58 metų Stasys Sutkauskis malūnininku tapo prieš dešimtmetį. Vyrui teko taikytis prie užkurystės tradicijų – kadaise jis čia buvo svetimas, tad teko ir senbuviams – žmonos giminei – įtikti, ir su velniu sutarti, juk šie padarai visuomet arti malūnų sukasi.
Tokią istoriją, apipintą legendomis, malūnininkas pasakoja ir turistams. Jiedu su žmona ne tik miltų reikalais rūpinasi, ruošia įvairias kruopas, kepa duoną ir visa tai parduoda, bet ir lankytojus priima, viską parodo, papasakoja ir dargi pamokėles, kaip kepti duoną ar blynus, surengia.
„Labai gražiai sutariu su velniais. Pinčiukas pabėgo, pasislėpė malūne, pasirašėme su juo sutartį, kad jis žmonių nelies, bet jie turės įvykdyti keletą užduočių“, – pasitikdamas svečius sakė S.Sutkauskis.
Kokios tos užduotys, sužinosite nuvykę į Šlyninką.
Anksčiau vertėsi statybomis
Kaip pasakojo S.Sutkauskis, vyriausia Šlyninkos kaime – žmonos motina, jai – 86 metai.
„Žmonos tėvai čia atvyko 1949 metais malūno savininkės giminaitės panelės Magnuševskos prašymu. Siekdama išvengti tremties į Sibirą, ji išvyko į Lenkiją“, – malūno istoriją, kadaise likusio be šeimininkės, pasakojo dabartinis meistras.
Kaip jis pats čia atsirado?
„Palikome vaikams namą Vilniuje ir atvažiavome čia. Aš – užkuriomis. Uošvienė pažiūrėjo ir pasakė: „Šitam žmogui kaip tik į malūną“.
Kai atvažiuoja kunigėlis, ji pradeda skųstis: „Kunigėli, pagelbėk, žentas su velniais malūne susidėjo, nebeturiu ką daryti“. O kunigas jai atsako, kad džiaugtųsi, mat velniai malūne gyvena, o į namus neina. Na, aš toks, kuris kartais ir namo pareinu...“ – šypsodamasis pasakojo anksčiau statybomis užsiėmęs S.Sutkauskis.
Prieš dešimtmetį jiedu du žmona dideliu noru nedegė iš sostinės keltis į veik sunykusį kaimą.
Tačiau senolei buvo sunku vienai gyventi, tad reikėjo skubiai priimti sprendimą, ką daryti. Šeimininkė tuomet kategoriškai nukirto: darykit ką norite, bet aš niekur nevažiuosiu.
Dabar kiekvienas iš trijų kaimo gyventojų čia turi po savo valdas – savo pastatą. Motina įsikūrusi name, į kurį nakvoti ir malūnininkas su žmona pargrįžta.
„O čia – senas malūnas, XVII amžiaus pabaigos – XVIII a. pradžios statytas. Ir vienintelis toks senas vis dar veikiantis. Žinoma, čia daug kas pasikeitė per tiek laiko, tačiau galite pamatyti visą jo progresą, vykusį per šimtmečius, kaip keitėsi įranga. Todėl šis malūnas ir saugomas valstybės“, – savo valdas aprodė S.Sutkauskis.
Žmonos valdos – greta. Ten Regina Veselienė veda ekskursijas lankytojams, moko kepti duoną.
Malūnas mena ilgą istoriją
„Kaip matote, mūsų kaimas ne toks jau ir biednas.
Kai prieš 300 metų statė malūną, buvo dvejos girnos, pikliaus aparatas, maišų keltuvas, jį suko vandens ratas, ir taip 150 metų suko. Vėliau vandens rato jėgos nebepakako, suformavo turbiną, kuri veikė iki 1963 metų. Kai buvo įvesta elektra, buvo įrengtas ir elektros variklis.
Šiuo metu malūnas sukamas vien elektra“, – kokių pokyčių per 300 metų teko patirti malūnui, pasakojo jo šiandieninis šeimininkas.
Jau įsikūrus Šlyninkoje šeimininkams į galvą šovė dar viena mintis.
„Kai čia persikėlėme, nutarėme malūnui sparnus padovanoti. Koks vandens malūnas be sparnų? Malūnas dabar džiaugiasi, sako vėl galintis skraidyti. Ir dalį užtvankos sutvarkėme“, – kalbėjo S.Sutkauskis.
Net vaikus pralošdavo
„Kai skaitai literatūrą, visi rašo vienodai, malūne susirinkusieji pliekdavo kortomis, gyvulius, vaikus pralošdavo. Dabar vis įkalbinėju vyrus vandeniui, o ne elektrai sukant malti, bet eilė kaip nesusidaro, taip ne“, – legendomis atmiešdamas realybę pasakojo S.Sutkauskis.
Tačiau tiesa tai, kad iki šiol malti į Šlyninką suvažiuoja ūkininkai 100 kilometrų spinduliu.
„Jei malūnui patinki, jis tavęs nebepaleidžia. Bet jei ką nors negerai padarai, išspiria taip, kad maža nepasirodo. Manęs nepaleidžia“, – pasakojo vyras.
Atvyksta dar nė neišaušus
R.Veselienė, kadaise buvusi malūnininko dukra, o dabar malūnininko žmona, turi savo valdas. Greta malūno esančiame pastate ji įsirengusi erdves duonos kepimo pamokoms, čia pat ir parduotuvėlė.
Vasarą Šlyninka per dieną sulaukia daugmaž šimto turistų. Pavasarį dažniausiai čia suplūsta mokiniai, jiems skirta malūno edukacinė programa, arba jaunimas mokosi kepti duoną.
Trumpoji edukacinė programa vienam žmogui atsieina penkis eurus, o su duonos kepimu – septynis.
Malūnininkų šeima sulaukia ir svečių iš užsienio. Ankstų rytą čia įsuka autobusai su turistais iš Sankt Peterburgo, dažniausiai jie įrieda dar net neišaušus. Taip pat atvyksta baltarusių, daug latvių iš netoli esančio Daugpilio.
„Žiemos metu daugiau gyvename iš malūno, žmonės tuo metu daugiau valgo. O vasarą valgo mažiau, tai iš turizmo gyvename. Duonos išsikepame, sviesto pasidarome, mėsos gauname, daržovių užsiauginame. Kokio geresnio sumuštinio galėtų reikėti?“ – apie savo šeimos gyvenimo ritmą kalbėjo S.Sutkauskis.
