Apie viską papasakoti ir parodyti, kaip išties Lietuvoje gaminami itališki makaronai, jauna šeima sutiko be didelių įkalbinėjimų ir prašymų, o mes, netrukus, jau žengėme pro makaronų fabrikėlio duris.
Parduotuvėlė be pardavėjo
Įeiname pro pačiame fabrikėlyje esančią vos keletos kvadratinių metrų parduotuvėlę. Netrukus pastebime, kad joje nėra jokios pardavėjos ar kasininkės, tik stalelis, kėdė, sudėti makaronai bei pašto dėžutė.
Kaip vėliau paaiškina pats „Bravo Pasta“ šeimininkas – ši parduotuvėlė kitokia nei mums įprasta. Joje atėjęs klientas pats pasiima norimą prekę, o pinigus tiesiog įmeta į pašto dėžutę.
Netrukus mus pasitinka ir I.Adomavičius su savo žmona Rimante. Užsidėję specialius maišelius ant batų, kepuraitę bei užsijuosę prijuostes, kaip ir pridera, įeiname į fabriką.
„Reikalavimai griežti“, – iškart paaiškina Rimantė ir su vyru kviečia prisėsti pokalbiui bei pasivaišinti kava.
Grįžo iš emigracijos
„Kurį laiką gyvenau Londone, ten mokiausi finansų ekonomikos ir dirbau. O ką aš, studentas, galėjau daugiau veikti? Dirbau padavėju, barmenu, virėju, virėjo padejėju: realiai viską, kas susiję su barais ir kavinėmis. Tai buvo mano pirmasis prisilietimas prie maisto pramonės“, – savo pasakojimą apie pažintį su maistu pradėjo I.Adomavičius.
Kiek padirbėjęs Londone, vyras vis pagalvodavo apie galimybę grįžti į Lietuvą, tačiau priimti galutinį sprendimą delsė.
„Pradėjau svarstyti, kad reikia grįžti į Lietuvą, o be to, Rimantė gyveno čia, mes vis susirašinėdavome. Pagalvojau, kad kiek taip galima, kiek ji čia skraidys pas mane, juk gali ir visai nebeatskristi“, – juokavo verslininkas.
Visgi lemtingas sprendimas grįžti atėjo visai netikėtai, prieš pat Kalėdas.
„Kaip tik turėjau pakeisti apartamentus, kuriuose gyvenau iki tol, norėjau persikelti į kitą miesto zoną Londone. Tuo metu pas mane į svečius atvyko pusbrolis, kuris turėjo man padėti susikrauti daiktus.
Viską susikrovėme ir nuvažiavome iki parduotuvės nusipirkti maisto. Deja, grįžę radome apiplėštą butą. Pavogė mano susikrautą kurpinę, kurioje buvo dokumentai, kompiuteris ir kiti daiktai, o aš pagalvojau, kad kitur nebesikelsiu, perku lėktuvo bilietus ir grįžtu namo“, – apie tada patirtus ne visai malonius nuotykius kalbėjo I.Adomavičius.
Pirmasis verslas – viščiukai
Grįžęs į Lietuvą vyras įsidarbino viename iš bankų, tačiau jo darbas ten ilgai netruko.
„Iš pradžių atrodė, kad darbas banke bus labai geras, kad tai svajonė, bet viskas buvo kaip fabrike, lyg stovėtum prie gamybos linijos ir vis tas pats per tą patį. Mano ambicijos buvo kitokios, tad išjėau“, – sakė jis.
Tačiau vyro gyvenimas aukštyn kojomis apsivertė visai atsitiktinai, kai mama paskambinusi paprašė iš Vilniaus į Rokiškį atvežti 50 mažų viščiukų, nors tada jis teigė nesupratęs, kam jai jų reikia.
„Paaiškinau, kad kaime auginti burokus ir viščiukus – skirtingi dalykai, todėl ryte sugalvojau juos nuvežti į turgų ir parduoti“, – apie priimtą sprendimą sakė jis.
Idėja buvo puiki, nes, kiek pamena verslininkas, viščiukus jis greitai pardavė, o iš jų užsidirbo ir pinigų: „Pamaniau, kad jei per savaitę galėčiau parduoti tūkstantį viščiukų, neblogai uždirbčiau, o nuo 1 tūkst. viščiukų man liktų nemenka suma, todėl nieko nelaukęs paskambinau ir užsisakiau dar 1,5 tūkst. viščiukų“, – visai atsitiktinai atradęs būdą kaip užsidirbti sakė I.Adomavičius.
