Būtent dėl Islandijos grožio čia plūsta milijonai turistų iš visų pasaulio. O 300 tūkst. vietos gyventojų išskėstomis rankomis svečius priima. Tiesa, kuo toliau – tuo darosi sunkiau. Islandų yra tiesiog per mažai, kad spėtų tvarkytis su vis didėjančiu turizmu. Todėl šalyje sparčiai daugėja ir imigrantų. Tik skirtingai nei daugelyje kitų Skandinavijos valstybių, beveik visi naujakuriai yra europiečiai. Didžiausia užsieniečių bendruomenė Islandijoje yra lenkai. Lietuviai, naujausiais statistikos duomenimis, yra antri – skaičiuojama, kad kas dešimtas šios salos užsienietis yra kilęs iš mūsų šalies.
Suprato, kad gyvenimas per trumpas sėdėti biure
Čia gyvena ir Linas Kumpaitis. Iš savo sukauptos patirties trisdešimtmetis vyras gali puikiai atskleisti Islandijos grožį, papasakoti, kodėl čia taip stipriai didėja turizmas. O įdomiausia – parodyti įspūdingiausias šalies vietas, už kurias nuotykių ieškotojai sumoka tūkstančius.
Iš gimtojo Vilniaus Linas išvyko prieš penketą metų. Gimtinėje ir Suomijoje jis studijavo verslą, o po to pradėjo dirbti šeimos versle. Ten jis jautėsi esantis visiško komforto zonoje, bet suprato, kaip pats sako, kad gyvenimas per trumpas sėdėti biure.
Linas nusprendė, kad užteks dirbti tik sau ir piniginei. Metas tapti naudingam visuomenei. Internete jis susirado įvairių savanorystės projektų ir ilgai negalvodamas, ką ir kur reikės daryti, išsiuntinėjo savo gyvenimo aprašymą po visą pasaulį.
Nesulaukęs atsakymo, Linas nusprendė paskambinti. Po vieno pokalbio telefonu jis jau tvirtai žinojo – reikia krautis lagaminus ir keliauti į Islandiją. Tiesa, tėvus apie savo sprendimą jis informavo tik likus porai dienų iki skrydžio. „Pas mus dar nepriimta darbą dirbti dėl idėjų“, – sako lietuvis.
„Kai savanoriavau, man dėl pinigų problemų nebuvo: aš gaudavau maistą ir lovą ir dar dienpinigių kažkiek – ne per daugiausia, bet to užteko, nes gyvenau salos pietuose, vadinamose „saulės namuose“. Juose gyvena 90 žmonių ir 50 iš jų – neįgalūs. Tai irgi buvo patirtis, kadangi aš niekada gyvenime nebuvau su tuo susidūręs“, – pasakojo Linas.
Jis apsigyveno specialioje savanoriavimo stovykloje gamtos apsuptyje, šimtas kilometrų nuo Islandijos sostinės Reikjaviko. Tai buvo neįgaliųjų bendruomenė, kuriai lietuvis pasiryžo kiek įmanoma labiau pasitarnauti.
„Sveiki žmonės integruojasi į neįgalių žmonių visuomenę. Jie ten gamina žvakes, žiedžia puodus iš molio, drožinėja iš medžio ir panašiai. Taip neįgalūs žmonės nesitrina kažkur ligoninėse su baltomis sienomis, o tiesiog gyvena ten, gamtos apsupty, kiekvieną dieną dirba tai, kas jiems patinka“, – aiškino savanoris.
Linas ir jo globojama neįgaliųjų grupė ėmėsi labai sudėtingo projekto – šią ugnikalnių šalį apsodinti medžiais. Kaip jis pasakoja, kai pirmi žmonės atkeliavo į Islandiją, apie 40 proc. šalies buvo padengta miškais, dabar likę vos 1,5 proc. Islandijos valdžia paskelbusi, kad medžių atsodinimas šalyje yra vienas prioritetinių darbų. Šią užduotį atlieka ne tik savanoriai – šalyje yra ne viena kompanija, kuri už didelius pinigus samdo darbininkus.
