- Pasidalinkite, Vyteni, kaip tapti tokiu sportišku?
– Nesu aš joks super atletas, nebuvau ir tikriausiai netapsiu tokiu. (šypsosi) Vaikystėje buvau netgi labai ligotas. Tikriausiai toks ir būčiau likęs, jeigu ne vienas įvykis. Kartą sutikau vaikystės draugą, kuris parodė man sportinio orientavimosi žemėlapį. Pakvietė ateiti į treniruotes. Tada man buvo 11 metų, ir orientavimosi sportas tapo mano aistra. Man patiko, kad ir kūnas sportuoja, ir galva dirba. Man atrodo, orientavimosi sportas man padėjo išsikapanoti iš visų ligų, visų silpnumų, po to turėjau gana tvirtą kūną.
Bet svarbiausia ne tai, kad kūnas yra ištvermingas, bet kad jis sinchronizuotas su ištverme galvoje. Kai susiduri su iššūkiu, fiziniu ar sudėtinga distancija, kurią reikia įveikti, supranti, kad tai iššūkis ir kad kūnas padės jį įveikti, bet galva turės vesti. Tai yra pasitikėjimas ir tikėjimas, kad gali tai padaryti.
Aš visiems sakau: jeigu toks kaip aš, būdamas ypatingai ligotas vaikystėje, sugebėjau atsistoti ant kojų ir įveikti tūkstančius kilometrų, neabejoju, kad dauguma žmonių aplinkui mane yra daug gabesni, daug geresni ir gali daug daugiau tūkstančių kilometrų įveikti vienu ar kitu būdu.
- Esate kariškis, baigęs JAV Karinių jūrų pajėgų akademiją. Kaip atsidūrėte už Atlanto?
– Baigęs vidurinę mokyklą, pradėjau ieškoti nuotykių, kuo galėčiau užsiimti. Viename Lietuvos dienraščių radau pranešimą, kad ieškomi jaunuoliai, kurie norėtų studijuoti užsienio karo akademijoje. Galvoju: čia tai gali būti nuotykis! Nuotykis buvo toks, kad, žinoma, pirmais metais neįstojau. Per daug naiviai galvojau, kad esu tinkamas. Dar metus pastudijavęs, jau sugebėjau net į tris akademijas vienu metu įstoti, beliko rinktis. (šypsosi)
- Ar ten ir užsikrėtėte multisportu?
– Taip, besimokydamas JAV Karinių jūrų pajėgų akademijoje. Draugai tuomet įkalbinėjo sudalyvauti įdomiose varžybose – „adventure racing“ (liet. multisporto). Jiems trūko navigatoriaus. Pasižiūrėjau, kad įdomios varžybos, bet dėl mokslų negalėjau skirti joms laiko. Jau buvau ir užsimiršęs, kai, likus kelioms dienoms iki varžybų, man vėl draugas skambina: Vyteni, bus varžybos, turim skristi į Kanadą, mums reikia navigatoriaus, reikės atstovauti Amerikos kariniam legionui. Papasakojo, kad laukia tūkstančio kilometrų trasa, kartu bandysim įveikti. Na, ir susibūrėme, nuskridome, ir tai buvo mano puikiausia gyvenimo patirtis, kurios neįmanoma ištrinti, kurios neįmanoma užmiršti! (šypsosi)
- Kaip gimė idėja organizuoti multisporto varžybas Lietuvoje?
– Pabaigęs karo mokslus JAV ir grįžęs į Lietuvą, pabandžiau propaguoti valstijose įgytą hobį – vadinamąjį multisportą. Taip jis man patiko! Jokių ambicijų ir galimybių neturėjau, nes pats tarnavau karininku, tad nusprendžiau tiesiog savaitgalį savo draugams padaryti tokias pramogas. Anksti ryte, kokią 4 val., įšokdavome į traukinuką, pasiimdavome dviračius, o aš suplanuodavau keliasdešimties kilometrų žygį aplink Lietuvą. Tokie savaitgaliniai žygiai tapo labai populiarūs. Rinkosi žmonės, kurių net nepažinojau – draugų draugai.
Kartą draugas paskambino ir sako: Vyteni, pabandom kažką viešai padaryti, gal kas ir ateis! Greitai viską suplanavome, aš dar į kelionę išlėkiau, grįžtu, o man draugas ir sako: Vyteni, nepatikėsi – 250 žmonių užsiregistravo, turim uždaryti, nes nebegalime daugiau žemėlapių paruošti. Gerai, kas belieka. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai pažinojau beveik visus žmones, dalyvavusius „Vilnius Challenge“. Manau, žmonėms patiko nuotykio mieste, tokioje urbanistinėje aplinkoje, idėja. Labai svarbu turbūt buvo ir tai, kad jie galėjo Vilnių visai kitu kampu pamatyti bei turėti visai kitokias patirtis.
