Donatas ir Sandra Kakčiai užaugo ūkininkų šeimose. Netoli vienas nuo kito ir gyveno. O prieš kelerius metus susituokę dabar ir patys ūkininkauja. „Ne tėvai suvedė. Šokiuose susipažinome“, – šypsodamasis pasakojo inžinerijos mokslus baigęs 34 metų D.Kaktys. Jis rūpinasi gyvuliais, augina javus pašarams. O 26 metų žmona su savo mama Zenoida Petrutiene labiau nėrė į sūrių reikalus.
Veterinarijos mokslų nepakako
„Jaunimas norėjo verslo, taip atsirado sūrinė“, – apie neseniai įsirengtas patalpas Gegrėnų piliakalnio papėdėje pasakojo S.Petrutis.
Jis dukterį įkalbėjo studijuoti Lietuvos veterinarijos akademijoje. Tad dabar visuomet šalia profesionali veterinarė.
Tačiau S.Kaktienei veterinarijos nepakanka. Ji užsimojo imtis sūrių, labiausiai jauna moteris norėtų juos brandinti, tačiau ją atvėsino mama, tad dabar jodvi, dažnai padedamos ir abiejų vyrų, ruošia šviežius varškės sūrius.
Šeima iš savo juodmargių karvių pieno gamina įvairių skonių varškės sūrius: „Uošvienės“ su kmynais, su prieskoninėmis žolelėmis, su mėtomis, „Strainų“ varškės sūrį su džiovintomis spanguolėmis, „Macnų“ – su aštriais prieskoniais, taip pat su alyvuogėmis.
Norėjo atgaivinti senas tradicijas
„Uošvienės“ sūris buvo pirmasis šiame ūkyje – jį pasiūlė gaminti Z.Petrutienė – buvusi pradinių klasių mokytoja. Simboliška, bet rekonstruotame sovietiniame ūkiniame pastate įkurta sūrinė yra Mokyklos gatvėje.
„Sūrį su kmynais gamino mano mama, močiutė, prosenelė, nutarėme, kad reikia išsaugoti šią seną tradiciją. Pagal seną receptą gaminame iš sūrį su mėtomis“, – pasakojo S.Kaktienė.
O jau ji pati nutarė į sūrius pridėti įmantresnių priedų – žolelių, alyvuogių, spanguolių.
Per dieną ūkyje primelžiama 1,3 tonos pieno. Jį parduoda „Žemaitijos pienui“, kuris gamina „Džiugo“ sūrį, o iš likusio patys spaudžia saldaus ir rūgštaus pieno sūrius. Galvijų mėsa keliauja į „Krekenavos mėsą“.
Per dieną iš 50 litrų pieno Gegrėnų pieno perdirbimo ceche išspaudžiami 5 kilogramai sūrių. Kol kas šeimininkai nebendradarbiauja su prekybininkais – parduoda sūrius tiems, kurie užsisako. Daugiausia tai pažįstami, kaimynai. S.Kaktienė tikisi, kad ilgainiui, kai verslas įsisuks, kasdien galės patiekti po 500 sūrių.
Pasakos apie pieną ir vaikams
Įsitraukusios į naują turistinį maršrutą po Lietuvą „Pieno kelias“ Petručių ir Kakčių šeimos panorusiems išgirsti jų ūkio istoriją, sūrių gamybos paslapčių rengia pristatymus – ir pasakoja, ir siūlo ragauti. Visa tai, susibūrus 10-15 žmonių grupei, vienam atsieina 5 eurus.
Pristatymai rengiami ištaigingame namelyje, nuo kurio veda lieptas į tvenkinį. Čia pat ir pirtis, norintiems tiek su nakvyne apsistoti, tiek kelias valandas garu pasimėgauti.
Kakčiai, auginantys 2,5 metų dukterį Rusnę, ateityje ketina rengti ir pamokėles vaikams: juk miestiečiai dažnai nė nežino, iš kur gaunamas pienas, kaip senovėje buvo mušamas sviestas ar kaip slegiamas sūris.
Nors linksta ir į pramogas turistams, Sandra neatsisakė ir savo pirminės minties ilgainiui imtis ir brandintų sūrių – užsispyrusi ūkininkė tikra, kad jie, įmantresnio ir gal kiek neįprasto skonio, bus paklausūs. Tiesa, tam reikia šiam reikalui pritaikyto rūsio.
Visus jaunos šeimos užmojus palaiko tėvai – juolab jie ir įžiebė ūkininkės ugnelę Sandrai.
„Reikia daug dirbti, kad pelną gautum“, – sakė jaunas ūkininkas D.Kaktys.
Turistams – naujas maršrutas
„Pieno kelias“ , naujas turistinis-kulinarinis kelias, po Lietuvą vinguriuoja nuo praėjusios vasaros. jame – 32 stotelės Telšių, Plungės, Rietavo ir Kupiškio savivaldybėse.
Šitaip tikimasi dar labiau populiarinti vietinį ir atvykstamąjį turizmą.
Valstybinis turizmo departamentas skelbia, kad pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvos apgyvendinimo įstaigos sulaukė net 11 proc. daugiau turistų nei pernai tuo pačiu laikotarpiu. Lietuvoje sausio-birželio mėnesiais apsistojo 1,2 mln. turistų, iš jų lietuviai sudarė kiek mažiau nei pusę, 46 proc., (548 tūkst.), o užsieniečiai – 54 proc. (652 tūkst.). Daugiausia turistų sulaukta iš Baltarusijos (76,5 tūkst.), Vokietijos (72 tūkst.) bei Lenkijos (70 tūkst.).
