Juvelyras ir jo prietaras apie vestuvinius žiedus

Plika akimi nematomi juvelyriniai dirbiniai ir bemiegės naktys prie kaitra alsuojančios krosnies – Tadas Deksnys savo gyvenimo ekstra mylią žengia kurdamas stebuklus iš metalo ir emalio. Vienu geriausių Lietuvos juvelyrų tituluojamas vyras sako šiuo metu turintis daugiau idėjų ir vizijų, kokį dar kūrinį sukurti, nei jiems įgyvendinti laiko. Todėl T. Deksnio kūriniai gimsta ir savaitgaliais, ir naktimis.

Juvelyras Tadas Deksnys.<br>Švyturys – Utenos alus nuotr.
Juvelyras Tadas Deksnys.<br>Švyturys – Utenos alus nuotr.
Juvelyras Tadas Deksnys.<br>Švyturys – Utenos alus nuotr.
Juvelyras Tadas Deksnys.<br>Švyturys – Utenos alus nuotr.
Juvelyras Tadas Deksnys.<br>Švyturys – Utenos alus nuotr.
Juvelyras Tadas Deksnys.<br>Švyturys – Utenos alus nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Jun 8, 2016, 7:10 AM, atnaujinta May 22, 2017, 12:30 PM

- Juvelyrika – ir menas, ir amatas. Kiek jumyse yra menininko ir kiek – amatininko?

– Sunku atrasti takoskyrą tarp meno ir amato, nes menas yra daugiau idėja, žaismas, o mano naudojama emalio technika tokia, kad neįsisavinęs amato, tu nieko nepadarysi. Gali turėti gražių idėjų, labai įdomių, bet jeigu tavęs neklauso emalis – niekas nesigauna.

- O kada jūsų gyvenime atsirado juvelyrika?

– Juvelyrika mano gyvenime atsirado gal prieš 25-26 metus. Man visuomet patiko smulkūs, kruopštūs darbai, o metalas yra labai tinkama medžiaga tokiems darbams daryti. Aš darau mažus, plika akimi neįžiūrimus daiktus. Norint pamatyti, kas buvo daugumai mano darbų padaryta, reikia didinamojo stiklo. Kaip aš sakau, tik žmogus, kuris turi tą kūrinį ar papuošalą, gali žinoti, kas jame iš tikrųjų atskleidžiama.

Kruopštumas visą laiką su manimi. Atsimenu, ir kai mažas buvau, konstruodavau iš popieriaus ar plastmasės mažus lėktuvėlius, mažus laiviukus, juos reikėdavo kruopščiai pridėti, suklijuoti, palaukti, kol sudžius. Kruopštumas ir kruopštūs darbai man patinka.

- Ar jau esate sukūręs kūrinį, kurį pats sau galėtumėte pavadinti tobulu?

– Kiekvienais metais sukuriu savo tobulą kūrinį, bet, praėjus pusmečiui, vėl sukuriu jau kitą, to momento savo tobulą kūrinį (šypsosi).

- Daugumą jūsų kūrinių puošia emalis. Kaip susidomėjote šia technika?

– Kai įstojau mokytis į Telšius, pamačiau aukštesnių kursų studentų darbą su emaliu, ir jis mane iškart sužavėjo. Nors pirmuose kursuose emalio technikos nemokė, man jo taip reikėjo, kad įsigijau ir parėjęs po paskaitų išsinuomotame kambaryje su degikliu kaitindavau ir bandydavau dirbti su emaliu. Jutau labai didelį potraukį, kuris tęsiasi iki šiol.

Šį bendrą potraukį atradome su kolegomis. Susitinkam šeštadienį, padėję savo kasdienius kūrybinius darbus, susirenkam mano studijoje, įungiam krosnį ir kuriame netradiecinius darbus, objektus, norėdami išbandyti naują techniką ar galimybes, ieškodami naujų raiškos priemonių.

Mes juokaujam, kad emalis – tokia technika, kurią reikia prisijaukinti, padaryti pora dėžių broko, tokių atsitiktinių dalykų. Tik tada supranti, kaip nereikia daryti, pradedi prognozuoti, ką reikia daryti, kad gautum rezultatą, artimiausią norimam.

- Emalis, rodos, daug kantrybės reikalaujanti technika. Kuo ji jus patraukė?

– Man patinka dirbti su emaliu, nes jis leidžia nuspalvinti metalą įvairiausiomis spalvomis ir suteikti jam gyvumo, žaismingumo, blizgesio ar paslapties. Spalvos suteikimui dar mėgstu naudoti titaną. Jį oksiduojant galima išgauti visą spektrą spalvų: mėlyną, žalią, violetinę, rudą ar geltoną. Taigi jau gerą dešimtmetį ar visus penkiolika metų savo darbuose naudoju emalį arba titaną.

-Kiek atiduodate savo laiko ir savęs pamėgtai emalio technikai?

