31 metų Edvardas Stronskis dirba prekybos centre, informacijos stende. Jaunas vyras skiriasi nuo kitų darbuotojų, tačiau to skirtumo plika akimi nepamatysi.
Na, nebent dėmesį atkreips tai, kad jis šlubčioja. E.Stronskis nesivaržydamas atraitoja klešnę: vietoj kairės kojos – protezas.
Tuo metu 50-metis uteniškis Eugenijus Jurelė į darbą keliauja pasiramsčiuodamas lazdele. Ilgą laiką judėjimo negalia buvo kliūtis susirasti darbą, o dabar lazdelė darbdaviams nebetrukdo.
E.Jurelė kasdien įsitaiso prie vaizdo kamerų ir stebi, kas vyksta mieste. Kai mato nusikaltimą ar nelaimę, medžiagą perduoda policijai ar medikams.
Lydėjo ir dvasinė kančia
Ieškant darbo ir darbinantis E.Stronskiui didelių keblumų nekildavo. Kur kas sunkiau buvo kovoti su fiziniu skausmu ir nepatogumais bei dvasine kančia, neretai pavirstančia depresija.
Beveik trejus metus vyras dirba „Rimi“, įsikūrusiame Vilniaus „Nordikos“ prekybos centre. Prieš tai jis buvo kasininkas kituose prekybos tinkluose.
Socialinio pedagogo išsilavinimą įgijęs vyras įsitikinęs, kad prekybos tinkle nenutolsta nuo įgytos profesijos, – juk ir čia tenka bendrauti su žmonėmis. Tačiau jis ilgainiui tikisi dirbti ten, kur galės labiau panaudoti tai, ką išmoko studijuojamas Lietuvos edukologijos universitete (LEU).
Amputacija – po 20 metų
1991 metų sausio 24-ąją, kai E.Stronskiui buvo penkeri, sustodamas stotelėje troleibusas užvažiavo berniukui ant kojos ir sutraiškė pėdą.
Gydytojai nutarė tuomet pažeistos kojos dalies neamputuoti.
„Vaikščiojau 20 metų tokia koja, avėjau ortopedinę avalynę. Koja buvo tik kaip atrama, ji neaugo, trynėsi, atsivėrė žaizdos“, – apie vis didėjusias sveikatos bėdas pasakojo E.Stronskis.
Buvo aišku, kad ilgainiui koja vis dėlto sutrumpės, tad iš pradžių paauglys, paskui jaunuolis psichologiškai ruošėsi operacijai. Tas laikas atėjo prieš pusantrų metų. Tiesa, tada jau teko šalinti ne tik pėdą, bet koją iki šlaunies.
„Aš buvau susitaikęs emociškai, kiek tai yra įmanoma“, – sakė E.Stronskis.
Jis įsitikęs, kad taip yra geriau, kad operacija atvėrė daugiau galimybių. Juk iki tol jį kiekvieną minutę lydėjo skausmas, dvidešimt metų kasdien turėdavo tvarstyti koją. Tad dabar nebeliko daugelio rūpesčių.
„Ta operacija davė peno kitokiems apmąstymams. Tai buvo žmogiškas užsispyrimas ir ėjimas tolyn“, – pasakojo ne tik fizinių, bet ir emocinių išgyvenimų patyręs vyras.
Ir dirbo, ir mokėsi
E.Stronskis turi dvi profesijas – odininko ir pedagogo. Baigęs pagrindinę mokyklą jis įstojo į Vilniaus verslo paslaugų profesinio rengimo centrą – gilinosi į odos apdirbimo paslaptis.
„Man svarbu buvo ne tiek tai, ką mokausi, svarbiausia buvo išvis mokytis“, – apie savo tuomečius užmojus kalbėjo vilnietis.
Baigęs mokslus E.Stronskis pradėjo dirbti prekyboje. Su kasdieniu darbu derino ir dienines studijas LEU. Bakalauro darbe jis tyrinėjo specialiųjų poreikių žmonių įsitraukimo į darbo rinką ypatumus. Rašydamas darbą jis rėmėsi ir savo patirtimi.
„Jeigu žmogus tinkamai atlieka pareigas, logiška būtų manyti, kad darbdavys neturi turėti priekaištų. O įsidarbinant man sekėsi, gal tuomet darbdaviams skubiai reikėjo darbuotojo?“ – svarstė E.Stronskis.
Kur kas labiau jį veikė aplinkinių klausimai apie koją ar jos amputavimą.
„Klausdavo, kas atsitiko, rūpindavosi. Tai kartais malonu, o kartais erzina. Visko buvo“, – apie skaudžius išgyvenimus pasakojo E.Stronskis.
Iš darbdavių klausimo, ar sugebėsiąs, ar nebūsią per sunku, jis sulaukė ir dabartinėje darbovietėje. Kasoje anksčiau dirbęs jaunas vyras pastaruoju metu pluša informacijos stende. Ten per darbo dieną tenka gerokai pajudėti.
