Apie šių žmonių patirtį galite paskaityti pirmoje rašinio dalyje.
Tačiau yra ir išimčių. Tiesa, jų kur kas mažiau nei bankrotų.
Vilnietis Vaclovas Kontrauskas birželio 25-ąją kukliai šeimos rate paminėjo vieno didžiausios sėkmės Lietuvoje sulaukusių restoranų „Ida Basar“ jubiliejų.
Kai prieš 25 metus žinomas visoje šalyje miniatiūrų teatro „Šiupinys“ aktorius su žmona atidarė savo kavinę, jo sparnuotąsias frazes daugelis mokėjo atmintinai.
– Garsus vardas jums trukdė ar padėjo? – „Lietuvos rytas“ paklausė restorano savininko.
– Aišku, kad padėjo. Kalbos nėra. Nesąmonė sakyti priešingai. „Šiupinio“ populiarumas Lietuvoje buvo nepaprastai didelis – visi su didžiausiu malonumu laukė balandžio 1-osios, kai transliavo respublikinį agitbrigadų konkursą.
Anksčiau verslui pradėti reikėdavo daugybės dokumentų – ne taip, kaip dabar, kai viskas paprasta.
Nueidavau į kokią instituciją ir sakydavau: „Aš iš pa Utenas.“ Tuomet – visai kita kalba.
– Per tą laiką daugybė žinomų žmonių bandė atidaryti savo restoranus ir patyrė nesėkmę. Kur jūsų sėkmės priežastis?
– Reikia labai daug dirbti neskaičiuojant darbo valandų.
Daug metų su žmona neturėjome atostogų.
Po to mums pradėjo sakyti: kodėl tiek dirbate, juk viskas gerai.
Paaiškindavome, kad jei taip galvotume, mūsų traukinys, pastatytas ant gerų bėgių, riedėtų daugiausia pusę metų. O po to prasidėtų labai didelės problemos.
– Kiek valandų per dieną dirbdavote?
– Neskaičiavome. Kartais dirbant ateidavo naktis – tai dirbdavome ir per naktį. Matote, buvome labai jauni ir labai alkani.
Lietuvoje nieko nebuvo, net tualetinio popieriaus.
Kai atsivėrė sienos, važiuodavome į Vokietiją, pirkdavome statybines medžiagas, inventorių. Miegodavome mašinoje, nes taupėme pinigėlius, ir atsisakydavome viešbučio.
Be to, padėdavome atsikuriančiai Lietuvos diplomatinei tarnybai, nes savo mikroautobusais veždavome diplomatinius krovinius Lietuvos atstovybėms. Nemokamai.
Čia jokios paslapties nėra: tiek Vakaruose, tiek Lietuvoje šeimos firmos pačios stipriausios. Kai svetimi žmonės susirenka ir tampa akcininkais, prasideda nesutarimai, kivirčai.
Svarbiausia – pasitikėjimas. Neturiu žmogaus, kuo pasaulyje labiau pasitikėčiau labiau už savo žmoną Henritą.
Be to, dirbome labai sąžiningai: mokėjome visus mokesčius, nebijojome jokių komisijų.
– Ar patartumėte garsiam aktoriui arba dainininkui dabar atidaryti savo kavinę?
– Manyčiau, kad verčiau jis nedarytų klaidos.
Dabar yra didžiulė konkurencija, o sėkmingiausias verslas – kai savininkas yra vyriausiasis virėjas.
Tai – globali tendencija. Visame pasaulyje virtuvės meistrai dirba patys.
Čia lengva paslysti
– Kodėl žinomiems šalies žmonėms nesiseka kavinių verslas? – „Lietuvos rytas“ paklausė televizijos laidų vedėjos Beatos Nicholson.
– Ar restoraną atidarytų bankininkas, ar televizijos žmogus, ar dainininkas – pirmiausia tai verslas, kuriam, kaip ir bet kokiam kitam, reikia pastangų ir išmanymo.
Aš buvau restorano „Jurgis ir drakonas“ idėjos autorė.
Bet pati jo nebūčiau sukūrusi ir pastačiusi ant kojų. Viską darė mano vyras Tomas.
Žinoma, mano vardas padėjo, nes buvome ką tik grįžę į Lietuvą. Buvo nauja, įdomu ir sulaukė dėmesio. Bet jeigu pica, kurią mes kepėme, nebūtų patikusi žmonėms, mes nebūtume galėję išaugti iki trijų restoranų.
Ši veikla nėra paprasta, ji sudėtinga, bet kartu teikia didžiulį pasitenkinimą – jautiesi šeimininkas, tau gera suteikti džiaugsmą kitiems, juos pamaitinti.
– Ar patartumėte žymiam Lietuvos žmogui atidaryti restoraną ir rizikuoti savo pinigais?
– Jei tai yra tai, ko žmogus nori, tiki – kodėl gi ne? Bet jei restoranas atidaromas todėl, kad tai madinga, reikėtų gerokai pagalvoti.
Maitinimo versle lengva paslysti. Tai kitoks darbas, nei lipti ant scenos ir dainuoti.
Tai visa komanda žmonių, o vadovauti jiems reikia taip, kad jie būtų tavo idėjos ambasadoriai.
Ruošėsi dešimt metų
Atidarant gyvos muzikos klubą „Tamsta“ didžiausia problema buvo gauti leidimus iš valdžios institucijų.
Klubo savininkas, grupės „Poliarizuoti stiklai“ narys Arvydas Skernevičius teigė nepajutęs, jog žinomumas būtų nors kiek padėjęs sutvarkyti tuos leidimus.
Bet klubui tikrai padėjo tai, kad A.Skernevičius labai gerai pažinojo Vilniaus muzikantus, kurie buvo kviečiami groti klube: „Žinojau kainas, žinojau, už kiek kas grojo, žinojau, kaip paprašyti pagroti ne taip brangiai.“
– Muzikos klubai ar muzikantų kavinės atidaromos ir neretai greitai uždaromos. Kokia jūsų sėkmės priežastis?
– Manau, kiekvienas verslas priklauso nuo darbo. Aišku, svarbu ir idėja.
Pamatei kur užsienyje barą – atrodo, pakartosi. Bet Lietuvoje žmonės kažkodėl neina. Mūsų žmonės, pasirodo, kitokie nei užsienyje.
Žinoma, labai didelė sėkmės dalis – šeima.
Ji dirba sąžiningai, sau, nereikia kontroliuoti.
– Ar patartumėte muzikantui, kuris apie šį verslą neišmano, atidaryti savo kavinę?
– Manau, kavinę gali atidaryti bet kas.
Bet, pavyzdžiui, aš prieš atidarydamas klubą gal dešimt metų rinkau informaciją – ir užsienyje, ir Lietuvoje.
