Nemažai prie darbo užmokesčio kilimo pastaraisiais metais prisidėjo didintas minimalusis atlygis. Nuo 2015 m. birželio mėn. jis buvo pakeltas tris kartus ir dabar yra daugiau nei ketvirtadaliu didesnis. Tai reikšmingai pagerino mažiausiai uždirbančių darbuotojų padėtį: prieš dvejus metus minimalusis atlygis sudarė tik 42, o šiuo metu – jau net 48 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Kadangi šių darbuotojų pajamos didėjo sparčiau nei visų kitų, turėjo mažėti pajamų nelygybė.
Prie darbo užmokesčio kilimo pastebimai prisidėjo ir darbuotojams palanki darbo rinkos padėtis. Naujų darbuotojų poreikis yra nemažas, dalis įmonių net susiduria su jų trūkumu, rinkoje atlyginimai pastebimai kyla. Darbuotojai supranta, kad darbdaviams jie yra reikalingi, todėl drąsiau reikalauja didesnio darbo užmokesčio.
Kita vertus, įmonėms išlaikyti esamus darbuotojus ir pritraukti naujų darosi vis sunkiau, todėl jos dažnai sutinka su darbuotojų reikalavimais.
Padidėjusią darbuotojų derybinę galią rodo didėjanti sukurto BVP dalis, tenkanti samdomiems darbuotojams. Prieš trejus metus Lietuvoje šis rodiklis buvo vienas iš mažiausių Europos Sąjungoje (mažesnis buvo tik keturiose šalyse), o pernai jau buvome aplenkę net devynias šalis.
Vis dėlto reikia vertinti ir kitas spartaus darbo užmokesčio kilimo pasekmes. Jei darbo užmokestis kyla, o prekių ir paslaugų sukuriama tiek pat, didėja įmonių sąnaudos, vėliau gali atsirasti ir poreikis kelti kainas.
Brangesnes prekes ir paslaugas parduoti užsienio rinkose yra sunkiau. Taigi svarbu, kad didėtų ne tik darbuotojui mokamas darbo užmokestis, bet ir darbuotojo sukurtų prekių ar paslaugų kiekis, t. y. darbo našumas.
Kurį laiką darbo užmokestis gali kilti gerokai sparčiau už darbo našumą. Iškart po ekonominės krizės, 2010–2011 m., darbuotojo sukuriamų prekių ir paslaugų kiekis didėjo sparčiai, tačiau iš šio prieaugio uždirbtomis pajamomis nebuvo noriai dalijamasi su darbuotojais. Vėliau buvo priešingai: darbo našumas kilo gana lėtai, o atlygis – gana sparčiai. Įmonių konkurencingumas paprastai nenukenčia, jeigu tokia padėtis yra trumpalaikė.
Vis dėlto Lietuvoje minėta padėtis gali užsitęsti. Gana didelė spartaus atlygio augimo dalis yra susijusi su darbuotojų trūkumu.
Priežasčių, kodėl ateityje šis trūkumas turėtų mažėti, yra nedaug. Jį lemia struktūrinės Lietuvos ekonomikos problemos: gana didelė emigracija, mažėjantis darbo rinką papildančių jaunų asmenų skaičius, netobulai veikianti švietimo sistema. Šias problemas išspręsti yra sunku ir tam reikės nemažai laiko. Taigi, darbuotojų veikiausiai trūks ir toliau, o darbo užmokestis kils gana sparčiai.
Norėdamos sėkmingai konkuruoti su kitų šalių gamintojais, įmonės turės ieškoti būdų, kaip pakelti darbo našumą. Tai padaryti joms padėtų šiuolaikinius ekonomikos poreikius atitinkanti švietimo ir profesinio mokymo sistema.
Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyresnysis ekonomistas Tomas Šiaudvytis