– Emalis gana sunkiai prognozuojama technika, todėl nėra plačiai naudojama. Reikia būti tikru emalio fanu, kad su juo dirbtum. Kiekvieną kartą yra neišvengiama kokių nors staigmenų, jos kartais būna malonios, kartais ne visai. Kartais atrodo, kad darbas jau geras, bet nori dar geriau padaryt. Ir išėmęs iš krosnies pamatai, kad arba emalė nuslydo, arba piešinys išbluko, tada supranti, kad persistengei. Sunkiausia su emaliu yra suvokti, kada turi sustoti – daugiau nebedėti į krosnį ir pasidžiaugti tuo rezultatu, kuris yra.

Būna tokių dienų, pavyzdžiui, šeštadienį, kai ateini, įjungi krosnį ir pradedi emaliuoti. Paskui netikėtai pasižiūri – jau 3 valandos nakties. Taip pasineri arba tiesiog supranti, kad jau reikia eiti namo, baigti darbą, bet dar tą norisi pabandyti, dar aną. Pamatai kažkokį degimo toną, atspalvį, galvoji, reikia dar pabandyti, ir taip tęsiasi. Man patinka, aš galiu iki ryto darbuotis su emaliu.

- Kaip reaguoja jūsų žmona?

– Reikia padėkoti žmonai, kad kenčia tokį vyrą (juokiasi). Paroje yra 24 valandos ir, jeigu kažkam skiri daugiau laiko, tai kažkas kitas tiek valandų netenka.

- Moterys mėgsta puoštis, tad tikriausiai žmonai esate padovanojęs ne vieną juvelyrinį papuošalą?

– Mano žmona santūri, ji net neprasidūrusi ausų. Tai aš jai esu padaręs prisukamus auskarus ir pora žiedų. Ji nenešioja daug papuošalų ir mėgsta mažus, minimalistinius dirbinius.

Bet žmonai sužadėtuvių žiedą esu daręs. Prieš vestuves girdėjau tokį prietarą, kad pats juvelyras negali sau darytis vestuvinių žiedų. Tad prašiau draugo, kad padarytų vestuvinius žiedus (šypsosi).

- Minėjote, kad dirbant su emaliu, rezultatas ne visada pradžiugina. Ką tuomet darote?

– Jeigu nesigauna taip, kaip tikėjausi, aš tų mėginių, darbų neišmetu. Laikau tam, kad pasižiūrėčiau ir pamatyčiau dvi galimybes: arba neiti tuo pačiu nepavykusiu keliu, arba kartais iš tų atsitiktinių ir neprognozuotų dalykų, juos patobulinus, gimsta naujos idėjos.

- Ar tenka pamatyti kitų autorių darbų, kurie jus sužavėtų ir gal net paliestų stygą „kad aš būčiau sukūręs šį dirbinį“?

– Tikrai būna, kad ateini į parodą ar internete žiūrinėdamas pamatai darbų, suvirpinančių stygą „ir aš panašiai galvojau, bet nespėjau padaryti“. Bet tada darai kitokius darbus, kad kitus nustebintum.

- Ar kaip savo srities profesionalas visada įvertinate kitų žmonių nešiojamus papuošalus?

– Taip, žmonių susibūrimuose ar kai ateina į parodos atidarymą žmonės, mano akys skenuoja atėjusių žmonių papuošalus, ką jie dėvi, ką nešioja. Tada bandau suprasti, kodėl jų toks pasirinkimas. Nes, kai ateina žmogus ir užsisako pas tave papuošalą, sėkmingą rezultatą lemia tai, kiek tu sugebi suprasti, ko žmogui reikia. Man visada yra lengviau kurti papuošalą tokį, kokį aš noriu, ir kad jis susirastų jį nešiosiantį žmogų.

- Tai kas ką puošia: ar papuošalas žmogų, ar žmogus papuošalą?

– Man atrodo, tai turėtų būti vienas kitą papildantys dalykai. Kai nori eksponuoti papuošalą, žmogaus nereikia, reikia gražios vitrinos, gero apšvietimo, gražios galerijos – tada pamatai papuošalą. Taip pat ir su žmogumi – sužavi pats žmogus, ne papuošalai. Bent man taip atrodo. Bet jeigu žmogus nori pasipuošti, turi būti harmoningas ryšys tarp žmogaus ir papuošalo. Vieni žmonės užsideda mažą akcentą, ir matai, kad jiems labai tinka, gražiai atrodo, kitas užsideda labai daug, didelių, masyvių papuošalų, ir taip pat žaviesi tuo žmogumi ir jo pasirinkimu.

Ekstra mylią aludarystėje einantis „Švyturys“ pristato projektą „Ekstra mylios žmonės“ – 10 įkvepiančių istorijų apie žmones, ekstra mylias žengiančius savo gyvenime. Jie drąsiai svajoja, niekada nenuleidžia rankų, jie negaili jėgų ir laiko – dėl savo tikslo daro daugiau nei reikia.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.