Tuo darbu, kurį nemokamai darė ištisus metus, Linas nepaprastai didžiuojasi. Jis ir jo komanda šalyje, kurioje laukuose dirbti galima vos 4 mėnesius per metus, pasodino per 8 tūkstančius medžių.
Po savanorystės namo nepasuko
Po metų stovykloje keičiasi žmonės, atvyksta kiti neįgalieji, pasikeičia ir su jais dirbantis savanoris. Linas galėjo grįžti į Lietuvą, kaip ir planavo. Bet pasirinko kitą kelią – sugalvojo, kad verslo studijų, kurias kadaise baigė Suomijoje, jam negana. Kaip tik tuo metu vienas Kanados universitetas Islandijoje pradėjo ruošti nuotykių gido (adventure guide – angl.) specialistus. Lietuvis pasiryžo šiems mokslams.
Nuotykių gidų studijose Islandijoje labai mažai teorijos. Beveik visą laiką tenka būti gamtoje, ekstremaliomis sąlygomis vykdyti dėstytojų paskirtas užduotis. Svarbiausia – įrodyti, kad esi bebaimis, nebijantis kliūčių ir laisvai jas įveikiantis.
„Dauguma dalykų buvo praktiniai užsiėmimai, bet buvo ir šiek tiek teorijos: apie ugnikalnius, orus, pavyzdžiui, kaip nuspėti juos iš debesų, ir panašiai, bet daugiausia tiesiog eini į kalnus ir žaidi išgyvenimo pamokas. Pavyzdžiui, jeigu miegojai ant sniego ir nušalai kaulus per naktį – nusipirksi geresnį čiužinuką kitam kartui. Tai toks mokymasis“, – pasakoja Linas.
Metus trunkantys mokslai lietuviui kainavo 12 tūkstančių dolerių. Tai buvo jo, dar dirbant Vilniuje, sutaupyti pinigai. Po studijų Linas ir jo bendrakursiai gavo Nuotykių gidų diplomus, kurie pripažįstami ir labai vertinami visame pasaulyje. Daugelis žmonių, pabaigę šiuos mokslus, iškart puola kurti savo verslo – atidaro mažas ekstremalių kelionių firmeles. Bet Linas niekur neskubėjo.
Visų pirma jis šioje srityje dirbo kitiems analizuodamas darbo specifiką. Didžiausias to laikotarpio pastebėjimas – islandai dažnai būna lengvabūdiški, jie netgi kartais pavadinami šiaurės ispanais.
„Užsieniečiams Islandijoje sekasi gana neblogai, nes patys islandai, (nesakau, kad visi, – visokių žmonių yra) yra lengvabūdiški, neveltui jie vadinami šiaurės ispanais. Pas juos vyksta siestos, kavos pagėrimo pertraukėlės tris kartus per dieną ir panašiai, tai užsieniečiai, kurie čia atvažiuoja arti, normalu, kad po kelių metų važinėja su nauja mašina. Islandas žiūri ir nesupranta – kaip tai įmanoma?“ – aiškina emigrantas.
Labiausiai viliojo kalnai
Dirbdamas ekstremalaus sporto kompanijoje, Linas išmėgino daugybę sričių. Kaip pats sako, visas įmanomas stichijas: ugnį, orą, vandenį, žemę. Tačiau atėjo laikas rinktis. Nuo pat pradžių labiausiai jį traukė per visą Islandiją besitęsiantys kalnai.
„Lietuvoje kalnų nėra, o dar per pirmus metus, kai buvau savanoris, daug keliavau laisvu laiku, praktiškai kiekvieną savaitgalį eidavom į kalnus. Tai natūralu – Lietuvoje to nėra ir man tai buvo kažkas unikalaus. Pirmais metais tai darydavau be jokių žinių, blogai – ką po to išmokau mokykloje, buvo visiškai priešinga“, – prisipažįsta Linas.