Laikui bėgant tai peraugo į rimtą verslą. Taip su visais viščiukais jis važinėdavo po Lietuvos kaimus ir turgus. Gerai užsidirbus, vyras nusipirko ir savo automobilį jiems vežti, o netrukus įkūrė ir nuosavą fermą.
„Žmonės pradėjo važiuoti pas mus į namus, į fermą ir klausinėti ar turiu ančiukų, kalakučiukų“, – apie plėtojamą tuometinį verslą pasakojo vyras, pridūręs, kad tą vasarą jis užsidirbo apie 30 tūkst. litų gryno pelno ir pradėjo prekiauti ir kombinuotais pašarais.
Idėją pakišo pietūs
Kartą turguje, kaip pasakojo verslininkas, prie jo priėjo ūkininkas ir pasiūlė stambioje įmonėje užimti naujas pareigas.
„O gal tu nori būti vienos įmonės elevatoriaus direktoriumi?“ – tada man pasakė tas vyras. Aš net nežinojau kas yra tas elevatorius, tačiau sutikau. Įmonėje dirbau 1,5 metų. Per tą laiką aš pamačiau, kad iš grūdų galima gerai uždirbti ir nusprendžiau, kad galiu pats pradėti savo verslą“, – sakė jis.
Galiausiai, I.Adomavičiui pradėjus prekiauti grūdais, vienas jo pažįstamas užsiminė apie galimą gauti Europos Sąjungos (ES) paramą verslui.
„Tada kaip tik vykau į vieną kavinę užkąsti ir ten valgiau makaronus, todėl man į galvą atėjo mintis, kad noriu gaminti makaronus ir galėčiau gauti ES paramą būtent šiam verslui“, – apie šovusią mintį sakė verslininkas.
Nemokėjo gaminti
Po kurio laiko vyras gavo laišką, kuris patvirtino, kad jam pavyko gauti 650 tūkst. litų ES paramą, už kurią jis galės nusipirkti šviežių makaronų gaminimo liniją. Netrukus verslininkas iš savo tėčio nusipirko visai netoli Vilniaus, Pikutiškių kaime, esančias fabriko patalpas.
„Porą metų mes tvarkėmės, statėme priestatus ir panašiai, o 2014 metų rugsėjo mėnesį – pradėjome verslą“, – atsiminė I.Adomavičius.
Visgi ne viskas buvo taip lengva ir paprasta, mat verslininkams beliko išmokti, kaip tinkamai gaminti makaronus.
„Bandėme, bet nepavyko, nors atvykę italai mus ir mokė makaronų gaminimo subtilybių.
Žiūriu, kad man vis tiek niekas nepavyksta. Tešla tįsta, makaronai nesilaiko, sulimpa. Tada vėl paskambinau italams ir pasakiau, kad man pardavė blogą įrangą. Jie man patarė nesustoti, o aš ir toliau bandžiau. Tai miltai ne tokie, tai dujos ne tokios. Net tris kartus vykome į Italijos gamyklas žiūrėti kaip reikia gaminti makaronus“, – apie ne visai lengvą pradžią pasakojo verslininkas.
Priklauso nuo oro
Galiausiai, ant popieriaus pradėjęs rašytis viską, ką daro, ir kaip gamina makaronus, verslininkas atrado paslapčių, kurių šiaip nebūtų įminęs.
„Pastebėjau, kad net nuo oro priklauso, kiek vandens pilti į tešlą. Jei lauke lyja – drėgmės makaronams reikia mažiau. Jei lauke šalta – vandens reikia daugiau. Tai smulkmenos, tačiau makaronų receptas nuolat keičiasi“, – atskleidė jis.
Deja, net ir suradus teisingą makaronų receptą iš pat pradžių verslas ėjosi sunkiai.
„Buvo visko, būdavo, kad riekia sumokėti mokesčius, o mūsų sąskaita tuščia. Tada joje likdavo minusas, o kai kas įnešdavo pinigus, viskas išsilygindavo“, – atsiminė vyras.
Vėliau įsigytos kavinukės, kuriose buvo prekiaujama makaronais, įmonei atnešė dar didesnius išbandymus: „Mes patyrėme didžiulius nuostolius. Tada turėjome ir daug darbuotojų, tačiau kai sąskaitose buvo nuliai ir laukė bankrotas, aš beveik visus atleidau ir likome vos trys“, – apie užklupusius sunkius momentus kalbėjo I.Adomavičius.
Gavo pasiūlymą
Nusprendus viską pradėti iš naujo, įmonė ėmė gaminti ne tik makaronus, bet ir itališkus raviolius.