Tačiau pakeisti darbą panoro pats E.Stronskis. Tramdomas negalios ir mažiau judėdamas jis ilgainiui pastebėjo, kad auga antsvoris. „O dabar ir dirbu, ir treniruojuosi“, – šypsojosi E.Stronskis.
Ant protezo – užrašas
Ant E.Stronskio protezo užrašyta „Rimi“. Tai buvo protezų meistro pokštas. „Jis parinko raudoną spalvą, nukopijavo „Rimi“ ženklą. Pasakė: „Juk ten dirbi, parodyk jiems“, – juokėsi E.Stronskis, mat tikėjosi, kad meistras pagamins oranžinį protezą.
„Tačiau dar bus ir oranžinis, juk protezus reikia keisti“, – šypsodamasis sakė pardavėjas.
Jis gerai žino, kad šypsena ir teigiamas nusiteikimas padeda nuversti kalnus. Tai suprato dar mažas, darkart perprato, kai po operacijos teko mokytis vaikščioti iš naujo.
„Viskas priklauso nuo žmogaus. Specialistai padeda, tačiau siekti rezultato reikia pačiam“, – sakė E.Stronskis.
Padeda policininkams
11 metų Utenoje keliaujant iš vienos darbovietės į kitą – šitaip savo gyvenimą galėtų apibūdinti uteniškis E.Jurelė. 50 metų vyras, jau daug metų kaustomas judėjimo negalios, džiaugiasi šįmet švęsiantis trejų metų sukaktį vienoje darbovietėje.
Neįgaliųjų socialinės įmonės „Lyderio grupė“ Utenos filiale jis dirba vaizdo operatoriumi. Tiesa, jis nelaksto su kamera po miestą.
E.Jurelė pasiramsčiuodamas lazdele kasdien eina į policiją ir įsikuria vaizdo kamerų patalpoje. Ten jis stebi, kas vyksta mieste.
Paaugliai, vartojantys narkotikus, nusikaltėliai, užpuolę praeivį nesaugioje vietoje, ar močiutė, kuri nuvirto nuo suolelio ir pasimirė. Visa tai patenka į E.Jurelės akiratį.
„Dirbame šiltoje patalpoje ir tuo džiaugiamės“, – sakė uteniškis, neįgalus tapęs per avariją dar mokydamasis mokykloje. Apie šilumą jis pasakė ne šiaip sau. Kelis kartus jis dirbo sargu, tad žiemą tekdavo pajusti ir šaltį.
Neįgaliam sunku įsidarbinti
Iš kelių darboviečių E.Jurelei teko pasitraukti dėl neįgalumo.
Tarkim, vienas darbdavys pareikalavo ne tik sargauti, bet ir sniegą kasti, tad negalios kamuojamas vyras turėjo palikti darbą. Kitur mėgindamas įsidarbinti sargu sulaukė atviro atsakymo: „Nepyk, atleisk, bet ne.“
Po kelių tokių nesėkmių trejus metus jis neturėjo darbo. Ieškodavo, bet nepavykdavo įsikibti.
Tuomet jis su ilgesiu prisimindavo tuos laikus, kai, prieš persikraustydamas į Uteną, gyveno kaime. Ten meistravo, gamindavo baldus ir taip užsidirbdavo.
„Nenori mūsų darbdaviai. O ką jau kalbėti apie tuos, kurie vežimėliuose. Visko šiame gyvenime buvo, tačiau nepaslydau – nei geriu, nei rūkau.
Turiu puikią žmoną ir dukterį. Ir labai džiaugiuosi turėdamas darbą“, – sakė E.Jurelė.
Įsidarbinti pavyksta pusei norinčiųjų
2016 metų pabaigoje šalies teritorinėse darbo biržose registruoti 10 536 neįgalūs žmonės.
Didžiąją dalį sudaro asmenys, kuriems nustatytas 45–55 proc. darbingumas (8988 asmenys), arba, kaip buvo vadinama iki 2005 m. liepos 1 dienos, trečioji invalidumo grupė. Tokios negalios ištiktų žmonių registruota 85,3 proc.
Asmenys, turintys 30–40 proc. darbingumo lygį (buvusi antroji invalidumo grupė), sudaro 13 proc. visų registruotų neįgaliųjų (1364 asmenys).
2016 metais įdarbinta 5,7 tūkst. neįgaliųjų – apie 50 proc. įsiregistravusių darbo biržoje.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 172 socialinės įmonės, iš jų 65 – neįgaliųjų socialinės įmonės. Prieš porą metų Lietuvoje veikė 134 socialinės įmonės, iš jų 68 – neįgaliųjų socialinės įmonės.
Socialinėms įmonėms finansuoti šiemet iš valstybės biudžeto skirta 8,3 mln. eurų.