Atlikęs daugybę savarankiškų žygių į Islandijos kalnus, lietuvis nusprendė tapti kalnų gidu. Jau metai jis turi savo kompaniją ir pats asmeniškai organizuoja grupes nuotykių ieškotojų. Jas lydi į kalnus, padeda nepasiklysti, pamatyti tai, ką mes matome tik filmuose. Įspūdingos kalnų viršūnės tapo Lino kasdienybe. Kiekvieną savaitę jis su keliautojų grupėmis išeina į keturių dienų ar dar ilgesnius žygius. Jis negali pažadėti, kad išėjus nenutiks kas nors baisaus: būna, žmonės susižeidžia, būna, gamta iškrečia pokštų. Bet vienas dalykas, kurį Linas garantuoja kiekvienam einančiam su juo, – tai, ką pamatys, bus nepamirštama.
Už kelių dienų kelionę pėsčiomis – 3 tūkst. eurų
„Dauguma žmonių gyvena dėl nuotraukų – su kirtikliu nusifotografuoja ir laimingas žmogus išvažiuoja iš Islandijos – tik tiek tereikia. Bet kas liūdniausia – kad kai kurie žmonės taip užsiciklinę su tais fotoaparatais, kad Islandiją praktiškai mato tik per fotoaparatą, pamiršta žiūrėti. Aš nuotraukų kiekvienais metais darau vis mažiau“, – pasakoja emigrantas. Jis prisipažįsta, kad nuo Islandijos grožio jau šiek tiek atbuko: keliauja po kalnus ir jo jau niekas nebestebina.
„Kartais tiesiog reikia save pagauti ir prisiminti, kad žmonės kartais taupo visą savo gyvenimą, kad atvažiuotų čia pasižiūrėti į krioklį. Tada supranti, kodėl jis, žiūrėdamas į krioklį, verkia – tam žmogui tai yra gyvenimo įvykis“, – atvirauja lietuvis.
Ypatingas Islandijos grožis traukia turistus iš visos planetos, žmonės moka didelius pinigus, kad tik visą tai pamatytų ir pajustų. Linas neslepia – kelionė su juo vienam žmogui kainuoja apie 3 tūkstančius eurų.
Jis džiaugiasi, kad pasirinko dirbti tokioje šalyje, kurioje nereikia brangios reklamos, kur beveik nėra konkurencijos ir viskas vyksta tarsi savaime. Islandija šiuo metu yra populiariausių ir gražiausių pasaulio šalių dešimtuke. Spėjama, kad turizmas čia augs dar mažiausiai penkis kartus.
„Šiais metais iš viso planuoja atvažiuoti apie 2,5 mln. žmonių, o populiacijos dydis – 333 tūkst. Gali įsivaizduoti – apie 20 tūkst. žmonių dirba tiktai turizmo industrijoje. Kai tų kompanijų kiekvieną savaitę atsidaro vos ne 3, būdas, kaip būti unikaliam, – gera reputacija – jeigu tu darai gerai, tai geriausia rinkodara yra, kai žodis sklinda iš lūpų į lūpas. Jei žmogus iš turo grįžta patenkintas, pasidalina dar su kokiais 10 draugų“, – tikina verslininkas.
Jeigu pamačius įspūdingus Islandijos vaizdus kilo noras tuoj pat susikrauti daiktus ir pradėti žygį po tuos įspūdingus kalnus, Linas siūlo nerizikuoti. Tokias išvykas organizuoti patiems be profesionalaus gido gali būti mirtinai pavojinga.
„Dažnai žmonės, kurie keliauja be gidų, žūsta. Pervertina savo galimybes, tvarkingai nepasirengia ir pasiklysta, nes Islandijos kalnuose – viskas tas pats 100 km aplinkui tave, gali taip „nugrybauti“, kad niekas tavęs ilgai neras. Yra tokių žmonių, kurie nerasti iki dabar“, – perspėja gidas.
Šiuo metu Linas savo kelionių įmonėje yra vienintelis gidas, kartu su juo dirba tik buhalteris. Jeigu norėtų, jis tuoj pat galėtų pasisamdyti daugiau darbuotojų, tačiau sako to nedarysiantis, nes nenori vėl tapti pinigų vergu, koks buvo anksčiau.
„Ne piniguose esmė, aš mėgstu keliauti, šiais metais jau 15 šalių aplankiau. Mano tikslas nėra nusipirkti kažkokį nekilnojamą turtą, nes tai tave pririša“, – pokalbį baigia lietuvis.
