„Taip taip, kaip ir salės darbuotojai, žinome, kas kur sudėta, neretai, ir kiek produktas kainuoja, tenka pažiūrėti ir pasakyti“, – apie kasdienybę kalbėdamas šypsosi keliose Vilniaus „Maxima“ parduotuvėse dirbęs vyras. Dabar jo valdos – viena iš Vilniaus Antakalnio mikrorajono parduotuvių Maxima“.
Kartais jam prisieina ir pasimetusius vaikus pagloboti. Tačiau pagrindinis jo darbas – užtikrinti, kad pirkėjai būtų saugūs, o ir parduotuvė žalos nepatirtų.
Pirmoji ir vienintelė darbovietė
Būdamas 19 metų A.Radžiūnas pradėjo dirbti apsaugininku „Maxima“ tinkle. Ir iki šiol tai jo vienintelė darbovietė. Prieš ketverius metus jis tapo vyriausiuoju apsaugininku. Iš viso „Maxima“ tinkle visoje šalyje dirba per 800 apsaugos darbuotojų.
„Visi jie rūpinasi, kad kiekvienas pirkėjas jaustųsi saugus. Mūsų komandoje dirba tikri savo srities profesionalai“, – sakė A.Radžiūnas. Kaip dirba apsaugininkas? Dalis jo dienos prabėga specialioje patalpoje, kur pilna ekranų. Juose matyti parduotuvės skyriai ir po juos vaikštantys, prekes besirenkantys pirkėjai. Panoręs apsaugininkas pasididina vaizdą iš norimo skyriaus, tarkim, alkoholio, kurį pamėgę vagišiai. Arba kameros pritraukia įtarimų sukėlusius pirkėjus.
Apsaugos darbuotojas dirba ne tik kamerų pilname kambaryje. Jis dažnai išeina į prekybos salę, stebi pirkėjus prie kasų.
„Stebime prekybos centro teritoriją – vidų ir išorę, kad pirkėjų saugumas būtų užtikrinamas. Siekiame užkirsti kelią vagystėms, taip pat dalyvaujame priimant prekes“, – apie savo kasdienį darbą pasakojo A.Radžiūnas.
Kai kurie neplanuoja vogti
Patyręs apsaugininkas per daug metų išmoko vos užmetęs akį nuspėti, kaip elgsis vienas ar kitas pirkėjas. Tam reikėjo ir pasisemti psichologijos žinių.
„Kiekvienas apsaugos darbuotojas, dirbantis ne vienus metus, ištobulina savo įgūdžius, tad gali ir vien pažiūrėjęs nuspėti, ar pirkėjas linkęs nusikalsti. Daug pasako kūno kalba. Žvilgsnis, rankų judesiai, netgi prekių pasirinkimas, tarkim, daug brangių prekių, lemia tai, kad supranti, jog reikėtų tokį žmogų palydėti iki kasų ir pažiūrėti, ar jis sumokės“, – pasakojo A.Radžiūnas.
Kur kas svarbiau, anot jo, sučiupti ne jau nusikaltusį žmogų, o padėti jam atsisakyti minties vogti.
„Tarkim, dalis, pastebėję greta esantį apsaugos darbuotoją, atsisako minties vogti. Tai irgi mūsų darbas“, – aiškino A.Radžiūnas.
Akis budri ir laisvadieniais
„Vieną dieną gali nebūti nė vienos vagystės, o kitą – ir trys keturios. Žinoma, kartais vagystę pastebime peržiūrėję vaizdo įrašą. Tačiau nereiškia, kad tokiu atveju nieko nedaroma. Vaizdo įrašas perduodamas policijai, parašomas pareiškimas“, – pasakojo A.Radžiūnas.
Pasak jo, apsaugininkai jau perpratę, kad dažniau vagišiai taikosi į brangesnį alkoholį, kavą, šokoladą, brangesnį sūrį ar dešras. Tad nuspėdami elgseną gali neleisti nusikaltimui įvykti.
Pasitaiko ir „etatinių“ vagių, kuriuos apsaugininkai jau gerai pažįsta. Tokiems „klientams“ apsaugininkai dažniausiai iš anksto leidžia suprasti, kad jiems bus nelemta įgyvendinti savo kėslus.
„Būna žmonių, kurie nuolat vagiliauja, ir iš to gyvena. Jų tokia kasdienybė, netgi „darbas“, – apgailestavo A.Radžiūnas.
Per 18 darbo metų A.Radžiūnas pastebėjo, kad auga vagių išradingumas, tačiau kartu tobulėja ir apsaugos technologijos, tad vis dažniau pavyksta prigriebti nenaudėlius. Tarkim, per tuos metus ir apsaugos varteliai, ir kameros gerokai patobulintos.
Profesinių įgūdžių A.Radžiūnas nepamiršta ir laisvadieniais. Kartą, apsipirkdamas kitoje „Maxima“ parduotuvėje, jis išvydo, kaip pagyvenusi moteris prie kasos į rankinę įsikišo pakuotę kramtomosios gumos ir praėjo pro kasininkę.
„Įspėjau savo kolegą apsaugininką. Ji buvo sulaikyta“, – pasakojo A.Radžiūnas.
Laisvu laiku jis stiprina kūną, mat apsaugos darbuotojas turi būti sportiškas: „Aš sportuoju namie – darau prisitraukimus, kilnoju svarmenis“.