- Ar sunku pasiruošti tokioms varžyboms?
– Ruošdamiesi multisporto varžyboms, didžiąją laiko dalį, ne mažiau kaip pusmetį, sugaištame kurdami įvairias naujas įdomias trasas. Stengiamės, kad varžybų elementai būtų nauji ir nesikartotų. Visas kūrybinis procesas užtrunka ilgai, nes geriausius takelius, įdomiausias vietas atrandame tiesiog fiziniu darbu – einame, ieškome, mąstome, kuriame, susitinkame su daugybe žmonių.
- Atiduodate daug laiko ir jėgų „Vilnius Challenge“ varžyboms, bet tai ne pagrindinis jūsų užsiėmimas. Ką veikiate, be multisporto viruso skleidimo?
– Esu jau išėjęs į rezervą, dabar dirbu konsultantu. Keliauju po visą pasaulį ir mokau verslo klientus apie duomenų ir informacijos analizę bei konsultuoju nacionalinio saugumo klausimais. Geografiniu požiūriu tai labai įdomu. Neseniai buvau pora savaičių Bangladeše. Tai nereali šalis, žmonės turi tiek daug kuo pasidalinti. Darbas leidžia pamatyti pasaulį kitaip, pabendrauti su įvairiais žmonėmis. Grįžus į Lietuvą, visą šią patirtį galima perduoti. Žmona dirba švietimo srityje, taip pat kaupia supratimą, ir kartu pradedame ieškoti, ką galima būtų mūsų mažoje šalelėje pritaikyti, kad galėtume šuolį padaryti – ne po žingsniuką žingsniuoti, bet drastiškai. Kaip sakome, sulaužome viską, ką turime tam, kad pastatytume kažką daug daug geriau.
Yra tokia frazė anglų kalboje – grassroots, tai kažkas, kas kyla iš apačios, kaip žolytė. Kai pradėjome „Vilnius Challenge“, judėjimo čia tokio nebuvo. O dabar nuolat matome daugybę dviračių. Žmonės tuomet beveik nesportavo, nevažinėjo dviračiais, gal tik vieni kiti su baidarėmis plaukiojo. Žmonės buvo įpratę viską stebėti, o ne patys dalyvauti. Bet įvairių nedidelių renginių, subūrusiu žmones, dėka, prasidėjo kaita. Tie iš „žolytės šaknų“ kylantys projektai labiausiai ir padeda išjudinti žmones, pakeisti jų sprendimus, jų mąstymą apie aktyvią gyvenseną. „Vilnius Challenge“ yra vienas iš tokių, iš žolytės kilusių, projektų, kuris ir toliau, tikiuosi, gyvuos.
- Pagauti jus Lietuvoje labai sudėtinga, atrodo, kad čia tik tarpinė stotelė tarp kelionių po pasaulį. Kur jus galima sutikti dažniausiai?
Šią akimirką esu pereinamajame laikotarpyje. Kaip tik prieš kelias dienas su šeima palikome Bankoką, kuriem gyvenome kelerius metus. Esame pakeliui į Almatą, Kazachstaną, kur persikeliame dėl naujų karjeros galimybių, naujų projektų ir užduočių.
- Ar ateis diena, kai jūsų nuolatiniai namai bus čia, Lietuvoje?
– Be abejonės, čia net ne klausimas. Turiu du mažus vaikus ir jie dabar yra pasaulio piliečiai, tikriausiai tokiais ir išliks. Bet kad jie taptų tikrais žmonėmis, kurie žino savo šaknis, jiems reikia pagyventi Lietuvoje. Manau, geriausias laikotarpis tam – kai vaikai pradeda lankyti mokyklą. Žmonėms be šaknų daug sunkiau prisitaikyti pasaulyje. Mes norime pusiausvyros: turėti ir šaknis, iš išlikti globaliais. Reikėtų išmokti tai suderinti. (šypsosi)
Ekstra mylią aludarystėje einantis „Švyturys“ pristato projektą „Ekstra mylios žmonės“ – 10 įkvepiančių istorijų apie žmones, ekstra mylias žengiančius savo gyvenime. Jie drąsiai svajoja, niekada nenuleidžia rankų, jie negaili jėgų ir laiko – dėl savo tikslo daro daugiau nei reikia.
