Jei bandysite ieškoti Radviliškių kaimo, kuriame gyvena Kisielių šeima, gali ir nepasisekti. GPS jus nuves iki Linkaučių, tačiau jokių ženklų, bylojančių apie Radviliškius čia nerasite.
„Mus jau priskiria prie Linkaučių. 1938 m. surašymo duomenimis čia gyveno apie 300 žmonių, o dabar likę mes du, mano 94 metų mama ir vienas kaimynas. Būtent dėl to, kad visiškai neišnyktų bent prisimanimas apie šį kaimą pavadinome savo kepyklą „Radviliškių kaimo kepykla“, – pasakojo Audronė Kisielienė, vedžiodama mus po savo valdas.
Kieme statoma palapinė, nedidelė scena – šeima ruošiasi kasmetinei duonos šventei, per kurią į Radviliškius iš visos Lietuvos suvažiuoja duonos kepėjai. Viskas vienoje vietoje – ir Kisielių gyvenamasis namas, ir kepykla, ir pirmasis kepyklos pastatas, kuriame dabar rengiamos edukacinės programos. Savo kieme Kisieliai įrengė ir skulptūrų parką duonos tema.
Albino Kisieliaus mylimiausia – vilko skulptūra. Žinote tą istoriją, kaip gaspadorius vilką mokė kepti duoną: išgirdęs, kiek visko reikia, kad būtų iškeptas vienas kepalas, vilkas nusprendė geriau tiesiog grįžti į mišką. „Šiandien Lietuvoje labai daug vilkų, kurie nori viską gauti už dyką. Norime parodyti, kad duona taip paprastai neatsiranda parduotuvių lentynose“, – juokėsi A.Kisielius.
Pradžia nelengva
Radviliškių kaimas – A. Kisieliaus tėvynė, tačiau su žmona jis gyveno Panevėžyje. „Atidirbom savo, pavargom, tai atsiėmėme tėvų žemę ir atvykome čia“, – pasakojo A.Kisielienė, Panevėžyje dirbusi mokytoja.
Iš pažįstamų vokiečių šeima nebrangiai įsigijo pirmą naudotą duonkepę, o raugo – simbolinio ir labai svarbaus duonos gamybai – gavo iš garsios duonkepės Petronėlės Kurulienės. „Ši močiutė pasidalino su mumis duonos kepimo paslaptimis, o dabar yra tarsi mūsų reklaminis veidas – jos garbei net pavadinome viena savo duoną“, – pasakojo A.Kisielienė.
Gavę raugo, Kisieliai ėmė kepti duoną. Verslas taip greitai įsisuko, kad netrukus vienos nedidėlės kėpyklos neužteko ir A.Kisielius susigrąžino savo žemę, kurioje buvo apleista ferma ir pavertė ją nauja kepykla.
„Buvo labai sunku. Dėl to, kad pakeitėme žemės naudojimo paskirtį, turėjome mokėti valstybei nemažus mokesčius. Manau tai nėra teisinga – ta ferma buvo avarinės būklės, visai nebenaudojama. Mes ten viską sutvarkėme, bet mums ne tik kad nepadėjo, o dar ir susimokėti turėjome“, – pasakojo A.Kisielius.
Vis dėlto, po nelengvos pradžios „Radviliškių kaimo kepykla“ dirbo puikiai. „Dabar miegame ramiai, tik jau trūksta poilsio – jau kelis metu neatostogavome“, – juokėsi A.Kisielienė.
Dirba visą parą
„Mums duona yra ne tik verslas. Įdedame čia daug „dūšios“, stengiamės laviruoti, kad ir kokybė būtų gera, ir kaina ne per didelė“, – pasakojo A.Kisielius.
„Radviliškių kaimo kepykloje“ kepama duona, bandelės, kiti skanėstai, batonas. Dalis produkcijos keliauja į įvairias muges, turgus, kepykla turi sutartis ir su didžiaisiais prekybos tinklais, dalį duonos eksportuoja į užsienį.
Duona čia kepama natūraliai – taip, kaip ją kepė senoliai: minkoma rankomis, brandinama mediniuose kubiluose. Dėl to duonos kepimas gali užtrukti visą parą.
„Parduotuvėse dauguma duonos kepamos iš dirbtinių mielių. Pas mus viskas natūralu – naudojame raugą, brandiname duoną, ją vis maitiname. Procesas gaunasi ilgas, bet rezultatas – puikus“, – džiaugėsi A.Kisielius.
Darbas kepykloje verda kiaurą parą – dieną brandinama duona, vakare ji kepama, o naktį – pakuojama. „Duona turi atvėsti, dėl to ją iškepus, naktį, ateina antra darbuotojų pamaina ir duona pakuoja, kad paryčiais ji jau galėtų vykti į prekybvietes“, – pasakojo A.Kisielius.
Žmogiškas kontaktas – būtinas
Kepykloje iš viso dirba 40 žmonių. „Dabar, vasarą, jų šiek tiek mažiau. Darbuotojai išvažiuoja keliems mėnesiams į užsienį. Mes išleidžiame, nes, deja, negalime mokėti tiek, kiek ten“, – pasakojo A.Kisielius.
Savo darbuotojus įmonė vertina. Kisieliai stengiasi, kad jų duona prekiautų tik tie, kurie ją tikrai gerai pažįsta. „Neleidžiame bet kam prekiauti, stengiamės, kad į muges vyktų mūsų darbuotojai. Parduotuvėje dabar jokio kontakto nebėra, bet žmonės nori ateiti, pabendrauti“, – pasakojo jis.
O ką daryti prekybos centruose, kur prekės „nebylios“ – kalba tik jų etiketės ir tai dažniausiai tik apie sudėtį. Kisielių šeima šią problemą išsprendė – ant kiekvienos etiketės užrašo telefono numerį, kuriuo paskambinus galima palikti atsiliepimą ar pasiklausti.
„Žmonės tikrai dažnai skambina. Aišku, gauname ir piktų skambučių, tačiau tokių – mažuma“, – džiaugėsi A.Kisielius.
Daugiau nei duona
Duona Kisielių šeimai – ne vien verslas. „Lietuviams duona visuomet buvo tradicija, daug meilės reikalaujantis ir labai svarbus procesas. Siekiame, kad toks jis ir liktų“, – pasakojo A.Kisielius.
Visa Radviliškių kaimo sodyba skirta duonai. Senoje kepykloje šeima rengia edukacines ekskursijas, kuriose pasakoja apie duoną bei leidžia svečiams patiems pabandyti ją iškepti.
„Radviliškių kaimo duona“ – vienintelis dalykas, dar leidžiantis gyvuoti Radviliškio kaimui, kurio kelio ženkluose jau – nė kvapo.
„Čia gyveno mūsų proseneliai, seneliai, tėvai, dabar mes“, – pasakojo A.Kisielius. Šeimos svajonė – išsaugoti Radviliškių kaimą ir tradicines duonos ruošimo tradicijas. Ar tai padaryti įmanoma? Panašu, kad šeimai pavyks.
„Manom, kad turėsime kam perduoti savo kepyklą. Sūnus jau pradėjo iš Vilniaus čia važinėtis ir dirbti“, – džiaugėsi A.Kisielienė.
