35 metų darbo Australijos mokyklose patirtį turintis S.Lee savo gimtojoje šalyje jau yra įsteigęs kelias privačias mokyklas ir šią savo patirtį nutarė pritaikyti Lietuvoje.
„Guliverio akademiją“ Vilniuje jis įsteigė kartu bendraminte lietuve Rūta Valatkevičiūte-Gustainiene.
Susižavėjęs lietuviška žiema ir atsikratęs daugiau nei 20 kilogramų svorio, australas įsitikinęs, kad atvykti į Lietuvą buvo vienas geriausių jo gyvenimo sprendimų.
„Prieš keletą metų vienoje edukologų konferencijoje sutikau Rūtą, ji prisistatė, kad yra iš Lietuvos, o aš net neįsivaizdavau, kur ši šalis yra. Po metų kelioms savaitėms atvykau jos aplankyti ir susipažinti su Lietuva.
Aplankiau ne tik daug įdomių vietų, bet užteko laiko ir baidarių žygiui, poilsiui gamtoje“, – apie naują atrastą šalį – Lietuvą – pasakojo S.Lee.
– Ir kokį įspūdį jūs susidarėte?
– Galiu suprasti, kodėl kartais Lietuvoje įžvelgiama posovietinės kultūros ženklų, daug keliavau po Rusiją ir galiu juos atpažinti, bet lietuviai tikrai nėra šalti – tai labai draugiški ir dosnūs žmonės.
Jūsų svetingumas – viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau grįžti į Lietuvą.
– Kokia buvo jūsų šeimos reakcija, kai jiems pranešėte, kad kraustotės į Lietuvą?
– Jie buvo, švelniai tariant, nustebinti. Svarsčiau galimybę persikelti į Jungtinę Karalystę, nes turiu šios valstybės pasą ir ten gyvena mano giminaičiai, bet planai pasikeitė.
Artimieji nusistebėjo, kad išvykstu, bet juos ypač stebino, kad važiuoju į Lietuvą.
Papasakojau, kad išvykstu į labai išskirtinę šalį, nors daliai artimųjų teko pirmiausia paaiškinti, kur yra Lietuva.
Tiesa, dabar, kai Australija dalyvauja „Eurovizijos“ dainų konkurse, vis daugiau žmonių sužino apie Lietuvą.
– Vietoj Jungtinės Karalystės jūs pasirinkote Lietuvą. Kodėl?
– Esu praleidęs nemažai laiko Jungtinėje Karalystėje ir puikiai galiu įsivaizduoti, koks gyvenimas ten laukia. Ten gali uždirbti daugiau, bet juk ir kainos daug didesnės, nors ten yra daugiau darbo vietų, dėl jų varžosi kur kas daugiau žmonių.
Nežinau, ar tikrai Jungtinė Karalystė gali pasiūlyti daugiau galimybių, – aš daugiau perspektyvų matau čia.
Nors gimiau ir užaugau Sidnėjuje, pastaruosius 20 metų dirbau mažesniame Perto mieste ir manau, kad kuo mažesnė vietos populiacija, tuo daugiau galimybių sukurti ir pristatyti naujus dalykus.
Dideliuose miestuose vienos arba kitos srities kompleksiškumas tiesiog nustelbia kūrybiškumo galimybes.
Galiu suprasti, kodėl lietuviai taip vertina Jungtinę Karalystę, bet maža, sparčiai auganti šalis gali pasiūlyti kur kas daugiau.
– Vilniuje apsigyvenote pernai lapkritį. Ar jūsų neišgąsdino lietuviška žiema?
– Jūs neįsivaizduojate, kaip man patiko tas šaltis. Jūsų žiema labai graži. Žmogui, visą gyvenimą nugyvenusiam karštojoje Australijoje, malonu kvėpuoti tokia gaiva. Manau, kad oras čia nuostabus, juolab aš labai mėgstu lietų.
Mane sužavėjo Vilniaus knygų mugė, negalėjau patikėti savo akimis, koks populiarus šis renginys.
Vos už eurą įsigijau knygą apie Lietuvos istoriją.
