Visa tai – apie dvidešimtmetį Rodrigą Martinezą Simanskį.
Urugvajuje gimęs ir užaugęs R.Martinezas Simanskis pusmetį praleido Vilniuje – mokėsi Lietuvių namuose gimtosios kalbos.
Jo mamos protėviai – lietuviai, pagal tėvo liniją – nė lašo lietuviško kraujo. Tačiau jam, lietuvės palikuoniui, kurio šaknys įsitvirtinusios Urugvajuje, nuo mažumės kirbėjo noras prisiliesti prie protėvių kultūros, jautė širdyje esantis lietuvis.
O netrukus Montevidėjuje buhalteriją antrame kurse studijuojantis vaikinas valgys mokytojo duoną – lituanistinėje sekmadieninėje mokykloje „Gabija“ Urugvajuje vaikus mokys lietuvių kalbos.
Šiuo metu lituanistinėje mokykloje Urugvajuje lietuvių kalbos mokosi dvi klasės. Susibūrus trečiajai, prireikė dar vieno mokytojo. Šio darbo ir imsis Rodrigas.
Lietuvių kalbos pamokas antrakursis studentas derins su kitu darbu – vienoje įmonėje jis dirbs administratoriumi. Ilgainiui vaikinas tikisi pradėti dirbti ir pagal studijuojamą specialybę.
Rodrigo šeimoje niekas nekalba lietuviškai: Urugvajuje gimė dar R.Martinezo Simanskio prosenelė. Tiesa, Rodrigo 15-metis brolis, įkvėptas vyresnėlio pavyzdžio, ketina kitais metais atvykti į Lietuvą ir taip pat mokytis protėvių kalbos.
„Man labai patinka Lietuva, lietuvių kalba ir lietuvių kultūra. Urugvajuje aš šoku lietuviškų šokių kolektyve“, – vardijo Rodrigas ir šypsodamasis rodė „Kepurinės“ judesius.
Nors Urugvajaus ir Lietuvos gyventojų temperamentas ir skiriasi, pirmieji karštesnio būdo, Rodrigas randa ir bendrumų. Ir vieni, ir kiti, anot jo, draugiški. O pats jis jaučiasi ramesnis nei urugvajiečiai, turbūt tai lėmė lietuviškas kraujas.
Tačiau prie daug ko jam, gyvenant Vilniuje, teko priprasti. Kai Lietuvoje viešėjo pirmą kartą (tuomet prieš kelerius metus čia buvo dvi savaites), buvo sudėtinga susikalbėti, juk mūsų krašte retas moka ispaniškai, o Rodrigas tuomet sunkiai kalbėjo lietuviškai. Kai šiemet žiemą atvyko antrąjį kartą, pirmą mėnesį jis nesuprato nieko, kas jam būdavo sakoma.
„Tačiau žmonės buvo draugiški, padėdavo surasti parduotuvę ar kirpyklą“, – šypsodamasis pasakojo Rodrigas.
Vienas iš stipriausių įspūdžių Lietuvoje – sniegas. R.Martinezas Simanskis pirmą kartą jį išvydo protėvių žemėje. O ir tikrą žiemišką šaltį jis pajuto Lietuvoje, Urugvajuje tik išskirtiniais atvejais temperatūra nukrinta žemiau nulio.
O maistas, lietuvių mėgstami šaltibarščiai ar didžkukuliai, jo nenustebino – šių patiekalų lietuviško kraujo turintis vaikinas jau buvo ragavęs tėvynėje.
Tačiau jis neplanuoja gyventi Lietuvoje. Jam patinka Urugvajus, be to, ten Rodrigo laukia mylimoji.
