį jį suformuos čia dirbsiantys mokslininkai. Tai yra erdvė idėjoms, gali daryti, ką nori. Tai aplinka, kuri suteikia saviraiškos laisvę. Yra ir daugiau iš užsienio grįžusių mokslininkų, kartu mes norime tobulinti išsilavinimą, perduoti kitur įgytas žinias.
- Mokslininkai, rodos, viską žino, viską supranta, nieko nebijo. Ar taip yra ir jums?
– Priešingai, mokslininkai yra tie žmonės, kurie žino mažiausiai. Kuo tu daugiau giliniesi, tuo labiau supranti, kad iš tikrųjų nieko nežinai, kiek dar daug būtų galima suprasti. Tas nežinojimas ir jausmas, kai gauni eksperimentų rezultatus ir nesupranti, kodėl tokius gavai, kodėl nepavyksta eksperimentas, kuris turėjo pavykti, yra nuolatinė būsena, kuri kartais iš tiesų varginanti. Dėl šios būsenos kai kurie mokslininkai pasuka kitu keliu, išeina dirbti ne mokslinį darbą. Man yra tekę šiek tiek dirbti komercinėje aplinkoje ir pirmą mėnesį vis stebėdavausi: „Aš viską žinau!“
- Esate biochemijos mokslų daktarė ir turbūt turite savitą požiūrį į žmogų. Kas jums yra žmogus?
– Aš esu ateistė ir mokslininkė, tad į žmogų žiūriu kaip į labai gerai veikiančią cheminę mašiną. Labai sunku pasakyti, kas sukuria žmogiškumą, bet, manau, visa tai ateina iš labai subtilių cheminių reakcijų, iš elektros signalų, kurie formuojasi ir mes tampame tuo, kuo esame.
- Jeigu būtumėt ne mokslininkė, kokiu keliu būtumėte pasukusi?
– Jeigu būčiau ne mokslininkė, turbūt būčiau prokurorė. (šypsosi) Ir būčiau gera prokurorė. Iš tikrųjų mane šeima taip vadina, kai įsiveliam į rimtas diskusijas. Tinkamai, griežtai atliekanti savo darbą iš esmės.
- Ar tikite likimu?
– Ne, likimu netikiu. Tačiau ar turiu mažų ritualų? Taip, mes visi jų turime. Ritualai suteikia mums tam tikrą kontrolę. Pasaulis yra pavojingas, pilnas nežinojimo ir nuolat kintantis, tad mes susikuriame ritualus, kad turėtume bent kontrolės iliuziją gyvenime. Tai šie dalykai yra ir mano gyvenime.
Aš, pavyzdžiui, turiu draugo dovanotą kelioninę avį, su kuria visus aštuonerius metus keliavau ir visur važinėjau. - O kas jums yra laimė?
– Laimė – tai pakankamas endorfinų kiekis smegenyse. (šypsosi) Laimė, manau, kai esi ten, kur nori būti, ir tuo, kuo tu nori būti. Gali būti ir nelabai gerų dienų, be laimė reiškia, kad esi ten, kur tuo metu tau yra geriausia.
- Jūs laiminga?
– Taip, aš esu laiminga.
Ekstra mylią aludarystėje einantis „Švyturys“ pristato projektą „Ekstra mylios žmonės“ – 10 įkvepiančių istorijų apie žmones, ekstra mylias žengiančius savo gyvenime. Jie drąsiai svajoja, niekada nenuleidžia rankų, jie negaili jėgų ir laiko – dėl savo tikslo daro daugiau nei reikia.