Negalėjau atplėšti akių nuo žmonių, kurie nusipirkę knygą sėda čia pat ant grindų ir ją atsiverčia – jūs jaučiate ypatingą skaitymo ir žinių alkį.
Tokio vaizdo Australijoje nepamatytumėte, nes pasakius vaikui, kad eisime į knygų mugę, jo reakcija nebūtų labai entuziastinga.
Be to, kad lietuviai visiškai pakeitė mano požiūrį į knygas, pradėjau daugiau domėtis mažųjų Europos tautų istorija.
Gyvendamas čia per septynis mėnesius atsikračiau daugiau kaip 20 kilogramų. Tai dėl vietinio maisto – jūs maitinatės labai sveikai, todėl jau išmokau gaminti keletą lietuviškų patiekalų.
– Atidarėte pradinę mokyklą. Kokių lietuviškos švietimo sistemos trūkumų pastebėjote?
– Čia vis dar egzistuoja kiek sovietmečiu dvelkianti mokymo kultūra, kuri yra labiau ribojanti nei atvira, bet Lietuvoje sutikau labai entuziastingų mokytojų, kurie šį darbą dirba iš pašaukimo, ir šie pedagogai taip pat susiduria su tam tikra stagnacija švietimo sistemoje.
Žinoma, mūsų mokykla yra lietuviškosios ugdymo sistemos dalis, bet nuo pat pradžių sieksime tam tikrų pokyčių.
– Kas tie tėvai, kurie leis vaikus į jūsų mokyklą?
– Tai šeimos, kurios gyveno užsienyje ir šiuo metu vaikams ieško tam tikrų ugdymo alternaltyvų. Vaikai mokykloje praleidžia daug laiko, tad tėvams svarbu, kokioje aplinkoje jie bus.
Kas kartą susitikęs su būsimais moksleiviais parodau jiems savo kabinetą ir pakartoju, kad vaikui mokykloje neturi būti nuobodu, o jei tai nutiktų ir mokinys imtų nuobodžiauti, jis turi ateiti ir drąsiai apie tai pasakyti.
Mūsų užduotis – daryti viską, kad laikas mokykloje būtų praleistas kokybiškai.
– Jūs pats turite vaikų?
– Taip, mano sūnui yra 23 metai. Kartais juokauju, kad vos vieną sūnų turiu todėl, kad visą gyvenimą buvau labai užsiėmęs su svetimais vaikais.
Mano sūnus užaugo gyvendamas mokykloje – kaip mokytojas ir mokyklos direktorius darbe praleisdavau daugybę valandų.
– Jei šiandien jūsų sūnaus paklaustume, kokių klaidų padarėte, ką jis pasakytų?
– Sąrašas labai ilgas, bet pirmiausia jis paminėtų, kad per daug dirbau ir skyriau jam mažai laiko. Jis yra man tai sakęs daugybę kartų.
Matyt, tą patį savo tėvams pasakytų ir kiti jo kartos jaunuoliai. Jo kartos pasirinkimas – darbas, kuris leistų mėgautis gyvenimu, o nuostata, kad darbas yra visas gyvenimas, jo kartai nėra priimtina.
– Kaip manote, kuo kūrybiškumą skatinantis ugdymas pranašesnis už tradicinį?
– Pats mokiausi tradicinėje mokykloje, kur mediniuose suoluose sėdėjo 45 moksleiviai ir už kalbėjimą be leidimo galėjai būti baudžiamas, bet laikai pasikeitė.
Juk iš tiesų mokykla yra tam tikras visuomenės atspindys: jei mokykloje vaikai nekalba, viską kontroliuoja mokytojas, tai ir užaugę šie žmonės norės dirbti gamykloje, kur nieko nereikia kalbėti, nereikia pasitelkti vaizduotės, o užteks tik atlikti tam tikrus veiksmus.
Jei vaikai auga aplinkoje, kur jie privalo pasitelkti kūrybiškumą, išmonę, tokia visuomenė išugdo daugiau sėkmingai dirbančių verslininkų ir menininkų.
