Avis auginantys ūkininkai Kūčių naktį dar išliks ramūs. Galbūt ir Kalėdų šventės dar nučiuoš ramiai į praeitį. Bet savaitė kita, ir avys ims „sproginėti“. Metų sandūra – tai laikas, kai ėriukai vienas po kito pasipils tvartuose. Ir šeimininkams nieko kita neliks – jiems teks suktis diena iš dienos aplink avis, ir kristi iš nuovargio ten pat, kur sklis dėkingas mekenimas.
Avys – ir mamos, ir vagilės
Dvargaliai. Taip vadinasi kaimas Biržų rajone, prigludęs kone prie Latvijos sienos. Ir kuriame Kristinos bei Juro Milišiūnų ūkio tvartuose šiuo metu pašarus rupšnoja pusantro tūkstančio avių.
Nuo sausio iki kovo jų lauks pats darbymetis. Avys ims „byrėti“ viena po kitos, ir per tris mėnesius, jei tik niekas nepasikeis, tvartai pasipildys kokiais 600-700 ėriukų.
Ir kaip tos avys nesupainioja savo vaikų su kitais?
“Kvapas, – sako Kristina. – Jis yra svarbiausias. Avis pirmoji žengia žingsnį link ką tik atsivesto ėriuko. Ima juo rūpintis. Ir vėliau iš to gausaus būrio savąjį atskiria pagal kvapą“.
Tačiau pasitaiko kartais ir tokių atvejų, kai avys pasisavina svetimus vaikus. Nuvilioja. Aplaižo. Ir tikroji motina, jusdama svetimą kvapą, savo vaiko nebeprisileidžia artyn.
Paprastai apsiėriavusias avis keletui dienų ūkininkai atskiria nuo bandos, kad jos su savo ėriuku susidraugautų. O po to jos grąžinamos į bendrą aptvarą. Ir gyvena jame lyg „bendrabutyje“, ramiai, besirūpindamos savo vaikais, bet ir kitų neskriausdamos.
Vieni su kitais supanašėja?
Sakoma, kad avis auginantys žmonės supanašėja su savo augintinėmis. Pasidaro kažkokie romūs, ramūs, o gal tik aprimę. Jie gali – kaip ir Kristina, nejausdami laiko pasakoti apie auginamų – prižiūrimų, šeriamų, ganomų, kerpamų, net melžiamų gyvulėlių kilmę, charakterį, veislės ypatybes.
Net ir apie ūkininkavimo kasdienybę jie kalba kažkaip paprastai – kada ir kaip pieninės avys melžiamos, kiek suslegiama jų pieno sūrių. Be graudulingo virpulio balse jie kalba ir apie mėsinių avių skerdimą bei gaminių iš avienos naudingumą ir skonį.
Tai juk ūkis. Ir ne dėl to, kad kaskart, imdamas ėriuką į rankas reikėtų verkšlenti, žmonės imasi tokios veiklos.
„Esame suavėję, – šyptelėjo zootechnikės specialybę turinti Kristina. – Ir pykčio proveržių namuose nėra daug. O jei tai ir nutinka, jei prilimpa nerimas, einame pas avis. Aš – taip pat. Pasikalbu su jomis, pasiguodžiu. Ir jos visada „mielai išklauso“.
Taip jau yra, kad skirtingų veislių avys – skirtingo charakterio. Tad ir žmonės, dairydamiesi tinkamų ūkiui, jas išsirenka ir pagal būdą pačias tinkamiausias.
Juk ir vardus avinai gauna tokius, kokių nusipelno. Pavyzdžiui, kaip bandoje atsirado Mušeika, aiškinti nė nereikia. Raiva? Šitas buvo atgabentas iš Estijos, apsikeitus ūkiams veisliniais avinais.
Mercedesas? Tas buvo išskirtinio elgesio, santūrus.
Krislas ūkio istorijos
Tad iš kokios gausybės rago byra visa tai į Milišiūnų ūkį?
Penkios avys – vienam hektarui sodo išganyt. Štai kokia buvo avininkystės pati pradžia tame Latvijos pasienyje 1990-aisiais. Tas penkias avis – Lietuvos juodgalvių veislės – į Dvargalius K. ir J. Milišiūnai atsivežė iš Lietuvoje tuo metu jas jau auginusio ūkininko.