„Tik ravioliais mes išlipome iš balos, kurioje tada buvome. Pradėjome juos tiekti parduotuvėms. Tai buvo mažosios parduotuvėlės. Dideliems tinklams man dar trūko raumenų, kitaip tariant, apyvartinių pinigų“, – teigė verslininkas.
Parėjusios vasaros pradžioje su I.Adomavičiumi susisiekė ir vienas didžiųjų Lietuvos prekybos tinklų ir pasakė, kad įmonės makaronus norėtų pasiūlyti savo klientams tinklo parduotuvėse.
„Tada jau buvome pakankamai paaugę ir priėmėme iššūkį. Pasiūlėme geriausią savo produkciją: spagečius, makaronus vaikams „Niam niam“, ir šviežius makaronus „Fusilli“, – tada gautu pasiūlymu džiaugėsi vyras.
Lietuviams – skonis iš Italijos
Kai svečiavomės fabrike, įmonė kaip tik gamino makaronus vaikams, kurie turėjo keliauti ant vieno iš Lietuvos prekybos centrų lentynų.
Tądien prie gamybos linijos dirbo 4 žmonės. Vieni prižiūrėjo gamybą linijos pradžioje, o kiti buriavosi linijos pabaigoje – tikrino jau supakuotus makaronų pakelius ir klijavo etiketes.
Verslininkas buvo atviras: „Kai su žmona nuvykome į Italiją ir mus nusivedė į vieną šeimos restoranėlį bei davė paragauti raviolių su rikota, moliūgais ir mėsa, įmonei pavyko pagauti tą skonį bei parsivežti tą receptūrą į Lietuvą“, – apie pasiskolintus receptus kalbėjo I.Adomavičius.
Ir nors visi gaminamų makaronų bei raviolių ingredientai yra iš lietuviškos produkcijos, vyras išdavė, kad visgi miltus tenka vežtis iš pačios Italijos.
„Lietuvoje mes turime visas sąlygas gaminti savo gaminius iš vietinių, lietuviškų produktų, apart miltų. Man niekas jų, tokių, kokių reikia, Lietuvoje nepagamina. Yra dalis, kuriuos aš naudoju, bet visa pagrindinė semola yra iš Pietų Italijos“, – užsiminė jis.
Kol kas beveik visa šeimos pagaminama produkcija pasilieka Lietuvoje ir tik labai maža jos dalis yra eksportuojama į Angliją.
Lyginasi su italais ir vis dar dievina makaronus
Šiandien įmonė pagamina apie 20 tūkst. kilogramų šviežių makaronų bei iki 3 tūks. kilogramų šaldytų raviolių per mėnesį, o joje dirba vos keturi darbuotojai.
Paklaustas, ar jie su žmona patys vis dar valgo makaronus, I.Adomavičius atviras: „Kaip tik šiandien juos valgiau. O šiaip, kadangi mes čia, fabrikėlyje, gyvename, dažnai pietums ar vakarienei valgome raviolius ar šiaip makaronus. Pirmus metus makaronus valgiau kasdien po porą kartų į dieną, antrus – rečiau, o trečius – dar valgau, bet nebe taip dažnai, nebe septynis kartus per savaitę, o gal tris.“
Verslininkas prasitarė šiandien savo šeimą ir verslą lyginantis su tikra itališka šeima.
„Mes jau esame į juos panašūs. Kai nuvažiuojame į Italiją, matome, kad už fabrikėlio dažniausiai stovi šeimininkų namai, o pas mus būtent taip ir yra. Realiai, antrame aukšte mes gyvename ir net neišeiname iš pastato, atsikeliame ryte ir einame dirbti. Viskas visai kaip tikroje Italijos šeimoje“, – sakė I.Adomavičius.
Atskleidė skaniausių makaronų receptą
Tikrų gamybos meistrų negalėjome nepaklausti ir nepaprašyti pasidalinti, jų manymu, pačiais skaniausiais makaronų receptais.
„Vienas – vegetariškas, kitas – ne. Vegetariškas: reikia sutrinti pomidorus, pakepti paprikas ir svogūnus, paskui viską sumaišyti, pašildyti keptuvėje ir užpilti ant makaronų. Kad būtų dar skaniau, uždėti mocarelos. Skonis tiesiog fantastiškas.
Kitas receptas – makaronai „Carbonara“. Reikia apkepti šoninę, suplakti kiaušinį su grietinėle, įdėti daug kietojo sūrio. Tada viską supilti ant makaronų ir kepti, tačiau kad jokiu būdu neišgaruotų grietinėlė“, – rekomendavo ir skaniausius receptus atskleidė I.Adomavičius.