Dabar šių žmonių valdos siekia 160 hektarų. O kartu su juodgalvėmis auginamos ir Lietuvos šiurkščiavilnės, ir pieninės Ostfryzų veislės avys, ir mėsinių veislės Tekseliai, ir gražuolės rusvavilnės, kraštovaizdžio puošėjos Koburgo lapinės avys.
„Ostfryzų veislės avių bene prieš dešimtmetį atsigabenome iš Vokietijos – nusipirkome pabandyti. Pieną iš pradžių sunaudodavome tik savo šeimos maistui, o ir draugus sūriais pavaišindavome. O vėliau atėjo laikas pagalvoti ir apie turistus. Pasistatėme iš vilnos jurtas, pradėjome edukacines pamokas vesti. O kaip tuomet apsieiti be šiurkščiavilnių avių – kaip senosios Lietuviškos veislės neparodyti pas mus į ūkį atvykstantiems žmonėms?“, – apie ūkio plėtrą pasakojo Kristina. Kalba taip, tarsi nebūtų buvę vargo. O juk patys su Juru ne tik plėtė ūkį, bet ir užaugino keturis vaikus.
Pieno upės? Tik „upeliai“
Kasdien, sezono metu, kuris tęsiasi maždaug nuo kovo iki lapkričio, Milišiūnų ūkyje primelžiama apie 20-30 litrų avių pieno. Iš jo gaminami varškės sūriai, mat ūkyje yra ir sertifikuota sūrinė, ir leidimu prekybai yra pasirūpinta.
„Gaminame paprastus – varškės sūrius su prieskoniais. Sūrių paklausa viršija pasiūlą. O štai avienos poreikis mažėja“, – sakė ūkininkė.
Galbūt kam nors smalsu, kiek gi avis duoda pieno? Išties ne tiek ir mažai: per dieną apie 1,5-2 litrus. Jas melžia patys ūkininkai: dviese 20 pieninių avių bandą paprastai sužiūri per porą valandų. Vilkai ir kilmės dokumentai
Biržų rajono miškai – vilkų valdos. Tad ar jie nepridaro žalos?
„Greta mūsų nėra didesnių miškų masyvų. Vilkai medžioja atokiau, pavyzdžiui, Žaliojoje girioje.
Per 25-erius metus būta vos vieno atvejo, kai buvo ir pas mus įsisukę vilkai. Jie nešoko į aptvarą, bet tol avis gąsdino, kol šios paklaiko ir pačios išsiveržė lauk, besistengdamos pabėgti“, – užsiminė K.Milišiūnienė.
Vis dėlto avys – kilmingi gyvuliai. Apie savo giminės šaknis žmonės žino mažiau, nei šie ūkininkai – apie savo avių kilmę.
Taip jau yra, kad perkant veislinį gyvulį būtina paskaityti ir jo kilmės knygą. O joje – ne vienos kartos istorija.
Ūkyje taip pat vyksta nuolatinė atranka. Pačios gražiausios, geriausios avys iš naujos kartos paliekamos veislei, avinėliai „išvažiuoja“ maitinti žmonių, patys pirmieji – didžiausi neklaužados.
O štai jaunas aveles tolimesniam veisimui paprastai išperka kiti ūkininkai. „Aviena – vienintelė mėsą, į kurią skerdžiant nepatenka „mirties nuodai“ – streso hormonai“, – lyg niekur nieko pratarė ūkininkė.
Ir ėmė pasakoti toliau: apie tai, kad geriausia skersti 1,5-2 metų amžiaus gyvulius, nes tuomet mėsa – geriausiai subrendusi. Vėliau, kuo gyvulys vyresnis, tuo ryškesnis ir specifinis avienos kvapas, ir mėsos struktūra keičiasi. Tokia labiau tinka konservams, dešroms gaminti.
„Skerdieną parduodame arba tiesiai vartotojams, arba per kooperatyvą. Juoba kad per 25-ius metus ūkininkavimo susikaupė nemažai savų avienos valgytojų.
Bet prekybos tinklams jos netiekiame. Prasilenkia mūsų ir jų ketinimai. Jiems juk reikia kuo pigiau, o aviai užauginti riekia ir laiko, ir sąnaudų“, – kalbėjo ūkininkė.
